Nematoma gija

Priblokštas vyriokas tesugebėjo išlementi: „Poniute, tau galvoj negerai.“

Į konfliktą įsivėlė ir Morisas, tada dar visai vaikas, ir paliepė jam: „Ei, geriau jau užsičiaupk!“ Nes puikiai žinojo: jei tas vyras pasakys ką nors nederamo, jam teks paragauti „Betsės“.

Pavojus grėsė net Rozai artimiausiems žmonėms. Vienas iš jos draugužių, Čarlis, buvo aukštas perkaręs mikčius. Morisui patikdavo jųdviejų rietenos, nes Čarlis labai juokingai mikčiodavo. Bet vieną vakarą Čarlis leido sau per daug.

„R-r-r-r-roza, – išlemeno jis, – aš tave s-s-s-s-sumalsiu į m-m-m-m-miltus.“

Roza puolė jį su „Betse“ rankoje ir supjaustė visą veidą ir krūtinę. Morisas, per daug išsigandęs, kad pabėgtų, stovėjo ir žiūrėjo, kaip Čarlis kraujuoja ant sofos.

„T-r-r-r-tu beprotė!“ – tepasakė Čarlis.

O Roza atkirto: „Tau labai pasisekė, kad nepataikiau į jungo veną.“

Roza susilaukė šešių sūnų, kurie laikėsi įsikibę jos sijono iki pilnametystės. O ir vėliau jie tai nuklysdavo, tai vėl pas ją sugrįždavo. Morisui jie visi buvo dėdės – žmonės, išmokę jį išgyventi gatvėje, tik neaišku, gerai tai ar blogai.

Pats vyriausias tarnavo jūrų laivyne ir neseniai sugrįžo iš Vietnamo. Morisui patikdavo eiti pasivaikščioti su dėde E, bet kartais šis staiga pasileisdavo bėgti ir palikdavo berniuką gatvėje vieną. Vėliau Morisas klausdavo: „Dėde E, kas nutiko?“

„Nejaugi tu jų nematei? – nustebdavo dėdė. – Vietnamiečių? Jie mane vijosi. Tie siauraakiai bjaurybės mane vijosi.“

Kaip ir kiti broliai, dėdė E vertėsi narkotikų platinimu, tačiau jis buvo smulkus žaidėjas. Dažniausiai broliai neprileisdavo jo prie savo reikalų ir pasikviesdavo tik tada, kai reikėdavo pastiprinimo. Jam tokie dalykai sekėsi, bet ne todėl, kad būtų buvęs itin stiprus ar aršus, o todėl, kad sugebėdavo suplanuoti, kaip užspeisti į kampą ir nubausti šeimos konkurentus.

„Karinis pasirengimas“, – mėgdavo kartoti jis.

Dar buvo dėdė Juodis, taip vadinamas dėl tamsios odos spalvos. Jis buvo protingasis brolis – bent jau gana protingas, nes sugebėjo susirasti mėsos išvežiotojo darbą ir drauge per savo pamainą stumdė kokainą. Po kurio laiko jis legalų darbą metė ir visa galva pasinėrė į narkotikų verslą. Brukline dėdė Juodis garsėjo kaip narkotikų prekeivis: iš jo buvo galima gauti viską, ko reikia, bet jei patekdavai jo nemalonėn, greitai pasigailėdavai.

Trečią brolį visi vadino dėde Šlubiu, nes jis šlubavo. Sėdėdamas kalėjime susidėjo su radikaliais islamistais, „Islamo nacijos“ judėjimo Harlemo atšaka, ir prisigalvojo visokiausių teorijų apie Dievą, velnią ir juodaodžių vaidmenį visuomenėje. Kas kartą atsėdėjęs savo laiką dėdė Šlubis grįždavo prisimokęs įmantriausių žodžių ir galiausiai niekas nebesuprato, ką jis tauškia. „Juodaodis azijietis yra ezoterinių Dievo galių personifikacija“, – tvirtino jis. Morisui šitas dėdė atrodė baisus keistuolis.

Dėdė Senis, antrasis pagal amžių brolis, buvo pats pikčiausias šioje šutvėje. Visi vadino jį Seniu, nes jis atrodė pats seniausias ir geležine ranka vadovavo šeimos verslui. Kaip ir Moriso tėvas, jis buvo žemo ūgio ir lygiai taip pat agresyvus – manė, jog tokius berniukus kaip Morisas namie reikia lupti, kad išmoktų apsiginti gatvėje. Todėl dėdulė berniūkštį dažnokai apiberdavo smūgiais ir spyriais. Vaikystėje Morisas girdėjo gandų, jog dėdė Senis yra nužudęs kelis žmones.

Negana to, dėdė Senis buvo stambiausias šeimoje ir jam labiausiai sekėsi prekiauti kvaišalais. Kai devintojo dešimtmečio pradžioje Niujorke staiga išpopuliarėjo krekas, dėdė Senis irgi prisidėjo prie šios mados bangos: pirkdavo kokainą iš Dominikos prekeivių Šimtas keturiasdešimt penktojoje gatvėje, namuose gamindavo kreką ir perparduodavo jį Brukline. Kartais eidamas narkotikų dėdė pasiimdavo ir jaunėlį Morisą. Automatais ginkluoti vyrai apieškodavo Morisą, o paskui įremdavo jam į kaktą pistoletą ir laikydavo tol, kol jo dėdė atsiskaitydavo už narkotikus. Nors buvo vos dešimties, Morisas nebijojo į save nutaikyto ginklo. Jis puikiai suprato, kad tai tiesiog formalumas.

Jauniausias iš jų, vos ketveriais metais vyresnis už Morisą, buvo ne toks atšiaurus. Tikras gražuolis, merginų numylėtinis, ir Morisas jį pažinojo kaip dėdę Gražuolį, o kartais jį kas nors pavadindavo dėde Kazanova. Be to, jis buvo vienas iš protingesnių, nors protas jam nieko gero nedavė. Dėdei Gražuoliui nesisekė prekiauti narkotikais, jis dažnai atsidurdavo kalėjime. Ir šiandien jis sėdi federaliniame kalėjime, nuteistas dešimčiai metų už prekybą narkotikais.

Na, o paskutinis dėdulė save laikė perspektyviu hiphopo atlikėju ir pasivadino sceniniu slapyvardžiu – Eliksyras. Dėdė Eliksyras mirtinai bijojo policijos, todėl niekada nepadėjo broliams stumdyti kvaišalų. Tačiau marihuanos rūkė daugiau nei jie visi kartu sudėjus. Jis nuolat vaikščiojo apsirūkęs, į gyvenimą žvelgė tarsi per miglą, apsvaigęs kūrė tekstus savo dainoms, deja, niekada jų neužbaigdavo. 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis turėjo būti Pasaulio prekybos centre, kur kartais uždarbiaudavo išnešiodamas paštą. Bet tądien buvo per daug apsirūkęs, kad į darbą nueitų laiku, todėl dar būdamas namuose per televizorių pamatė, kaip pirmasis lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.

„Mišele, – pasakė jis savo žmonai, – į darbą šiandien neisiu, nes lėktuvas numušė mano bokštą.“

„Derekai, baik išsisukinėti“, – sudraudė ši.

Tada dėdė Eliksyras pastebėjo, kad pastatas, kuriame jis dirba, vis dar stovi, todėl nuėjo rengtis ir ruoštis į darbą. Bet jam rišantis batus, kitas lėktuvas įsirėžė į antrąjį bokštą dvynį.

„Lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą, – pranešė jis ir išsidrėbęs ant sofos susisuko dar vieną „žolės“ suktinę. – Dabar tai tikrai niekur neisiu.“

Po kelių dienų Morisas jo paklausė: „Dėde, ar žinai, kaip tau pasisekė?“

„Sėkmė čia niekuo dėta, – atsakė šis. – Aš žinojau, kad atskris lėktuvai. Vienas paukštelis bokšte man pačiulbėjo.“

„O tai tik patvirtina, – dar pridūrė patarimą, kaip dažnai mėgsta daryti dėdulės, – kad į darbą geriau neiti laiku.“

Metams bėgant dėdės tai pranykdavo, tai vėl sugrįždavo. Kartais nebūdavo nė vieno, kartais atsirasdavo vienas arba du, o kartais ir visi šeši. Morisui jie ir buvo šeima. Vienintelė šeima, kurią jis pažinojo.

Kartu su mama ir močiute, jie buvo žmonės, kuriems jis labiausiai rūpėjo šiame pasaulyje. Matuojant išorinio pasaulinio standartais, galėtų pasirodyti, kad Morisu jie visai nesirūpino, bet šiame priešiškame mieste, tose prieglaudose ir socialiniuose būstuose, kuriuose pastogę rasdavo visokio plauko bepročiai ir smurtautojai, Moriso giminaičiai buvo vieninteliai jo užtarėjai. Jis puikiai žinojo, kieno pusę palaiko. Jis žinojo, kur jam saugiausia ir kur jis gali pasislėpti, jei ne nuo viso pasaulio smurto, tai bent nuo paties žiauriausio.

Morisas matė, jog tie žmonės savotiškai jį myli. Ir žinojo: prireikus pagalbos, jis tikrai gali pasikliauti savo močiute.

Vieną naktį, kai visa šeima gyveno vargingame socialiniame būste Vakarų dvidešimt aštuntojoje gatvėje Manhatane, Moriso mama negrįžo namo. Ir kitą naktį jos nebuvo. Namo ji negrįžo dvi savaites. Niekas nežinojo kodėl: vieną dieną ji buvo čia, kitą – jos nebeliko. Moriso seserys nusprendė, kad dabar jau gali savimi pasirūpinti pačios, ir nors buvo dar visai paauglės, persikraustė pas savo vyresnius draugužius. Moriso dėdės buvo kažkur išsibarstę, o močiutė Roza gyveno kitame socialiniame būste miesto pakraštyje.

Taigi Morisas liko namuose vienas. Tada jam buvo vos dešimt. Naktimis berniukas trainiodavosi Parko aveniu ir plepėdavo su gatvėje dirbančiomis prostitutėmis. Vienas iš sąvadautojų, kurį čia visi vadino Žalčiu, priglaudė jį po savo sparnu.

„Ei, mažiau, – užkalbino Morisą Žaltys. – Turiu tau darbelio.“

Žaltys parodė Morisui, kaip privažiuoja vyrai ir susitaria su prostitutėmis. Jie sustabdo automobilius, merginos įsėda. Žaltys norėjo, jog jos ten neužsibūtų, greičiau grįžtų į gatvę ir susirastų dar klientų. Todėl liepė Morisui: „Jei pamatysi, kad tos kekšės mašinoje užtrunka ilgiau nei penkias minutes, pabaladok į langą ir pasakyk, jog atvažiuoja policija.“

Morisas taip darbuodavosi kiekvieną naktį iki paryčių. Žaltys už kiekvieną kartą jam mokėdavo po dolerį, tad neretai berniukas per naktį užsidirbdavo ir šimtą dolerių.

Tam tikra prasme, tai buvo pirmasis Moriso darbas.

O vėliau, patekėjus saulei, jis išleisdavo pinigus, ir visada taip pat: valandų valandas žaisdamas kompiuterinius žaidimus žaidimų automatų salone Taimso aikštėje.

Bet vieną rytą į jo namų duris kažkas pasibeldė. Buvo septinta valanda, Morisas ką tik sugrįžo iš savo naktinio darbo. Nusprendęs, kad atėjo kaimynas arba parsibeldė kuris nors dėdė, jis atidarė duris. Tačiau už durų stovėjo du kostiumuoti baltaodžiai vyrai. Vaikas užtrenkė ir greitai užrakino duris. Vyrai vėl ėmė baladotis.

„Atidaryk! Mes tik norime su tavimi pašnekėti!“ – šaukė jie.

Morisas puolė prie lango. Norėjo išlipti, bet prisiminė, kad gyvena tryliktame aukšte. Beldimas nesiliovė. Greitosiomis sugalvojęs, kaip išsisukti, Morisas atidarė duris.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – paaiškino vienas. – Turime tave palydėti iki vestibiulio.“

Morisas nieko neatsakė ir tylomis nuėjo su jais. Tačiau sulaukęs tinkamos akimirkos, kai vestibiulyje vyrai sustojo paskambinti, berniukas pasileido bėgti.

„Sulaikykite tą vaiką!“ – riktelėjo jie kažkam per radijo stotelę.

Prasidėjo gaudynės. Nubėgęs iki kito kvartalo Morisas atsigręžė – vyrai jį vijosi baltu mikroautobusu. Morisas staigiai pasuko ir nuskuodė prieš eismą, kad automobilis negalėtų sekti jam iš paskos, bet jie pasuko už kampo ir laukė jo ten. Jis nulėkė į Penktąjį aveniu, kad jie negalėtų vytis, tačiau persekiotojai vis tiek neatsiliko. Kai jie per daug priartėjo, jis palindo po stovinčiu automobiliu ir tūnojo pasislėpęs, kol jie pravažiavo pro šalį. Bet vos tik vaikas išlindo, vyrai vėl jį pamatė.

Jis lėkė pro Macy’s prekybos centrą, pro Rokfelerio centrą, pro Šv. Patriko katedrą. Pro tūkstančius jam abejingų vyrų ir moterų. Galiausiai atsidūrė Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje, kur gyveno močiutė Roza. Morisas puolė į namą. Autobusiukas sustojo ir vyrai metėsi jam iš paskos. Laiptais jis lėkė į penktą aukštą, o jie lipo jam ant kulnų. Pribėgęs prie močiutės kambario Morisas pabeldė, jai atidarius, jis kone griūte įgriuvo per duris, bet vienas vyras spėjo sučiupti jam už rankos.

„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – prisistatė jis. – Šio berniuko motina sėdi kalėjime, todėl jis turi važiuoti su mumis.“

Moriso močiutė išsitraukė „Betsę“.

„Mano anūkas niekur nevažiuos.“

Tokio argumento jiems pakako ir Morisas liko močiutės Rozos globoje.

Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.

Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.

Baigę mėsainius, bulvytes ir kokteilius mudu su Morisu išėjome pasivaikščioti po Brodvėjų. Šįkart nenorėjau tiesiog atsisveikinti ir lengvai jį paleisti.

„Morisai, gal tu norėtum susitikti ir kitą pirmadienį, vėl kartu pavakarieniautume? Nueitume į Hard Rock kavinę.“

„Gerai, – sutiko jis. – O ar ten galima vilkėti tokius drabužius?“

Pagalvojau, kad kitų jis greičiausiai nė neturi.

„Galima, – nuraminau. – Tai susitinkame prie to paties kampo septintą, gerai?“

„Gerai, panele Laura, – atsakė jis. – Ačiū jums už vakarienę.“

Jis pradingo man iš akių, ištirpo vakaro tamsoje.

Tik šįkart jaučiau, jog dar susitiksime.

5. Beisbolo pirštinė

Lygiai po savaitės nuo susitikimo su Morisu vėl grįžau prie Penkiasdešimt šeštosios gatvės kampo. Mano laikrodis rodė 7:02. Buvau įsitikinusi, kad Morisas pasirodys, nors iš tikrųjų dar mažai apie jį žinojau, galėjo atsirasti koks milijonas priežasčių jam neateiti. Pro šalį vakarienės ar kokteilių skubėjo kostiumais vilkintys vyrai ir moterys, avinčios aukštakulniais. Po septynių penkios, o Moriso vis dar nebuvo matyti.

Bet po kelių minučių jis pasirodė nuo Brodvėjaus. Vilkėjo tą patį vyšninės spalvos treningą, tik nustebau pamačiusi, kad šįkart jis švarus. Kažkaip berniukas sugebėjo jį išsiskalbti. Nusiprausęs ir veidą, ir rankas – to nebuvo per pirmuosius mūsų susitikimus.

Jis pasistengė atrodyti kuo geriau.

Iki kavinės ėjome pėsčiomis. Anuomet Hard Rock kavinės buvo itin madingos. Ant sienų čia kabėjo gitaros, o mėsainiai buvo skaniausi visame mieste. Padavėja palydėjo mus iki staliuko. Pastebėjau, jog ji itin draugiška ir dėmesinga Morisui, tarsi būtų supratusi susiklosčiusią padėtį ir ne mažiau nei aš troškusi, kad jam šis vakaras būtų ypatingas. Ji padavė mums valgiaraščius ir Morisas įniko nagrinėti užkandžių ir pirmųjų patiekalų sąrašą.

Kai jis galiausiai vėl išniro iš už valgiaraščio, paklausė: „Panele Laura, ar galiu užsisakyti kepsnį ir bulvių košės?“

„Tu gali užsisakyti viską, ko tik nori.“

„Gerai, tada valgysiu kepsnį.“

Padavėja atnešė storą garuojantį jautienos kepsnį ir Morisas nužvelgė jį taip, tarsi niekada nebūtų matęs nieko panašaus. Paėmė įrankius. Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, kaip jais naudotis. Peilį laikė sugniaužęs delne tarsi durklą. Nieko nesakiau ir nedariau – nenorėjau sugadinti jam malonumo etiketo pamokomis. Jeigu būtų paprašęs pagalbos, būčiau padėjusi, bet dabar tiesiog leidau jam pačiam tvarkytis. Galų gale berniukui pavyko atplėšti gabalą mėsos. Manau, jam patiko, nes įsidėjęs jį į burną Morisas nusišypsojo – šįkart iki pat ausų.

Suvokiau, kaip man malonu matyti jį šypsantis.

Po vakarienės vėl grįžome prie to paties kampo.

„Morisai, ar norėtum susitikti kitą pirmadienį ir kartu pavakarieniauti?“ – paklausiau.

„Taip“, – atsakė jis.

„Tai susitinkame vėl čia septintą?“

„Gerai, – sutiko jis. – Ačiū už kepsnį.“

„Nėra už ką, Morisai. Labos nakties. Ir būk atsargus.“

Atsisveikinęs jis nubėgo. Galbūt namo. O gal kur nors kitur. Eidama į savo butą stengiausi negalvoti, kur jis gali būti.

Kitą pirmadienį mudu nuėjome į Brodvėjaus užkandinę Penkiasdešimt penktojoje gatvėje. Morisas kasdien pro ją praeidavo, bet niekada nebuvo užsukęs į vidų. Kartą ar du dirstelėjo per langus į vidų kaip ir į daugybę kitų kavinių, restoranų ir parduotuvių Manhatane. Tai buvo dar viena jam neprieinama vieta.

Kavinėje Morisas pavartė storą valgiaraštį ir galiausiai nusprendė valgysiąs kiaušinių.

„Kiaušinių? – nustebau. – Tokiu metu?“

Morisas sutriko. Jis nesuprato, apie ką čia kalbu. Berniukas nežinojo, kas yra pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Jis nežinojo, kad skirtingu dienos metu valgomi skirtingi produktai. Jam valgis nesisiejo su jokia tvarka.

Vaikas valgė viską, ką gaudavo, ir tada, kada gaudavo.

Morisas užsisakė kiaušinių, o padavėja paklausė: „Keptų ar plaktų?“

„Keptų“, – surizikavo Morisas. Prie kiaušinienės jis dar užsisakė apelsinų sulčių, bet kai padavėja jų atnešė, tik susiraukė ir net neparagavo.

„Ar ne tokių norėjai?“

„Jos sugedusios, panele Laura, – pasakė jis. – Čia kažkas plaukioja.“

Paaiškinau jam apie vaisių minkštimą ir jis atsargiai paragavo. O tada užsivertė stiklinę, keliais gurkšniais ištuštino ir paprašė dar.

Vėliau, kai grįžome į mūsų susitikimo vietą, paklausiau: „Kitą pirmadienį, Morisai? Septintą?“

„Taip, panele Laura. Ateisiu. Ir ačiū už vakarienę.“

Jau seniai norėjau padaryti jam staigmeną ir nusprendžiau to imtis kitą pirmadienį. Paklausiau, ar jam patinka sportas. Pasirodo, Morisas – Niujorko beisbolo komandos Mets gerbėjas ir visada žiūri jų rungtynes per televizorių.

„Ar kada nors ėjai stebėti rungtynių?“

„Tikro žaidimo? Niekada!“

Mano viršininkė turėjo prisipirkusi bilietų į komandos Mets rungtynes visam sezonui. Turiu du jaunesnius brolius ir puikiai žinau, koks svarbus ir įdomus gali būti beisbolas berniukui. Todėl ir parengiau tokią staigmeną: pirmą kartą nusivesiu Morisą pasižiūrėti beisbolo rungtynių į stadioną.

Mano jauniausiajam broliukui Frenkui šiame pasaulyje nėra nieko nuostabesnio ir stebuklingesnio nei sena, jau nutrinta odinė beisbolo pirštinė, kurią jis saugo ir itin brangina. Neprisimenu, kokio ji gamintojo: Rawlings ar Wilson. Neveid-mainiausiu – nesuprantu, kodėl berniukus taip žavi beisbolas ir visi su juo susiję daiktai.

Tiesiog žinau, kad taip yra, ir tai puikiai patvirtina šešiamečio Frenko pavyzdys: dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių jis dievino savo beisbolo lazdą, kepuraitę, o labiausiai – pirštinę.

Dabar, prabėgus daugeliui metų, suvokiu, jog Frenkui beisbolas buvo ne tik pomėgis, bet ir savotiškas prieglobstis. Jis reikalingas visiems, o mūsų šeimoje mes – aš, mano seserys Anetė ir Nensė, mano broliai Frenkas ir Stivas – užsimiršdavome skirtingai. Frenkas nuo tikrovės pasislėpdavo įsivaizduodamas, kad yra geriausias komandos žaidėjas ir pelno lemiamus taškus rungtynėse. Beisbolo pirštinė buvo jo talismanas, į kurį jis galėdavo įsikibti net juodžiausią gyvenimo akimirką.

Išoriškai mano šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų vidurinės klasės šeimų, gyvenančių Hantington Steišene, vos už valandos kelio į rytus nuo Manhatano. Mūsų tėvas Nunziatas buvo mūrininkas ir barmenas, mėgstamas draugų, kaimynų ir šimtų žmonių, kuriuos kada nors vaišino nemokamais gėrimais. Visi jį vadino Nunziu. Tėvas buvo žemo ūgio, kresnas, praplikusiu viršugalviu, su kibirkštėlėmis akyse ir šypsena, nuo kurios net visiškai nepažįstami žmonės pasijusdavo esantys jo draugai. Vaikystėje man atrodė, kad tėvo rankos neįtikėtinai stiprios. Save jis laikė statybininku ir pats pastatė mums abu namus – paprastus, tvirtus pastatus, jie ir dabar dar stovi. Bet labiausiai man įsiminė, jog tėvas nenustygdavo vietoje, vis kur nors lėkdavo, skubėdavo, vis ką nors darydavo – ir taip be jokio atokvėpio.

Mūsų mama Marija buvo visiška jo priešingybė – švelni, nuolaidi siela. Kurį laiką ji dirbo padavėja Hantingtono pokylių salėje – darbo buvo daug, mokėjo jai mažai, o visą atlyginimą ji atiduodavo tėvui. Mama dirbdavo per vestuves, bar micvas – žydų berniukų įšventinimą į vyrus, per visokiausias metines; kartais pradėjusi darbą dešimtą ryto, namo mama grįždavo tik antrą valandą nakties. Su nepažįstamaisiais ji buvo drovi, bet šeimoje dosniai mums visiems dalijo meilę ir šilumą. Labiausiai man įsiminė, kokia ji buvo graži. Atrodė be galo miela, jaunatviška ir švytėdavo kaip vaikas, jei tik laikui bėgant tam vis dar atsirasdavo priežasčių. Mes, penki jos vaikai, visada jautėme jos besąlygišką meilę, mums visiems užteko vietos jos širdyje, todėl norėjome, kad ji būtų šalia.

Mūsų tėvas dirbo bare, tai į darbą jis išeidavo tarp šešių ir pusės septynių vakaro – priešingai nei dauguma tėčių, kurie tokiu metu jaukiai įsitaisydavo prie vakarienės stalo. Todėl mūsų namuose vakarienė buvo valgoma penktą valandą, o po jos išlydėdavome tėtį į darbą. Šiaip toks darbo grafikas nėra labai jau blogas. Juk daugybė žmonių dirba naktimis. Tačiau tas laikas, kai tėvo nebūdavo namuose, iš esmės nulėmė mano vaikystę ir suformavo asmenybę.

Suprantate, kol tėčio nebūdavo namie, jam kažkas nutikdavo. Namo jis grįždavo visiškai kitoks. Tai būdavo akivaizdu iš pasikeitusios jo veido išraiškos. Tai suprasdavome iš to, kaip jis pasistatydavo automobilį, kaip užtrenkdavo jo dureles. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad tėtis pasikeisdavo dažnai, o ir pasikeisdavo ne visada vienodai. Bet mums baisiausia būdavo laukti – ir nežinoti, koks jis sugrįš.

Vieną sekmadienio popietę tėvas dirbo bare. Tądien dirbo ir mama, todėl namuose buvome likę vieni. Maždaug šeštą valandą vakaro sugrįžo tėtis. Išgirdę, kaip jis privažiuoja, mes išsilakstėme po savo kambarius, nes nenorėjome pasipainioti jam po kojomis. Jis nuėjo į virtuvę ir ten ant stalo rado vieną iš savo matavimo rulečių.

„Kas čia?“ – paklausė pakėlęs. Matavimo juostelė buvo įstrigusi ir nesusivyniojo į ruletę. Žinojau, kad su ja žaidė Frenkas. Mūsų tėvas turėjo daug tokių rulečių, kartais Frenkas susirasdavo kokią vieną ir su ja pakvailiodavo. Frenkui tada buvo penkeri, dvejais su puse metų mažiau negu man. Jis buvo mielas, geraširdis, draugiškas ir atlapaširdis berniukas, be to, labai žavingai mikčiojo.

„Frenkai! – užmaurojo mano tėvas. – Frenkai!“

Mes su Anete prapliupome veikti. Puolėme uždaryti visų langų, kad tik kaimynai neišgirstų to, kas dabar prasidės. Niekas niekada neliepė mums to daryti, tiesiog instinktyviai taip reaguodavome. Tėvas nulingavo iki Frenko kambario, rado jį ten pasislėpusį ir pakišo matavimo ruletę jam po nosimi.

„Ką tu čia pridirbai?!“

Tėvas niekada nemušė nei manęs, nei mano seserų, užtai atsigrodavo ant mamos ir vargšelio Frenko. Tačiau smurtas ne visada būna fizinis. Tąkart Frenkas spėjo išbėgti iš kambario, tėvui net nespėjus užsimoti. Šis apsidairė po kambarį ieškodamas, kur išlieti įsiūtį.

Ir pamatė mano brolio beisbolo pirštinę.

Griebė ją ir nulėkė į koridorių, tada į svetainę, paskui laukan ir į garažą. Frenkas pamatė, ką jis turi rankose, ir puolė iš paskos klykdamas: „Tėti, ne! Aš atsiprašau! Labai atsiprašau!“

Mes su sesėmis irgi atlėkėme maldaudamos liautis.

O tėvas priėjęs prie sienos nuo lentynos pasiėmė sodo žirkles.

Ir pradėjo karpyti pirštinę. Negailestingai karpė kietą odą, kol iš pirštinės liko tik sutrinti skutai. Frenkas neįstengė į tai žiūrėti. Jis raudodamas nuskuodė namo. Aš priėjau prie telefono ir paskambinau mamai į darbą: „Grįžk namo – tučtuojau!“

O Anetė nulėkė į savo kambarį ir pasislėpė ten su Nense.

Grįžusi namo mama rado Nunzį išsijungusį svetainėje ant sofos. Aplink jį ant grindų mėtėsi Frenko pirštinės skutai. Frenkas tūnojo pasislėpęs savo kambaryje, raudojo įsilindęs į kampą, o mama visaip bandė jį nuraminti. Tačiau ji nieko negalėjo padaryti: nebuvo tinkamų žodžių jam paguosti.

Kitą rytą tėvas elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Mes visi irgi. Taip būdavo visada, taip elgtis mums liepė mama. Vis dar girdžiu jos kuždėjimą: „Elkitės kaip paprastai, tarsi nieko nebūtų nutikę.“ Po kelių dienų tėvas grįžo namo nešinas nauja beisbolo pirštine Frenkui.

Jis nesuvokė, kad senosios, sukarpytosios, neįmanoma pakeisti.

6. Tik tiek?

Kai prie to paties kampo susitikome ketvirtą pirmadienį, pasakiau Morisui, jog, užuot kur nors jį nusivedusi, šiandien pagaminsiu jam vakarienę savo namuose. Jis gerokai nustebo, bet vis tiek tarė: „Puiku.“ Tiesą pasakius, ir pati nustebau, kad išdrįsau jį pasikviesti. Jau seniai norėjau pavaišinti Morisą naminiu maistu, tik vis kankino visokios abejonės. Ar turėčiau kviestis šį vaiką namo? Ar tai galėtų kaip nors atsigręžti prieš mane pačią? Ką pagalvos žmonės? Tačiau kai tą vakarą pamačiau Morisą – kai jis nusišypsojo mane išvydęs – pajutau: viskas bus gerai.

Nuėjome iki mano namo, skambiai vadinamo „Simfonija“. Durininkas Stivas mostelėjo pasisveikindamas:

„Labas vakaras, panele Šrof“, – tarė jis.

Tada jis nužvelgė Morisą, ir šįkart vilkintį savo vyšninės spalvos purvinus treningus. Akimirką jie tiesiog spoksojo vienas į kitą. Stivo pareiga buvo žinoti visus namo lankytojus, tačiau dabar jam sunkiai sekėsi suprasti, kas čia vyksta.

„Tai mano draugas Morisas“, – galų gale nutraukiau aš nejaukią tylą.

Nemanau, kad Stivui pasidarė aiškiau.

Nužingsniavome per vestibiulį liftų link. „Simfonija“ – naujas pastatas, o erdvus jo vestibiulis atrodė išties stulbinamai: nuostabios rudos ir juodos spalvų granito grindys, aukštos lubos, art deco stiliaus puošyba, didžiulis durininko stalas. Viskas švytėte švytėjo. Liftas buvo erdvus ir šviesus, o koridorius iki mano buto durų išklotas prabangiais kilimais. Morisas tylomis viską apžiūrinėjo.

Mano butukas buvo nedidelis, tačiau man tai – prabangiai įrengtas prieglobstis: milžiniški langai iki pat lubų, dvi erdvios spintos, visiškai nauja virtuvė ir balkonas. Čia turėjau kraitinę raudonmedžio skrynią, dailų ovalo formos valgomojo stalą ir elegantišką senovinę komodą. Bute derėjo mėlyna ir raudonmedžio spalvos. Viskas buvo taip, kaip norėjau pati.

Pasiūliau Morisui atsisėsti ant sofos. Jis pritūpė prie dešiniojo ranktūrio, ant paties kraštelio. Berniuko žvilgsnis užkliuvo už milžiniško ąsočio ant grindų, į kurį beriu centus. Tai buvo gal pusmetrio aukščio permatomas plastikinis ąsotis, iki pusės pripildytas penkių, dešimties ir dvidešimt penkių centų monetų. Šią mintį man pakišo tėvas, kuris visus gautus arbatpinigius mesdavo į didžiulį kibirą miegamajame. Jis niekada neimdavo iš ten pinigų, tik įmesdavo. Mes, vaikai, susižavėję stebėjome, kaip auga jo pinigų kalnas. Kiekvienais metais kovo mėnesį jis mus pasisodindavo ir leisdavo padėti skaičiuoti pinigėlius – taip surinkdavo kelis tūkstančius dolerių, kuriuos panaudodavo mokesčiams sumokėti. Po daugelio metų, kai pati pradėjau dirbti, aš nusipirkau ąsotį. Manau, dabar ten turėtų būti koks tūkstantis dolerių smulkiomis monetomis. Tokiam vaikui kaip Morisas, gyvenančiam iš gatvėje išprašytų centų, tas ąsotis turėjo atrodyti it milžiniškas lobis.