Nematoma gija

Pagaliau Morysas rado savęs vertą porą – patrakėlę Darčelą. Liekna, šviesiai rusvos odos, švelnių bruožų gražuolė Darčela buvo viena iš vienuolikos vienišos motinos, Rozos iš Baltimorės, atsikrausčiusios gyventi į Brukliną, vaikų. Augusi su dešimt brolių, Darčela nenusileido nė vienam iš jų. Ji įveikdavo kiekvieną, stojusį jai skersai kelio, vyrą ar moterį: nepailsdama smūgiuodavo, kol anie išleisdavo paskutinį kvapą. Niekas nežinojo, ar jai galvoje negerai, ar šiaip rankos niežti. Paauglystėje Darčela buvo viena iš nedaugelio moterų Tomahaukų gaujoje ir išdidžiai vilkėjo jų skiriamąjį ženklą – juodą odinį švarkelį.

O paskui ji pamilo gaujos narį, padariusį jai didelį įspūdį pasipūtėliška laikysena. Morysas ir Darčela visai netiko vienas kitam. Jie buvo panašaus būdo, abu greitai užsiplieskiantys it degtukai, bet vis tiek tapo pora. Ji vadino jį Jaunėliu – šiaip ar taip, jis buvo Morisas jaunesnysis. Jis vadino ją Rude dėl jos šviesiai rudos odos spalvos, būdingos mišrios rasės žmonėms. Juodu susilaukė trijų vaikų dar iki dvidešimtojo Darčelos gimtadienio. Pirmos gimė dvi dukterys – Selestė ir Latoja. Paskui sūnus – berniukas, kurį ji pavadino Morisu.

Deja, Morisui ir jo sesėms labai nepasisekė, nes tėvai juos auklėjo ne žodžiais, o kumščiais. Ypač Morysas, beviltiškas narkomanas ir alkoholikas, prisišniojęs kokaino, marihuanos ar prisilakęs kokio vynelio nebesuvaldydavo įsiūčio. Grįžęs namo jis keiksmais ir kumščiais išsiliedavo ant šeimos. Nuolat daužydavo dukteris per galvą, o kartą Selestei taip užvožė, kad jai net plyšo ausies būgnelis. Darčelą jis daužydavo, spardydavo ir talžydavo taip pat negailestingai, kaip visas savo aukas Braunsvilyje, o tada ateidavo ir Moriso, jo vienintelio sūnaus, eilė. Kai berniukas pravirkdavo, jis liepdavo jam užčiaupti kakarinę ir daužydavo toliau.

Paskui Morysas kelioms dienoms pradingdavo pas savo mergužėlę Dianą, o sugrįžęs namo prigrasindavo Darčelai net nežiūrėti į kitus vyrus. Galiausiai jai iki gyvo kaulo įgriso Moryso neištikimybė, tad susirinko vaikus ir persikraustė į socialinį būstą Bed-stuy rajone Brukline. Tai buvo dvidešimt septynių šešiaaukščių namų kompleksas, išsidėstęs maždaug dvylikos hektarų plote. Tuose namuose buvo apie 1 700 butų, juose glaudėsi daugiau nei 4 000 žmonių, tačiau prieglobsčiu šią vietą vargiai galėjai pavadinti, nes čia taip pat karaliavo smurtas ir narkotikai. Šiaip ar taip, Darčela čia galėjo pasislėpti bent nuo dar didesnių pavojų.

Morysas juos rado ir čia. Vieną naktį jis įgriuvo į jų butą ir pareikalavo Darčelos su juo pasikalbėti.

„Rude, neleisiu tau manęs palikti, – ašarodamas pareiškė jis. – Aš tave myliu.“

Mažojo Moriso akivaizdoje Darčela pareiškė jam nenusileisianti.

„Manęs neapgausi, – atkirto ji. – Esi niekam tikęs, nešdinkis!“

Morysas smogė jai į veidą iš kairės.

Darčela parkrito, o mažėlis Morisas čiupo tėvui už kojos, trokšdamas apsaugoti mamą nuo dar vieno smūgio. Įsiutęs Morysas sviedė berniuką į sieną. Tai buvo didžiulė klaida: pamačiusi sūnų gulintį ant grindų, Darčela puolė į virtuvę ir grįžo nešina dideliu peiliu.

Morysas net nemirktelėjo. Toli gražu ne pirmą kartą jam buvo grasinama peiliu.

„Ir ką tu man padarysi?“ – išsišiepęs paklausė jis.

Darčela užsimojo pasiryžusi smeigti jam į krūtinę. Morysas prisidengė rankomis, todėl ji smeigė jam į rankas. Badė jį peiliu, nors jis ir stengėsi apsiginti. Galiausiai Morysas išsvirduliavo į koridorių, parkrito visas kruvinas ir sušuko: „Rude, tu mane padūrei! Bandei mane nužudyti! Kaip tu galėjai?!“

O mažasis Morisas visa tai stebėjo išpūtęs akis. Galiausiai atvažiavo policija ir paklausė Moryso, kas jį taip žiauriai subadė.

„Kažkokie vyrukai“, – tepasakė jis.

Tai taręs Morysas išėjo. Vos penkerių Morisas stebėjo, kaip išeina jo tėvas. Daugiau jo šeima jau nebus tokia kaip anksčiau.

Mano pirmoji vakarienė su Morisu baigėsi po pusvalandžio, bet dar nenorėjau su juo atsisveikinti. Kai išėjome į gatvę, lauke skaisčiai švietė saulė, todėl pasiūliau jam pasivaikščioti Centriniame parke.

„Gerai“, – sutiko jis gūžtelėjęs pečiais.

Nuėjome iki pietinio parko galo ir patraukėme taku link Didžiosios pievos. Visi aplinkui – dviratininkai, mamos su mažyliais, pabėgioti išėję sveikuoliai – atrodė linksmi ir nerūpestingi. O mudu ir dabar daug nesikalbėjome, tiesiog ėjome greta. Man rūpėjo sužinoti apie jį daugiau, išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl jis pradėjo prašyti išmaldos gatvėje, tačiau prikandau liežuvį – nenorėjau, kad jis pagalvotų, jog per daug šniukštinėju.

Vis dėlto vieną klausimą uždaviau.

„O kaip tu, Morisai? Ką tu norėtum veikti užaugęs?“

„Nežinau“, – nedvejodamas atsakė jis.

„Nežinai? Nejaugi niekada apie tai negalvoji?“

„Ne“, – ištarė jis nė nemirktelėjęs.

Morisas nesvajojo tapti policininku, astronautu, garsiu sportininku ar prezidentu. Jis net nežinojo, kad berniukai paprastai apie tai svajoja. Ir netgi jeigu būtų sugebėjęs įsivaizduoti gyvenimą už savo vargingo pasaulio ribų, kam jam apie jį svajoti? Morisas nesvajojo kuo nors tapti, nes negalėjo patikėti, kad jis galėtų būti kas nors kitas, nei yra – prašeiva, elgeta, gatvės vaikas.

Parko medžiuose ošė gaivus rudeniškas vėjelis, krito lapai, milžiniškų guobų šakose žaidė saulės spinduliai. Atrodė, jog betoninis miestas liko už tūkstančių kilometrų. Daugiau nieko neklausinėjau. Tiesiog leidau Morisui pasidžiaugti kitokia nei jam įprasta diena. Išėję iš parko pamatėme ledų vežimėlį ir aš paklausiau, gal jis norėtų ledų.

„Ar galima šokoladinių?“ – pasiteiravo jis.

„Žinoma“, – atsakiau.

Nupirkau dvi porcijas, vieną ištiesiau Morisui ir tada jis pirmą kartą nusišypsojo. Sakyčiau, santūriai, ne taip, kaip išsišieptų dauguma vaikų. Šypsena staiga pasirodė veide ir taip pat netikėtai pradingo. Bet jis nusišypsojo ir aš spėjau pamatyti jo šypseną, kuri man pasirodė kaip naujas gražus žvilgantis daiktas.

Kai baigėme valgyti ledus, paklausiau:

„Gal norėtum dar ką nors nuveikti?“

„Ar galima pažaisti kompiuterinį žaidimą?“

„Be abejo, galima.“

Nuėjome pažaisti žaidimų automatais Brodvėjuje. Daviau Morisui kelias monetas ir stebėjau, kaip jis žaidžia. Berniukas įsitraukė į žaidimą kaip ir bet kuris kitas vaikas. Pasistiebęs ant pirštų galiukų, iškišęs liežuvį jis tampė vairasvirtę ir skleidė įvairiausius garsus, žaidime kaudamasis su varžovu pasauliniame kovos menų čempionate. Buvo smagu jį stebėti.

Vėliau tą dieną suvokiau, kad pavaišinusi Morisą vakariene ir praleidusi su juo kelias valandas jaučiuosi neįtikėtinai gerai, o reikėjo tiek nedaug: trupučio laiko ir pinigų. Tai, savo ruožtu, pažadino kaltės jausmą. Ar sustojau ir nupirkau jam valgyti tik tam, kad pati pasijusčiau geriau? Ar, užuot nuėjusi į parduotuvę arba kiną, nusprendžiau prasiblaškyti nupirkdama Morisui mėsainį ir ledų? Ar pasielgiau globėjiškai, o gal tiesiog juo pasinaudojau?

Padėk vargšui vaikui, kad labiau vertintum savo gyvenimą?

Nesugebėjau rasti tinkamo atsakymo. Žinojau tik tiek, jog būdama su Morisu jaučiuosi gerai. Kai jis baigė žaisti, Brodvėjaus gatve nuėjome iki pat Penkiasdešimt šeštosios kampo, kur ir susitikome. Atsidariau rankinę ir padaviau Morisui savo vizitinę kortelę.

„Klausyk, jeigu kada nors būsi alkanas, prašau man paskambinti. Aš parūpinsiu tau maisto.“

Morisas paėmė kortelę, apžiūrėjo ir įsikišo į kišenę.

„Ačiū jums už vakarienę ir ledus, – pasakė. – Puikiai praleidau laiką.“

„Ir aš“, – patikinau. Tada jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą.

Svarsčiau, ar dar kada nors jį pamatysiu. Labai didelė tikimybė, kad mudu nebesusitiksime. Tada dar nežinojau, kaip vargingai gyvena Morisas, kaip skurdžiai verčiasi jo šeima. Jeigu būčiau žinojusi, tikriausiai nebūčiau leidusi jam nueiti. Man regis, būčiau jį apsikabinusi ir niekada nepaleidusi.

Bet tada aš nuėjau, o kai atsisukau dar kartą pasižiūrėti į Morisą Brodvėjaus šurmulyje, jis jau buvo pranykęs, vėl nematomas. Turėjau susitaikyti su tuo, kad jis galbūt pradingo iš mano gyvenimo visiems laikams ir keista mūsų draugystė pasibaigė vos tik prasidėjusi.

Tačiau tada aš tikėjau ir vis dar tikiu, jog visatoje yra kažkas, kas suveda žmones, kuriems reikia vienam kito. Yra kažkas, kas padeda visiškai skirtingiems žmonėms kažkaip užmegzti ryšį. Galbūt tas kažkas ir neduoda mums ramybės, verčia mus ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems manome galintys padėti. Galbūt mano pačios praeitis privertė mane tądien atsigręžti ir susipažinti su Morisu. Ir galbūt – tik galbūt – nematoma likimo gija vėl mus kada nors suves.

Pakeliui namo mane pradėjo graužti sąžinė, jog Morisui daviau savo vizitinę kortelę, bet pinigų, kad galėtų paskambinti, nedaviau. Anuomet dar nebuvo mobiliųjų, labai abejojau, jog namuose jie turi telefoną. Jeigu jis norės su manim susisiekti, turės pasinaudoti mokamu taksofonu, vadinasi, jam vėl teks gatvėje prašyti išmaldos.

Na, galiausiai visa tai pasirodė nesvarbu.

Nes pakeliui namo Morisas išmetė mano vizitinę į šiukšliadėžę.

3. Viena gera proga

Kitą dieną darbe niekaip negalėjau liautis galvojusi apie Morisą. Apie mudviejų vakarienę papasakojau savo viršininkei ir draugei Valerijai, bendradarbiams Polui ir Lujui pasigyriau, kokį nuostabų berniūkštį sutikau. Jų reakcija buvo vienoda: „Kaip puiku“, „Kaip tau pasisekė“, „Padarei gerą darbą“. Panašu, kad tądien jiems mano pasakojimas nepadarė didesnio įspūdžio.

Žinoma, reklamos versle mes visi užsirausę darbais. Kai susipažinau su Morisu, man buvo pavesta įkalbėti finansines įmones reklamuotis mūsų laikraštyje. Praleidau marias laiko skambinėdama savo pažįstamiems investicinėje įmonėje Drexel Burnham Lambert, įkalbinėdama juos paskelbti mūsų laikraštyje apie įmonės siūlomas akcijas. Tokie skelbimai nuobodūs, pilni sauso teksto ir skaičių, be nuotraukų ir prašmatnybių. Tačiau mums tokie užsakymai prilygo Pikaso šedevrams – tai buvo ištisi puslapiai taip trokštamų komisinių.

Man labiausiai pasisekė su American Express. Jų reklamos skyrius svarstė galimybę reklamuotis mūsų laikraštyje, tik abejojo, ar mes sugebėsime suteikti tokios kokybės paslaugas, kokių jie tikisi. Sugaišau ištisus mėnesius jiems pataikaudama ir įkalbinėdama. Supratau, kad toks prestižinis užsakymas būtų itin reikšmingas laikraščiui ir ganėtinai svarbus man pačiai. Bendravau su dviem impozantiškomis nepalenkiamomis moterimis. Buvome susitikusios nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau aš nemačiau pažangos. Bet kartą, vieną popietę, kai dirbau prie savo stalo, viena iš jų paskambino: American Express nori užsisakyti du puslapius reklamos. Jeigu jiems patiks pats skelbimas ir jo vieta laikraštyje, neabejojau, jog galiausiai užsakymų bus ir daugiau. Taip ir nutiko – jie užsisakė kone šimtą puslapių. Man tai buvo milžiniškas pasiekimas ir pasididžiavimo akimirka. Taigi tada, kai susipažinau su Morisu, aš mėgavausi savo karjeros viršūne laikraštyje USA Today.

Tačiau kelias iki to nebuvo lengvas.

Baigusi mokyklą Hantington Steišene, nedideliame savo vaikystės miestelyje Long Ailando saloje, svajojau apie darbą, kuriam nereikia koledžo diplomo. Visa širdimi troškau tapti stiuardese. Mokykloje man sekėsi tikrai prastai, norėjau tik vieno: ištrūkti iš namų pamatyti pasaulio. Nusprendžiau, kad tinkamiausias būdas tai pasiekti yra įsidarbinti kokioje nors oro linijų bendrovėje.

Bet pirmiausia susiradau sekretorės darbą vienoje draudimo kompanijoje. Dirbau pas tris mielus seniokus trumparankoviais marškiniais ir plačiais kaklaraiščiais. Turėjau spausdinti laiškus, užrašyti jų diktuojamus tekstus, atsakyti į telefono skambučius. Kadangi man trūko tokio darbo įgūdžių, nusprendžiau lankyti sekretorių mokyklą, ir ten, klegančių būsimųjų sekretorių būryje, susipažinau su moterimi, dirbančia Icelandic oro linijose.

Ji man pasakė, kad jie kaip tik dabar ieško naujų biuro darbuotojų. Žinoma, tai nebuvo mano svajonių darbas – juk tektų sėdėti prie stalo, o ne sklandyti debesyse – bet vis tiek pradžia. Pasiskambinau ir susitariau, kada galėsiu laikyti spausdinimo egzaminą. Treniravausi dieną naktį. Laikiau egzaminą susikaupusi, tad išėjau rami, jog per minutę nepriekaištingai išpyškinau šešiasdešimt žodžių.

Tačiau egzamino neišlaikiau.

Apimta siaubo sugrįžau pas administratorę ir paprašiau – nors ne, greičiau jau maldavau, kad leistų man apeiti kvartalą, sugrįžti ir vėl pamėginti laikyti egzaminą. „Prašau, labai prašau, aš per daug susijaudinau. Tikrai neparodžiau, ką iš tiesų moku.“ Administratorė manęs pasigailėjo – išleido pasivaikščioti, o grįžusi aš giliai įkvėpiau ir vėl sėdau prie spausdinimo mašinėlės nusiteikusi įrodyti, jog moku rinkti tekstą.

Man ir vėl nepavyko.

Dabar jau administratorei manęs išties pagailo. Neišlaikiusi dviejų testų gavau progą nuoširdžiai su ja pasikalbėti, apeiti formalumus ir parodyti, kokia esu iš tikrųjų: silpna, bet ryžtinga, gal kiek paika, bet išradinga. O tai, kaip vėliau sužinojau, ir yra mano stiprybė. Administratorė nusprendė, kad aš jai patinku, todėl pasiūlė priimti mane registratore.

Paskutinį kartą važiuodama į darbą draudimo kompanijoje, vairuodama savo mylimą smėlio spalvos 1964 metų folksvageną jaučiausi taip, tarsi kaip tik dabar, sulaukus devyniolikos, mano gyvenimas tik prasideda. Pralenkiau automobilį, kuriuo važiavo dvi vienuolės, ir jos man palaimingai nusišypsojo. Pasistengiau atsakyti tuo pačiu. O tada pasakiau: „Iki pasimatymo, mergaitės“, – ir spustelėjau akceleratorių. Persirikiuodama į antrą eismo juostą nesuvaldžiau automobilio – įlėkiau į kažkokią duobę tarp juostų ir mano folksvagenas net pašoko. Paleidau iš rankų vairą ir mašina ėmė skrieti link metalinės skiriamosios tvorelės. Siaubingai išsigandusi čiupau vairą ir staigiai pasukau į dešinę. Folksvagenas apsisuko tris kartus, apsivertė ir nusileido ant stogo šalikelėje.

Stojo spengianti tyla. Aplinkui mėtėsi stiklo šukės. Gulėjau ant stogo automobilio viduje ir spoksojau į sėdynes. Pasižiūrėjusi į kairę išvydau jas, tas dvi vienuoles – jos buvo sunerimusiais veidais. Pamatęs avariją sustojo ir kažkoks verslininkas. Ant šukių jis paklojo savo švarką ir ištraukė mane per langą. Vienuolės mėgino mane nuraminti, nes pradėjau isteriškai verkti.

Greitosios pagalbos medikai nuvežė mane į ligoninę, ten sužinojau, kad lengvai atsipirkau: mėlynėmis paakiuose ir prarėktu balsu. Išsisukau be menkiausio įbrėžimo. Akimis ieškojau vienuolių, bet jų nepamačiau. Gal jos buvo mano angelai sargai ir apsaugojo nuo rimtų sužeidimų. O gal Dievas man turėjo kitų planų.

Oro linijų Icelandic biuras buvo ant Penkiasdešimtosios ir Penktosios gatvių kampo, pačiame Manhatano centre. Kitapus gatvės – Šv. Patriko katedra, už šimto metrų – prekybos centras Saks Fifth Avenue, už kampo – garsusis GE Building dangoraižis – jaučiausi it kokia garsenybė. Darbas nebuvo pats įdomiausias pasaulyje – turėjau atsiliepti į skambučius, pasitikti ir išlydėti lankytojus, bet man patiko, nes tai buvo visiškai kitokia patirtis. Ilgainiui mane paaukštino iki sekretorės, o vėliau perkėlė į Pardavimo telefonu skyrių – taip įmantriai ten buvo vadinamas prekių užsakymas telefonu. O žaviausia buvo tai, jog mano beviltiškai naivus įsitikinimas, jog dirbdama oro linijų bendrovėje apkeliausiu visą pasaulį, iš tiesų pasitvirtino. Gaudavau tokias neįtikėtinas nuolaidas skrydžiams ir nakvynei viešbučiuose, kad man tapo įprasta pasikvietus kokią draugę penktadienio vakarą išskristi į Romą, šeštadienį apsipirkti Trasteverės rajone ir sekmadienio vakarą grįžti į Niujorką. O kartą gavau bilietus į Kicbiūhelį Austrijoje pirmyn ir atgal bei šešias nakvynes prašmatniame kalnų namelyje vos už penkiasdešimt septynis dolerius! Tad nieko nuostabaus, jog likau ten dirbti net penkerius metus.

Tačiau po kurio laiko užsimaniau išmėginti dar ką nors – tai, ką mačiau darant kitus, todėl nusprendžiau, kad man sektųsi pardavinėti. Gal mano pašaukimas ir yra kalbinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, pataikauti jiems per pietus, priversti juos į situaciją pažvelgti iš savo perspektyvos. Visa bėda, kad Icelandic oro linijų bendrovėje pardavėjais dirbo vieni vyrai – žinoma, išskyrus Gudruną.

Gudruna buvo įspūdinga gražuolė skandinavė, simboliškai vienintelė moteris, biure dirbanti pardavimo srityje. Gana greitai suvokiau, jog jos vietos niekada neužimsiu. Taip, aš žavi, savotiškai įtaigi ir, žinoma, visai patraukli, energinga brunetė. Bet Gudruna – aukšta įspūdingo grožio blondinė, ko gero, kokia nors mitinė šiaurės šalių deivė. Supratau, kad savo karjeros viršūnę šioje bendrovėje aš jau pasiekiau, o jeigu noriu imtis pardavimo, turiu pasiieškoti kitos darbovietės. Užsibrėžiau tikslą susirasti tokį darbą ir daviau sau šešis mėnesius.

O tada pamačiau skelbimą dienraštyje New York Times: „Parduokite reklamos plotą dukart per savaitę leidžiamame kelionių leidinyje.“ Neturėjau nė iš tolo panašios patirties, nieko neišmaniau apie reklamą, bet vis tiek paskambinau ir susitariau dėl pokalbio. Jo išvakarėse nusprendžiau pasigaminti vakarienę, išsitrinkti ir išsidžiovinti plaukus, nusilakuoti nagus ir gerai išsimiegoti, ryte iš namų išsikrapštyti kuo anksčiau ir į Travel Agent redakciją atvykti penkiolika minučių iki sutarto laiko. Tačiau planuok neplanavęs, vis tiek išeina kaip visada… Pjaustydama šparagus vos nenusipjoviau kairio rodomojo piršto galiuko.

Kraujas pasipylė upeliais. Laimei, gretimame name gyveno mano gera draugė Kimė, todėl apsivyniojau pirštą rankšluosčiu ir nulėkiau pas ją. Kimė nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, ten mudvi prasėdėjome keturias valandas, nes pirmiausia priėmė žmones su tikrai rimtomis traumomis: šautinėmis žaizdomis, prakiurdytomis žarnomis, galvos sumušimais – daug sunkesnėmis nei mano menkutė virtuvinė nesėkmė. Galiausiai atėjo mano eilė. Gydytojas sušvirkštė į pirštą novokaino injekciją ir išsitraukė chirurginę adatą. Pradėjau taip garsiai rėkti, kad jam teko į pagalbą pasikviesti slaugę, paskui dar vieną, tada trise jie stengėsi mane nuraminti, kol galų gale pirštas pasipuošė aštuoniais dygsniais. Ką aš galiu pasakyti? Nuo vaikystės paniškai bijau adatų.

Vidurnaktį grįžau namo ir iškart kritau į lovą. Nieko nevalgiau, nesusitvarkiau plaukų, nenusilakavau nagų. Kitą dieną anksti ryte pašokau iš lovos, susirišau plaukus į uodegą ir išlėkiau į pokalbį Vakarų keturiasdešimt šeštojoje gatvėje. Kažkaip sugebėjau atsidurti ten po septynių penkiolika, kaip ir planavau. Su manimi kalbėtis turėjęs vyrukas, Deividas, atėjo į laukiamąjį, apžiūrėjo mano sutvarstytą pirštą ir paklausė, kas nutiko.

„Ai, vakar įsipjoviau pirštą.“

„Tikiuosi, nieko rimto.“

„Ne, ne, nėra jau taip blogai.“

„Ar prireikė siūti?“

„Taip, sukabino aštuoniais dygsniais.“

„Aštuoniais? – nustebo Deividas. – Dieve šventas, jūs turbūt kone nusipjovėte pirštą. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Žinote, šiame itin konkurencingame versle punktualumas labai svarbu. Jums vakar susiuvo žaizdą, tačiau šiandien vis tiek atvykote penkiolika minučių anksčiau. Įspūdinga.“

Sakyčiau, pokalbio pradžia visai nebloga.

Deividas nusivedė mane į kabinetą prie savo stalo, paėmė mano gyvenimo aprašymą ir permetęs akimis susiraukė.

„Neturite jokios patirties pardavimo srityje, – pareiškė. – Ir reklamos srityje jokios. Koledžo taip pat nesate baigusi.“

Tikėjausi tai išgirsti, todėl atsakymą buvau paruošusi iš anksto.

„Paklausykite, – tariau jam. – Žinau, kad nedaug teturiu patirties. Bet galiu jums pasakyti štai ką. Jeigu manote, kad jūs daug dirbate, stebėkite mane ir pamatysite: aš dirbsiu dvigubai daugiau. O jei mane pasamdysite, galiu pažadėti tik viena: jums niekada neteks to gailėtis. – Pabaigai dar pridėjau lemiamą argumentą: – Deividai, gyvenime aš neieškau daug progų. Ieškau tik vienos vienintelės.“

Po trijų dienų Deividas priėmė mane į darbą. Kartais tereikia vienos geros progos.

Kai susipažinau su Morisu, jau seniai buvau atsikračiusi to nesaugumo jausmo, kuris persekiojo dėl to, kad nebaigiau koledžo. Niekada niekam nemelavau apie savo išsilavinimą („Ne, koledže nestudijavau“, – prisipažindavau prieš nukreipdama pokalbį kita linkme), bet apie 1986 metus ši nesmagi tiesa virto savotišku nuopelnu. Buvau tarsi vargšė pelenė, radusi sau vietą po saule.

Turėjau pilną spintą stilingų, dizainerių kurtų suknelių, o garaže – sidabro spalvos Chrysler LeBaron. Už tris šimtus dolerių įsigijau nuostabų odinį Ghurka prekės ženklo portfelį ir prie jo derantį darbo kalendorių. Savo jaukų butą apstačiau naujais baldais, kartkartėmis pasimerkdavau šviežiai skintų gėlių, ir visa tai, kas devintajame dešimtmetyje Manhatane rodė, kaip žmogui sekasi, tie visi materialūs turtai padėjo man jaustis tikrai laimingai.

Tačiau patenkinta nesijaučiau. Giliai širdyje vis kirbėjo mintis, kad kažko dar trūksta. Laikiausi įsikibusi vienos svajonės – sėkmingos karjeros – ir daugiau apie nieką negalvojau. Darbas man patiko, dirbau atsidavusi visa širdimi, tačiau jam aukojau tiek laiko, kad net neturėjau kada pagalvoti, ko man dar trūksta. Buvo beveik neįmanoma atitraukti manęs nuo darbo.

Tik po susitikimo su Morisu kelias dienas vaikščiojau kaip nesava. Skambinau, kam reikia, ėjau į susitikimus, bet vis susigriebdavau galvojanti apie jį. Norėjau daugiau sužinoti apie Morisą, o pirmiausia – kodėl jis gatvėje elgetauja.

Nusprendžiau nelaukti, kol Morisas man paskambins.

Pasiryžau pati jį susirasti.

4. Gimtadienio dovana

Tos pačios savaitės, kai vakarieniavau su Morisu, ketvirtadienį, po ilgos darbo dienos nuėjau prie to paties kampo, kur mudu susitikome pirmą kartą.

Iš pradžių jo nepamačiau – buvo maždaug pusė aštuonių, spūstys gatvėse retėjo, bet šaligatviais dar plūdo minios žmonių. Vis dėlto gerai įsižiūrėjusi pamačiau jį toje pat vietoje, kur išsiskyrėme. Morisas vilkėjo tą patį nutriušusį vyšninės spalvos treningą, avėjo tuos pačius purvinus sportbačius. Pamatęs, kad ateinu, nusišypsojo. Bet šįkart šypsena nedingo taip greitai kaip anuomet.

„Labas, Morisai“, – pasisveikinau.

„Labas, panele Laura.“

Toks formalumas mane nustebino. Matyt, kažkas šiomis dienomis jį pamokė mandagumo.

„Kaip laikaisi, Morisai? Ar tu alkanas?“

„Mirštu iš bado.“

Ir vėl nuėjome į McDonald’s. Jis ir vėl užsisakė to paties – didįjį mėsainį, bulvyčių, šokoladinį kokteilį. Ir aš paėmiau to paties. Šįkart Morisas taip neskubėjo valgyti. Paprašiau jo papasakoti apie savo šeimą.

Jis paaiškino socialiniame būste gyvenantis su mama Darčela, močiute Roza ir sesėmis Seleste ir Latoja. Berniukas sakė tiesą, tik vėliau sužinojau, jog ne visą. Anksčiau Morisas nepasakodavo visų savo gyvenimo smulkmenų, ypač liūdnųjų. Tada man atrodė, kad jis jų gėdijasi. Arba nenori manęs išgąsdinti. Jeigu būtų ieškojęs užuojautos, būtų užtekę papasakoti porą baisesnių savo gyvenimo įvykių, bet jis to nedarė. Morisui nereikėjo užuojautos. Jis paprasčiausiai norėjo išgyventi.

„O kur tavo tėtis?“ – paklausiau.

„Nėra.“

„Kas jam nutiko?“

„Tiesiog išvažiavo.“

„O tavo mama? Ar ji žino, kad tu šlaistaisi gatvėje?“

„Jai tai nerūpi.“

Negalėjau patikėti, jog tai tiesa, bet tada dar nieko nežinojau apie jo motiną. Morisas iš namų išeidavo ir grįždavo kada panorėjęs, niekas niekada jo neklausė, kur jis buvo arba kur eina, kad ir koks dienos ar nakties metas būtų. Niekam jis neprivalėjo atsiskaityti ir niekas jo iš tikrųjų neprižiūrėjo.

Kai mudu susipažinome, per visą savo gyvenimą Morisas buvo gavęs vos dvi dovanas.

Kai buvo ketverių, dėdė Juodis padovanojo jam mažą sunk-vežimiuką.

Kitą dovaną jam įteikė močiutė Roza per šeštąjį gimtadienį.

„Imk“, – pasakė ji duodama kažkokį baltą mažytį daiktą.

Tai buvo marihuanos suktinė.

Močiutė Roza buvo maždaug pusantro metro ūgio, bet tvirta kaip uola. Gimusi Šiaurės Karolinos provincijoje, ji užaugo visiškame skurde ir greitai išmoko susitvarkyti su visomis bėdomis. O tvarkėsi ji puikiai todėl, kad buvo stipresnė už tuos, kurie pastodavo jai kelią. Roza buvo daili mergina, išraiškingų akių ir viliojančios šypsenos, dėl jos dėmesio nuolat pešėsi vyrai. Bet anksčiau ar vėliau jie visi sužinodavo vieną dalyką: Rozai nereikia visų tų nesąmonių. „Nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus“, – mėgdavo sakyti ji, o tai reiškė grasinimą nužudyti ir atsikratyti kūno.

Šis grasinimas toli gražu nebuvo iš piršto laužtas – Roza visada su savimi nešiojosi aštrų skustuvą, kurį pati vadino „Betse“.

Morisui patiko valkiotis Rozai iš paskos. Jam patiko atšiaurus jos būdas. Kartą juodu su Roza važiavo metro traukiniu, kai vienas vyriškis padarė didžiulę klaidą užmindamas jai ant Timberland firmos batų. Roza atsistojo ir išvarė jį iš vagono šaukdama: „Traukis, varyk iš čia, čia mano timberlandų vieta!“