Nematoma gija

„Gal norėtum dietinės kokakolos?“ – pasiūliau.

„Taip“, – atsakė jis.

Atnešiau jam gėrimo ir atsisėdau šalia ant sofos.

„Morisai, aš noriu rimtai su tavimi pasikalbėti. Daugiau tos temos neliesiu, todėl noriu, kad atidžiai mane išklausytum.“

Morisas net įsitempė.

„Pasikviečiau tave į savo namus tik todėl, kad laikau savo draugu. Draugystės pagrindas – pasitikėjimas, ir noriu, kad žinotum, jog aš niekada neišduosiu tavo pasitikėjimo. Noriu, kad žinotum, jog visada galėsi manimi pasikliauti. Bet jeigu tu išduosi mano pasitikėjimą, nebegalėsime būti draugai. Supranti?“

Morisas pažvelgė į mane didelėmis apskritomis akimis, tačiau nieko neatsakė. Jis atrodė sutrikęs, gal net išsigandęs.

„Ar aišku? – paklausiau dar kartą. – Ar supranti, apie ką aš kalbu?“

Tada Morisas manęs paklausė: „Tik tiek? Tiesiog norite, kad būčiau jūsų draugas?“

„Taip, tik tiek.“

Aiškiai mačiau, jog jam lyg akmuo nuo širdies nusirito. Berniukas atsistojo ir ištiesė ranką. Sukirtome delnais.

„Pažadėta – padaryta“, – rimtai pareiškė jis.

Daug vėliau Morisas man papasakojo, kaip išsigando, kai pasisodinau jį pasikalbėti. Jis iš patirties žinojo, kad tokiu atveju suaugusieji dažniausiai ko nors iš jo nori. Jo motina, dėdės, suteneris Žaltys – pradėdami panašų pokalbį jie visada turėdavo kokių nors užmačių, slaptų kėslų. „O dabar ir ši baltoji ponia ko nors norės. Dabar, – nusprendė Morisas, – pagaliau sužinosiu, kodėl ji man tokia gera.“

Jam atrodė sunkiai suvokiama, jog aš prašau tik draugystės.

Bet tądien mudu sudarėme sutartį. Draugystės sutartį. Ir tik po daugelio metų supratau, koks reikšmingas buvo šis rankos paspaudimas.

Paprašiau Moriso, kad padengtų stalą, kol aš ruošiu vakarienę. Padaviau jam lėkštes, šakutes ir peilius. Tris gabalus vištienos krūtinėlės sudėjau į keptuvą, išviriau makaronų, paruošiau daržovių, o Morisas vis dar barškino įrankius prie staliuko, kuris mano namuose atstojo valgomąjį. Po kelių minučių jis įėjo į virtuvę.

„Panele Laura, gal galite mane išmokyti padengti stalą?“

Morisas pirmą kartą paprašė manęs jį pamokyti.

Pati padengiau stalą, o jis žiūrėjo, ką aš darau. Šakutė kairėje, peilis dešinėje, lėkštė, servetėlė, stiklinė. Kai sėdome valgyti, pastebėjau, kad Morisas žiūri į mano rankas.

„Kas atsitiko, Morisai?“

„Bandau suprasti, kaip jūs naudojatės kartu peiliu ir šakute.“

Stengiausi valgyti kuo lėčiau, kad jis galėtų stebėti, ką darau. Ir vėlgi – nieko nesakiau, nebandžiau jo mokyti. Leidau mokytis iš pavyzdžio. Morisas buvo it kempinė, noriai ir smalsiai sugerianti informaciją iš aplinkos. Jis išmoko visų narkotikų verslo subtilybių tiesiog stebėdamas savo motiną ir dėdes; vaikas tobulai sugebėjo išgyventi gatvėje, nes matė, kaip tai daro kiti. Tačiau niekada nematė, kaip dengiamas stalas arba tinkamai naudojamasi peiliu ir šakute.

Jis dar niekada nevalgė pas ką nors svečiuose.

Pasižiūrėjęs, kaip darbuojuosi peiliu ir šakute, Morisas iškart viską suprato. Stalo etiketas nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime, bet tokie įgūdžiai išties praverčia. Be to, aiškiai mačiau, kad Morisas nori išmokti deramai elgtis prie stalo.

Pastebėjau, jog jis suvalgė tik pusę to, ką jam įdėjau.

„Ar skani vištiena?“ – paklausiau.

„Labai“, – atsakė jis.

„O kodėl ne viską suvalgei? Nesi alkanas?“

Morisas susigėdęs nuleido akis.

„Norėčiau parnešti namo mamai paragauti, – prisipažino jis. – Ar galima?“

„Morisai, virtuvėje dar yra maisto. Tu pabaik valgyti, ką turi, o kai eisi namo, aš tau įdėsiu.“

Jis kaip uogą prarijo viską, kas buvo likę lėkštėje.

Po vakarienės mudu nurinkome indus. Padaviau Morisui į ritinėlį susuktos sausainių tešlos.

„Gal norėtum sausainių? Tu supjaustyk, o aš iškepsiu.“

Ištiesiau jam peilį, bet berniukas nesuprato, ką jam daryti. Parodžiau, kad reikia atpjauti piršto storio griežinėlį, o tada jį perpjauti į keturias dalis. Morisas atidžiai išklausė ir ėmėsi darbo. Išdėliojome griežinėlius ant skardos, įkišome ją į orkaitę ir po penkiolikos minučių jau gardžiavomės šiltais sausainiais su šokolado gabalėliais, užsigerdami pienu.

Desertas Morisą sužavėjo – nedažnai jam tekdavo ragauti ko nors panašaus. Tai buvo vaišės, o vaišinamas jis buvo išties retai. Desertas tapo mėgstamiausia jo vakarienės dalimi, kai mudu drauge vakarieniaudavome. Jis atsidėjo keturis sausainius namo.

Devintą valandą pasakiau Morisui, kad jam jau laikas eiti. Negalėjau patikėti, jog niekam nerūpi, kur jis užtruko iki vėlumos. Suvyniojau lėkštę maisto, bet prieš jam išeinant dar norėjau šį tą sužinoti.

„Morisai, noriu tavęs kai ko paklausti. Ar tu namuose turi savo dantų šepetuką?“

„Ne“, – atsakė jis.

„O rankšluostį ir plaušinę?“

„Ne.“

„O muilo ar turite?“

„Neturime, panele Laura.“

Iš spintos išėmiau rankšluostį ir plaušinę. Geriau pasiraususi radau ir naują dantų šepetuką, dantų pastos ir gabalėlį muilo. Sudėjau į plastikinį maišelį kartu su maistu. Vėliau sužinojau, kad viskas, ką Morisas parsinešdavo namo, kažkur pradingdavo. Jis nežinojo, kas viską pasiima – seserys ar dėdės, bet daiktai it skradžiai žemę prasmegdavo. Neapsikentusi nupirkau Morisui rakinamą spintelę, kurioje jis pradėjo laikyti savo daiktus.

„Ir dar vienas dalykas, – pridūriau. – Turiu tau staigmeną.“

Moriso akys sublizgo.

„Ar norėtum šį šeštadienį nuvažiuoti pasižiūrėti Mets komandos rungtynių?“

Berniukas nušvito. Net po daugelio metų aš vis dar prisimenu jo veidą tą akimirką – jis buvo nušviestas begalinio džiaugsmo.

„Bet paklausyk manęs, Morisai. Reikia, kad tavo mama pasirašytų raštelį, jog ji leidžia tau važiuoti mano automobiliu į rungtynes, gerai? Ar gali nunešti jai šį lapelį ir paprašyti, kad pasirašytų?“

Išspausdinau sutikimo raštelį ir padaviau Morisui. Pasakiau, jog lauksiu jo trečiadienį toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku su rašteliu.

„Jeigu neatneši raštelio, į rungtynes tavęs nesivesiu, – pakartojau. – Privalai gauti mamos parašą ir atnešti raštelį man.“

Jis pažadėjo gauti leidimą ir perduoti man raštelį trečiadienį.

„Labai ačiū už vakarienę ir visa kita“, – padėkojo Morisas.

Palydėjau jį iki vestibiulio ir iki durų, prie kurių vėl stovėjo Stivas.

„Labos nakties, Morisai“, – atsisveikino durininkas.

Morisas net krūptelėjo. Durininkas sužinojo, kuo jis vardu.

Trečiadienio vakarą prie Penkiasdešimtosios gatvės kampo aš laukiau Moriso su mamos pasirašytu rašteliu. Praėjo dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt. Laukiau iki be penkiolikos aštuonios.

Morisas taip ir nepasirodė.

7. Mamos daina

Per vieną iš pirmųjų susitikimų – nepamenu, kada tiksliai tai buvo, – paprašiau Moriso daugiau papasakoti apie mamą. Jis iš viso nenorėjo apie ją kalbėti, bet aš neatlyžau. Norėjau sužinoti apie ją kuo daugiau. Galų gale, juk aš leidžiu laiką su jos sūnumi, taip sakant, kėsinuosi į tai, kas priklauso išskirtinai jai. Nejaugi motinai išties nerūpi, ką veikia jos sūnus, su kuo jis leidžia laiką?

„Morisai, ar tavo mama dirba?“ – pasiteiravau.

„Ne.“

„O ką ji veikia visą dieną?“

„Tvarkosi namuose. Siurbia grindis ir šluosto dulkes.“

Man tai pasirodė gana logiška – juk daug mamų yra namų šeimininkės. Iš karto mintyse susidariau Moriso motinos vaizdinį: užguita, išsekusi, apsupta daugybės vaikų, be vyro, galinčio jai padėti. Ir drauge vis dar bandžiau suvokti, kaip tokio amžiaus berniukas vėlų vakarą gali pats vienas šlaistytis gatvėmis. Kokia motina tai leistų? O jeigu ji jam tai leidžia, kodėl Morisas nepasirodė trečiadienį? Gal jo motina nenori, kad į rungtynes jis eitų su manimi? Ar ji tikrai domisi jo gyvenimu?

Kai Morisas nepasirodė su rašteliu, nusprendžiau turinti pati viską išsiaiškinti. Ryžausi nueiti į Moriso namus ir susipažinti su jo motina.

Žinojau tik tiek, kiek pasakė Morisas: kad jis gyvena su mama, močiute ir sesėmis Brajanto parko socialiniame būste. Per žinias buvau girdėjusi apie socialinius būstus Niujorke, bet niekada nesilankiau tokiuose namuose, nebuvau net arti jų. Nusprendžiau, jog bus geriau, jei eisiu ne viena, todėl pasikviečiau savo draugę Lizą, gyvenančią tame pačiame aukšte kaip ir aš, eiti kartu. Ketvirtadienį po darbo mudvi nuėjome iki Brajanto parko socialinių būstų namo ant Penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampo.

Tai buvo tankiai apgyvendintas, bet smarkiai apleistas rajonas Manhatano centre, vos už kelių kvartalų nuo Taimso aikštės. Namas dvylikos aukštų, kalkakmenio fasadu, suderintu su parudavusių plytų eksterjeru. Paėjėjus kiek tolėliau yra Edo Salivano teatras, kuriame dabar rengiami Deivido Letermano pasirodymai, o anuomet ten buvo filmuojamos CBS kanalu rodomos komedijos „Keitė ir Elė“ serijos. Vėliau Morisas man papasakojo, kaip tie filmavimai padėjo jam išgyventi. Jis nueidavo į teatrą, pasėdėdavo salėje tarp žiūrovų, paskui pra-smukdavo už kulisų ir valgydavo filmavimo komandai patiektą maistą. Po kurio laiko visi pradėjo galvoti, kad garso operatoriaus padėjėjas, aukštas juodaodis vyras, yra jo tėtis. Visa komanda jį pažinojo ir leido jam ten trainiotis, tačiau serialas galų gale baigėsi. Buvo smagu, deja, viskas, kas gera, kada nors baigiasi.

Mudvi su Liza nuėjome prie pagrindinio įėjimo. Netoliese ant šaligatvio kalbėdamiesi, rėkaudami ir juokdamiesi sukiojosi vyrai ir moterys, o keli vaikai čia pat žaidė ir vaikėsi vienas kitą tarp kieme stovinčių automobilių. Jie buvo maždaug Moriso amžiaus, todėl įsižiūrėjau atidžiau, ar jo tarp jų nėra. Palypėjome tris laiptelius ir pro paradines duris patekome į didžiulį pastato vestibiulį, kur irgi virte virė gyvenimas: šurmuliavo senyvos moterys, maži vaikai ir gerklingi vyrai – triukšmingas, chaotiškas reginys. Čia tvyrojo kažkoks nenusakomas tvaikas: buvo trošku, atsidavė purvu. Sienos buvo nudažytos blizgiais smėlio spalvos dažais, o jeigu čia kada nors ir buvo baldų, jų jau seniai neliko nė kvapo. Grindys purvinos, visur primėtyta laikraščių ir vienkartinių kavos puodelių. Palubėje – dvi dienos šviesos lempos, nušviečiančios vestibiulį nykia blyksinčia šviesa.

Prie sienos nedidukėje organinio stiklo būdelėje sėdėjo uniformuotas sargas. Jis stebėjo, kaip prieiname, ir pravėrė langelį, kad išgirstų, ko atėjome.

„Mes esame Moriso Mazycko draugės, – pasakiau aš. – Norėtume jį aplankyti.“

„Mažojo Moriso? – nustebo sargas. – Jūs jį pažįstate?“

„Taip, mes jo draugės.“

Sargas įtariai mus nužvelgė, bet iš būdelės išėjo ir palydėjo mus iki lifto. Pagrindinis liftas, negrabiai nudažytas juodais dažais ir išmargintas grafičiais, neveikė. Todėl sargas mus nuvedė iki krovininio lifto. Jis paspaudė mygtuką, tada pasirodė kitas sargas, tik be uniformos, jis turėjo palydėti iki buto. Krovininis liftas užkėlė mus į penktą aukštą. Koridorius buvo tamsus ir aptriušęs: jokio kilimo, sienos aptrupėjusios, visur mėtėsi šiukšlės, tvyrojo aitrus kepamo maisto tvaikas. Grindjuostės buvo net pajuodusios nuo suodžių. Palyginti su vestibiuliu, čia atrodė keistai tylu. Jei ne tolumoje aidintys šūksniai, pamanytum, jog namas visiškai apleistas. Priėjome prie 502 buto, pažymėto tik dviem paskutiniais skaičiais, nes penketo jau nebebuvo, sargas atsistojo mums už nugarų ir stebėjo, ką darysime. Žvilgtelėjau į Lizą – iš jos veido išraiškos supratau, kad ji galvoja tą patį ką ir aš: atsidūrėme pasaulyje, apie kurio egzistavimą net nenutuokėme. Giliai įkvėpiau ir pabeldžiau į 502 buto duris.

Kurį laiką buvo tylu. Viduje niekas net nesukrutėjo. Pabeldžiau dar kartelį – ir vėl nieko.

„Drąsiau. Belskite dar“, – patarė sargas.

Galiausiai bute išgirdau garsus: kažkas vos vilkdamas kojas šliurino prie durų. Lėtai pasisuko viena spyna, paskui kita. Durys pamažu prasivėrė.

Tarpduryje pasirodė moteris ir atsirėmė į staktą. Ji vilkėjo rudą treningą be raištelio ant liemens: kelnės vis smuko žemyn atidengdamos apatinius. Balti marškinėliai buvo dėmėti, o pėdos basos. Tamsūs moters plaukai susivėlę styrojo į visas puses. Dalis jų buvo užkritę ant veido, dalis visaip išsidraikę. Moteris buvo nenusakomo amžiaus – nesuprasi, aštuoniolika jai ar keturiasdešimt. Likę vien kaulai ir oda, judesiai nenatūraliai sulėtėję. Atrodė taip, tarsi jai linktų keliai. Moteris pažvelgė į mus, tačiau aš nebuvau tikra, ar ji ką nors matė. Buvo lyg transe – nemiegojo, žiūrėjo atmerktomis akimis, bet ne visai sąmoninga. Ji pravėrė burną, tarsi norėdama kažką pasakyti, tačiau išleido tik suveltus, nesuvokiamus garsus. Tada įsirėmė galva į durų staktą ir užvertė akis.

Tai buvo Moriso motina Darčela.

Daugybę naktų Brukline Darčela nežinojo, kur miegos su savo vaikais. Mergaitės, Selestė ir Latoja, neturėjo nė dešimties, o Morisas buvo dar visai mažytis, vos šešerių. Jų tėvas Morysas ką tik visiems laikams pasipustė padus, tad jie liko vieni patys. Kartais pernakvodavo prieglaudoje, o kartais – namuose pas pusbrolį. Būdavo ir taip, kad Darčela atsivesdavo vaikus į kokios draugės namus, ten susileisdavo narkotikų ir išsijungdavo. Morisas su sesėmis susigūždavo kur nors kamputyje ir išmiegodavo iki ryto.

O kartais jų šeimynėlė būdavo išprašoma iš visų nakvynės vietų ir turėdavo miegoti gatvėje. Galbūt pusbrolio svetingumas išgaruodavo, o gal prieglaudoje kildavo kokios muštynės. Darčela klaidžiodavo su vaikais apleistomis gatvėmis ir jiems dainuodavo, kad nebūtų taip baisu. Jos balsas buvo labai gražus, vaikystėje ji net giedojo bažnyčios chore. Morisas mėgo klausytis mamos dainų. Jam patiko įkvepiančios bažnytinės giesmės, bet labiausiai prie širdies būdavo dainos, kurias mama pati sugalvodavo. Gatvėje ji parodydavo vaikams ką nors ir iškart tai apdainuodavo: apleistą automobilį, valkataujančią katę ar kokį narkomaną tamsiame akligatvyje. Visų tų dainų priedainis būdavo vienodas:

Kodėl taip yra,Kad mano gražią šeimąTaip skriaudžia lemtis negera…

Jeigu pasisekdavo, taip klajodami jie galiausiai susirasdavo, kur prisiglausti nakčiai.

Darčela – nepaprastai graži moteris, kurios skruostai šypsantis pasidabindavo dailiomis duobutėmis, – narkotikų pirmą kartą paragavo, kai Morisas jau buvo gimęs. Iki tol visi žmonės jos gyvenime buvo narkomanai: vyras, broliai ir netgi motina. Visur, kur ji gyveno, knibždėte knibždėjo narkomanų ir narkotikų prekeivių. Ta negailestinga ir pražūtinga banga galų gale kartu nusinešė ir Darčelą. Morisas dar buvo kūdikis, kai jo mama tapo priklausoma nuo heroino.

Narkotikai pasiglemžė ją visą. Darčela švirkšdavosi heroiną į veną savo vaikų akivaizdoje. Mažasis Morisas stebėdavo šį ritualą nesuvokdamas, ką visa tai reiškia. Suprato jis tik tiek, kad jam pasibaigus jo mama tampa laiminga, todėl berniukui neatrodė, jog dedasi kažkas negero. Jis matydavo, kaip Darčela susirenka visą reikalingą mantą: kečupo buteliuko dangtelį, švirkštą, storą guminį raištį, folijos juostelę, kamuoliuką vatos, žiebtuvėlį ir pakutį heroino. Matydavo, kaip ji į dangtelį pripila vandens ir suima replėmis. Tada įberia heroino, o ant viršaus uždeda vatos kamuoliuką, kad kvaišalai susigertų. Paskui pakiša žiebtuvėlį po dangteliu ir viską pašildo. Suvyniojusi vatą įkiša į jį adatą ir į švirkštą įtraukia heroino. Apsiriša ranką guminiu raiščiu, užveržia, kad iššoktų venos, įsmeigia adatą ir viską susišvirkščia. Kai narkotikų atsargos eidavo į pabaigą, Darčela jau net nebesugebėdavo aptikti rankoje tinkamos venos, todėl smeigdavo adatą į alkūninės venos atšaką plaštakoje, tarp smiliaus ir didžiojo piršto.

Susišvirkštusi dozę sumurmėdavo: „Kaip gera“, ir atlošdavo galvą. Ji pradėdavo niūniuoti kokią nors melodiją, į taktą mojuoti ranka ore ir leisdavosi nešama malonumo bangos, kol nebelikdavo jokio skausmo.

Morisui šios akimirkos būdavo pačios geriausios – kai jo motina rasdavo dvasios ramybę. Bet akimirkos prieš tai – kai ji pykdavo, niršdavo, nerasdavo sau vietos, – vaiką liūdindavo ir jis trokšdavo kaip nors jai padėti. Kartą tai atsitiko metro stotyje – Darčela ėmė blaškytis, kratytis ir galiausiai tiesiog ten, nesivaržydama žmonių, išsiėmė visus savo įrankius.

„Užstokite mane“, – tepasakė ji vaikams. Morisas su sesėmis apsupo mamą, kad niekas nematytų, kaip ji leidžiasi į veną. Po minutės viskas buvo baigta ir vaikai susėdo šalia jos ant žemės. Apsvaigusi Darčela išsijungė, praeiviai į ją spoksojo, tačiau Morisui buvo vis vien – dabar jo mama laiminga, daugiau niekas jam nerūpėjo.

Morisas nesuprato nei ką jo motina sau daro, nei kiek jai tai kainuoja. Žinojo tik tiek, kad pas juos į namus ateidavo vyrų – nepažįstamų – ir greitai išeidavo. Tiesa, kartais tie vyrai iki durų nenueidavo. Kartais jie patekdavo į jiems paspęstus spąstus.

Kai šeima dar gyveno socialiniame būste Bed-Stuy rajone, Darčela neretai viliodavo vyrus į savo butą ir mainais į pinigus arba narkotikus siūlydavo savo kūną. Tačiau dažniausiai tokie jos pažadai būdavo klasta. Paprastai visa tai vykdavo vėlai vakare, kai Morisas su sesėmis jau miegodavo ant dryžuotos it tigras sofos, bet kartais Morisas prabusdavo ir matydavo, kas dedasi namuose. Dėdė Eliksyras, kuriam tada buvo šešiolika, pasislėpdavo už durų laikydamas rankose penkių kilogramų svarmenį. Jis palaukdavo, kol Darčela įsivilios vyrą į vidų, staigiai iššokdavo ir trenkdavo jam per galvą. Paskui jie iškratydavo jo kišenes ir viską pasiimdavo. Tada dėdė Eliksyras nuvilkdavo nelaimėlį iki vestibiulio ir ten palikdavo. Kartą Eliksyras net nepasivargino taip toli eiti – šaltakraujiškai priplojo savo auką, išstūmė už durų į koridorių ir paliko. Po kurio laiko į duris pasibeldė policininkai ir paklausė Darčelos, ar ji nepažįsta vyro, kuris voliojasi ant grindų prie jos buto. Ši gūžtelėjo pečiais, pasakė nepažįstanti, uždarė duris ir kambaryje susileido pavogto heroino.

O kartą Morisą iš miegų prikėlė siaubingi riksmai. Dėdė Eliksyras trinktelėjo kažkokiam bėdžiui, bet, matyt, per silpnai užsimojo, todėl anas iš karto neišsijungė – buvo apsvaigęs, visas kruvinas, tačiau sąmoningas. Tas vyras įbėgo į butą, pralėkė pro Morisą ir, stengdamasis pasprukti nuo Eliksyro, vis šaukėsi pagalbos. Tada jis įlėkė į vonią, o Eliksyras – iš paskos. Pasigirdo smūgiai ir riksmai, bet persigandusiam Morisui buvo labai smalsu pažiūrėti, kas ten vyksta, todėl jis atsikėlė ir patyliukais nutipeno prie vonios. Pamatė, kaip tas nelaimėlis, įsispraudęs tarp vonios ir klozeto, bando išvengti Eliksyro smūgių. Jis prašė liautis, meldė pasigailėjimo, tada Darčela įėjo į vonią ir pareikalavo atiduoti pinigus. Galiausiai jis numetė kelis sulamdytus banknotus. Darčela juos pakėlė, suskaičiavo ir paklausė: „Negi manei už tiek ką nors gauti?“ Dėdė Eliksyras užsimojo stengdamasis kuo taikliau pataikyti, o tas vyras vėl pradėjo maldauti jo pasigailėti. Tada Morisas pirmą kartą gyvenime pamatė, kaip atrodo mirtinai persigandęs suaugęs žmogus, ir jį net šiurpas nukratė. Kai galų gale į vonią atėjo močiutė Roza, vaikui labai palengvėjo: ji tai tikrai sustabdys smurtą ir leis tam nelaimėliui keliauti savo keliais. Panašu, kad šis irgi tai pajuto, nes ėmė maldauti močiutės: „Prašau, prašau man padėti, prašau.“

Конец ознакомительного фрагмента.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.