Apgultis 13

Buvo 1944-ųjų gruodžio pabaiga, ir tą naktį, sprukdamas iš laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vilčių nebeliko, – priešais stumiasi pabėgėlių siena, o už jos dunda rusų patrankos, taip garsiai, tarsi šaudytų visiškai čia pat. Budapeštą užliejo iš priemiesčių garmantys žmonės: iš Rakošpalotos, Peštsentlėrinco, Šorokšaro, Matiašfeldo, Raudonoji armija ne tik juos pasiekė ir užėmė, bet artėjo prie paties Budapešto.

Taigi Zoltaną nešė žmonių srautas, plūstantis iš vienų mirties spąstų į kitus apsiaustyje, ir visa, ką jis pamatė, nuo šiol neiškalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam žody. Raudonosios armijos į gyvą skydą suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su šeimomis ir kareiviais, mėginančiais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, per užšalusią upę varu gabenantys amuniciją vokiečiams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, šaudydami iš kiekvieno lango, jie sudarė vaizdą, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais žemėn smingančius jaunus berniūkščius, bandžiusius atskraidinti atsargų fašistinėms Hitlerio ir Salašio kariuomenėms, laukus, nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių pilotų kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, neišverčiamas į žmonių kalbą. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir ištisas dienas pro visus asfalto plyšius ir skyles veržėsi liepsnos – mėlynos, oranžinės, geltonos, jos šoko palei kelią, tarsi tik ugnis dar galėjo švęsti tai, kas nutiko Budapeštui.

Jis matė išsekusius gydytojus, bandančius gelbėti pacientus iš degančios ligoninės, nešančius juos ant sniego tik tam, kad suvoktų neturintys nieko – nei antklodės, nei paklodės, net marškinių apsupti juos nuo stingdančio šalčio. Apgriautame name, kuriame glaudėsi nebeįgalintys toliau eit sužeistieji, pastebėjo nepaprasto grožio aštuoniolikos ar devyniolikos metų merginą, paklaikusiu žvilgsniu, kažką šnabždančią iš po sužeistų, badmiriaujančių, šiltinės krečiamų kūnų krūvos, ir kai pasilenkė arčiau klausydamasis, ką ji sako, – „nušauk mane, maldauju, nušauk“, – išvydo, kad jai nutrauktos abi kojos.

Šitiek laiko Zoltaną kankino Tiboro Kalmano vilos idėja – sakytum, kad pati vieta regi jį, o ne atvirkščiai, kartais pasivaidendama ten, iš kur jis bėgo, tad Zoltanui tekdavo laikyti save, kad nepultų į degantį butą, metro tunelį ar bombarduojamą sodą, stumtelėtas minties – štai ji, pagaliau atkakau.

Po kurio laiko Zoltanas pasijuto saugomas vilos, tarsi naujas jos žadamas gyvenimas būtų tikrasis, o dabartinis – apsimestas, netikras, niekieno realiai negyvenamas, todėl visa, kas dabar vyksta, iš tikrųjų nutinka ne jam. Būtent tai padėjo Zoltanui išgyventi, kai jį prievarta užverbavo – kartu su kitais vaikiais ir į vakarus bėgančiais jaunais vyrais – į Vanajaus batalioną, kur teko daryt būtent tai, ko jis vylėsi išvengti, – kariauti nacių pusėje. Būtų mielai prisiminęs, kada tai įvyko, bet tuo metu nebuvo datų – gruodžio pabaiga, sausio pradžia – kažkada per tą šimtą apgulties dienų, kurios jam taip ir nesibaigė, buvo išvilktas iš slaptavietės rūsyje Vanajaus vyrų, kartu su kitais gavo šautuvą ir paaiškinimą, kaip atrodo rusai, ir nuo tos akimirkos – juodas tarpas, mokyklinukai draugai krinta aplink jį, Vanajus radijo ryšiu praneša sovietams karo belaisvių neimąs, o sovietai atsako taip, kaip Vanajus ir tikėjosi, – taip pat žudo visus, kas pakliūva jiems į rankas, Vanajus, aišku, su didžiausiu malonumu tai praneša Zoltanui ir kitiems, žinodamas, kad šitaip paskatins juos kautis dar beprotiškiau. Paskui vasario mėginimas pralaužti rusų linijas, gatvėse išguldyti vokiečių ir vengrų kareiviai, bandantys veržtis iš nusiaubtos sostinės, bėgti į miškus, paskui į vakarus, kur buvo susitelkusios likusios Hitlerio armijos, galvotrūkčiais puolantys į raketų, tankų ugnį, prieš vamzdžius snaiperių, įsitaisiusių namuose palei kelius, kuriais sovietai žinojo juos bėgsiant, burbuliuojantys kanalizacijoje, kur vandens lygis kilo su kiekvienu kopėčiomis nusileidžiančiu kūnu, kol pasiekė nosį ir apsėmė juoda, veriančia panika. Kiek mažai iš jų išsigelbėjo. Trys procentai, pasakys istorikai. Kiti kareiviai – tūkstančiai – buvo nukauti Senos skvere ir Levėhazo gatvėje, Selo Kalmano aikštėje, rietuvėmis kraunami tarpduriuose, traiškomi tankų – besikeikiantys, maldaujantys, kūkčiojantys, negalintys iššauti net paskutinės pataupytos sau kulkos.

Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėjęs į kitą pusę: atsisuko į šešiolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nušovė spoksančius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjančius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjimą, apmaudą, kad pirmiems tai nešovė į galvą, o paskui visa ten buvusi šviesa užgeso amžiams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad kažkas temsta ir jo viduje, balsas ima lūžinėti, tampa minkštas ir nelankstus kaip radijo tyla. „Mirtis fašistams“, – riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu – rusai užrišo šį jam ant rankos, ant galvos užmaukšlino kepurę ir pasiuntė atgal į mūšį.

Kaip tik sovietų „karo didvyrio“ apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vilą – į tą vietą, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti tą kaltę, kad išgyveno apgultį vietoj kito, vertesnio žmogaus, – tiesiog bet kurio išlikti verto žmogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji tą dieną prašė, – pasirausęs tarp koridoriuje suverstų sužeistų, mirštančių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka ją apglėbęs, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvykęs į vilą laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirinkęs kitą kelią – mirtį. Dabar jau žinojo – mirtis geriau už tai, ką padarė, kad išsigelbėtų, bet jau per vėlu, išdavystė tapo Zoltano pašaukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje tą dieną, tai pajuto, žvelgdama pavargusiu žvilgsniu žmogaus, pergyvenusio savo susidomėjimą gyvenimu, negalinčio suvokti, kodėl ją toliau kursto anie, atkakliai gyvenantys. Ji prisistatė kaip Tiboro marti Karola, Zoltanas ir jo uniforma sukėlė jai ypatingą nepasitikėjimą, ir ji atsakė tik tiek, kiek jos klausė, nė žodžio daugiau, tobulai monotonišku balsu be menkiausio atspalvio, kurio būtų galėjęs įsikibti, jeigu būtų siekęs ko nors kito nei atleidimas.

– Mielai jums padėčiau, – tarė ji. – Bet Tiboras miręs.

Zoltanas stovėjo ten su savo kariniais apdovanojimais nesuvokdamas, ko atėjo, juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė priežasties ieškoti Tiboro.

– Jis miręs, – pakartojo Karola. – Jau buvo miręs, kai sugrįžome čia iš Budapešto.

Ji parodė stoge viršum valgomojo bombos išmuštą skylę, pridengtą negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie tą įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo aišku, jog ji tebėra ištikta šoko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis iškėlė rankas, bandydamas apsaugoti žmoną Ildiko nuo smengančių lubų, ir nuostabus Murano stiklo šviestuvas nurėžė jam abi rankas per riešus – bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mirę, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje virš svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:

– Bet jums, – jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pašaipą, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, – regis, visai neprastai klojasi.

Jos žodžiuose būta dar kažko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripažįsta, ko jis atėjęs, bet sykiu atmeta paaiškinimus, kuriuos taip troško pateikti.

– Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo pranešimus, – sušnibždėjo jis ir iškart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ieškotų sau naudos. – Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti, – pasakė jis. – Man buvo tik aštuoniolika.

– Kam man tai pasakojate? – paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris žiūri kitur: į sodą, skrendančius paukščius, į pasvirusią tvorą – niekur negalėdama ilgiau nulaikyti žvilgsnio.

– Aš nušoviau du paauglius, – pranešė jis. – Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pusę…

– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

– Supranti! – suriko jis. – Aš turėjau čia ateiti. Tiboras manęs laukė, laukė tokių vaikinų. Bet aš negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budapešte. Ten kentėjo daugybė žmonių.

– Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilaužimą. Išvydęs ateinančius rusus, nužudžiau du vaikinus, su kuriais kovojau, – jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, ką sakąs.

– Tada mano namuose jūs nepageidaujamas, – pasakė Karola, ir pirmą kartą po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos žvilgsnį, atkreiptą į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visiškai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug mačiusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė išturėti, ir iš baimės perduoti juos kitiems ji kreipia žvilgsnį į šalį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, užspausti viską savy arba išleisti žvilgsnį ten, kur jis nepadarys žalos – į paukščius, laukus, į dangų.

– Tada jūs nevertas čia įeiti, – sušnypštė ji ir užtrenkė duris jam prieš pat nosį.

Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano šeimą, išnaudodamas tam kiekvieną partinės padėties teikiamą galimybę: rašydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darbą, kraudamas rietuves bylų apie Karolą, jos vyrą Boldižarą, jų vaikus Ištvaną, Adelę, Aniko, Jenę, Laslą, kaltindamas dalyvavimu mišiose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policiją, fabrikus, transporto sistemą – viską. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių žmonių, kad sovietai nespėjo jų greitai išnaikinti. Ir tik pamatęs, kas vyksta su pasipriešinimo dalyviais, senais profsąjungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai kelią, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo areštuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nužudyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net už tarnavimą naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prieš Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys išdrįso priešintis valstybei, jiems pakako drąsos mąstyti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl šito sovietai jų atsikratė. Tokių piliečių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pačių lojaliausių išravėjimas turėjo pridėtinę vertę – visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nereiškia ištikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, tąsyk tavo išlikimas niekaip nepriklauso nuo tavęs, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduramžių Dievo palankumas.

Vieną po kito Zoltanas krovė pranešimus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo šeimos veiklą karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius iš Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neužverbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl „moralinių įsitikinimų“ asmenimis – ir būtent tai išskyrė Kalmanus iš bendros okupacija besiskundžiančių piliečių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, areštai ir trumpi įkalinimai – tik užuominos, būsimų nuosprendžių preliudija sužlugdė šeimą, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį – iškeldinti juos iš vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis – karo herojus, apdovanotas veteranas, ištikimas Partijos narys.

Buvo 1946-ųjų pabaiga, kai Kalmanai gavo laišką, informuojantį, kad jų vila „perduodama tinkamesniam kandidatui“. Jiems už vilą bus duotas karvių tvartas Čepelyje. Tvarte tilpo trejetas karvių, taigi puikiai tilps ir šešetas žmonių, o tai reiškia, kad tik vienam šeimos nariui teks miegoti lauke. Taigi pasiekusi nevilties, baimės, netgi tėvynės meilės ribas, šeima pagaliau išvyko. Sklandė gandai, kad jie pabėgo į Vakarus, paskui vyriausiąjį sūnų, kuris iš šalies pasitraukė jau prieš šešis mėnesius. Daugeliu atžvilgių Zoltanas džiaugėsi prisidėjęs prie jų prievartinio pašalinimo ir su pasitenkinimu pagalvodavo, kaip jiems klojasi, kad ir kur jie nublokšti, – juk nemoka kalbos, turbūt nieko neuždirba, o jų laipsniai ir patirtis nepripažįstami. Kai naktimis negalėdavo miegoti, pasiguosdavo, kad savaip jie patiria bent kruopelę to, ką jis iškentė per apgultį, tuo metu, kai turėjo būti su jais, kai Tiboras turėjo suteikti jam globą, naują tapatybę ir naują gyvenimą.

Bet galų gale jam teko pripažinti, kad ne Kalmanai jį domino, ne juos jis persekiojo. Tai buvo vila – teisė laisvai įeiti vidun, pasijusti jos apsuptam.

Jis niekuomet nepamiršo, kaip peržengė jos slenkstį. Nuo lubų byrėjo tinkas, sienose žiojėjo kulkų skylės, vandens permerktos lubos, šeimos paliktas vienas kitas baldas, jų daiktai. Kambario, kuriame mirė Tiboras Kalmanas, durys buvo užkaltos vinimis, įsmegusių lubų nuolaužos taip ir liko viduj, kaip buvo jiems grįžus po apgulties. Tačiau kur kas svarbesnis buvo tasai Zoltaną apėmęs jausmas, kai žengė koridoriumi, klajojo po kambarius, – kad jis dar neįėjo vidun, kad vis dar ieško to įėjimo. „Dar žingsnis, ir jau būsiu viduje, – guodėsi jis, kalbėdamas pastato tuštumai. Tik paėjęs ir vėl tarė: – Dar žingsnis, ir būsiu viduje.“ Galiausiai išeidavo iš vilos lauk, suglumęs stypsodavo kieme, vėl žengdavo per slenkstį, tikėdamasis, kad šįkart pavyks, – negalėdamas atsikratyti savo svajų apie šią vietą, savo vilčių ir fantazijų, kaip šie kambariai jam suteikia saugumą, – tuo metu, kai tikrovė buvo kulkos, badas ir Budapešte siaučiančios ligos. Ir žmonių žudymas.

Naktimis negalėdamas miegoti, apgulties košmarus vaikė tvarkydamasis – ėmėsi kruopščiai restauruoti vilą – taisė sutrešusias staktas ir gegnes, tinkavo, dažė, – tarsi jei atstatytų ją tokią, kokia kadaise buvo, vila jam atsivertų, iš tiesų atsivertų, ir jis įžengtų į tą gyvenimą, kuris jam turėjo būti skirtas.

Praėjus trečiai savaitei, jis nuplėšė lentas nuo Tiboro žūties kambario durų, o po poros dienų sutelkė drąsą įeiti vidun – spoksojo į griuvėsių krūvą, nuolaužomis užverstas grindis. Kalmanų šeima jau iškasė ir palaidojo kūnus – griuvėsius palietė tik tiek, kiek reikėjo palaikams ištraukti. Paskui jie užkalė kambario duris ir taip jį paliko, kaip Zoltanas manė, negalėdami matyti tos vietos, kur mirė Tiboras ir Ildiko, – bet ėmęs valyti nuolaužas, atrado priežastį, dėl kurios jie nieko nebejudino, – iššlavęs plytgalius ir tinko nuotrupas, sulūžinėjusias gegnes ir stiklo šukes, grindyse jis aptiko ertmę, vedančią į Tiboro dirbtuvę, o joje – krūvas pranešimų, suplaukusių per pasipriešinimo karą, kai kuriuos net iš Kelno, įrangą, kuria jis padirbinėjo tapatybės dokumentus, ir sąrašus vardų ir adresų, kuriais Tiboras įslaptindavo pabėgėlius. Zoltanas šiuos sąrašus pasiliks sau ir šitaip bus nuolat naudingas valstybei – šiuos asmenis atskleis vieną po kito kaskart kilus reikalui įrodyti savo ištikimybę. Už tai jie leis jam turėti vilą. Vila ir spausdinimo mašina, apie kurią jie nė nenutuokė, – štai jo išsigelbėjimas.

Vardai išsibaigs, kad ir kaip kruopščiai, kad ir kaip lėtai juos išduotų. Tiesą sakant, jei jis pateiktų juos pernelyg lėtai, sovietai prarastų kantrybę, imtų reikalauti, kad jis pasakytų, iš kur gauna šią informaciją, o jam atsisakius atskleisti, ateitų į vilą patys knaisiotis, ir šitaip žūtų paskutinė jo viltis.

Jis ėmė ieškoti ko nors, kas padėtų dirbti su spausdinimo mašina. Vėliau tais pačiais metais – kai kilo pirmoji tremčių, įkalinimų ir egzekucijų banga, jis sutiko Agi. Jos tėvas ir motina buvo prisiekę komunistai nuo 1919-ųjų trumpalaikės Bėlos Kuno5 diktatūros Vengrijoje ir paskiau, admirolui Horčiui6 dvidešimt ketveriems metams paėmus valdžią šalyje, patyrė baltąjį terorą, kai buvo persekiojami žydai ir kairieji. Jos tėvas buvo ir žydas, ir kairysis, ir daugiau nei kartą tik kaukolės kietumas jį sumuštą išgelbėjo nuo mirties, kaip ir jo įgūdžiai dirbti spausdinimo mašina padėjo išsaugoti jų visų trijų gyvybę ištisą antisemitizmo, getų ir holokausto laikotarpį. „Jei nešiosi geltoną žvaigždę, jie tave užmuš, – tarė jis kartą Agi, sumesdamas jos ir motinos raiščius į liepsnas, – jeigu nenešiosi, irgi užmuš… – jis pamaišė ugnį. – Tai ko jaudintis?“ Bet jis darė ir kur kas daugiau – parengdavo popierius įvairiausiems žmonėms: žydams, pasipriešinimo dalyviams, draugams komunistams, britų kareiviams, parašiutais iššokusiems sostinėje, kitiems, kam dėl vienos ar kitos priežasties reikėjo bėgti nuo persekiotojų, – viską, ką tik galėjo, kad tik pakenktų fašistams. Kaip tik dėl to po sovietinės okupacijos Agi tėvą Malinovskio įsakymu areštavo, kaip ir daugelį kitų komunistų, ir ne tiek dėl balsios rusų „išvaduotojų“ kritikos, – mat jis klausė, ką gero jiems davė lauktasis išvadavimas, jei tai reiškia Raudonosios armijos plėšikavimą, prievartavimus, plėšimus, turto išmušinėjimą, šalies maisto išteklių grobimą ir atsargų kaupimą kariuomenei, visiems kitiems badaujant, tautos plėšimą vykdant reparacijas, masinius areštus, žudynes, – kiek dėl to, kad nedrebėjo dėl savo gyvenimo. Juos buvo beišsiunčią į kalinimo stovyklą Gedelėje, vieną iš daugelio, kurias įrengė sovietai, bet čia įsimaišė Zoltanas ir tarė, kad jam reikia patyrusio žmogaus „kanceliariniam darbui“. Malinovskis pranešė Maskvai, kad jis sugavo 110 000 fašistų, bet kadangi jų turėjo tik 60 000, likusius reikėjo surinkti – atvilkti gatvėje ar namuose atsitiktinai pakliuvusius žmones, ir Zoltanas buvo atsakingas, kad šie pakaitiniai atrodytų sugauti teisėtai.

Suprantama, Agi tėvas paprieštaravo, taigi Zoltanas pasivedėjo jį į šalį ir priminė, kad jauniausios raudonųjų karių prievartaujamos moterys buvo dvylikos, o vyriausios – devyniasdešimties, tad ir jo žmona, ir duktė esančios tinkamo amžiaus, paminėjo ir įvairias venerines ligas, kurių jos galėtų tikėtis, ką ir kalbėti apie tai, kiek tai truktų, nes kai kurios moterys būdavo uždaromos porai savaičių ir vienu metu turėdavo „linksminti“ iki trisdešimties kareivių. Galiausiai Agi tėvas sutiko, o kad sušvelnintų smūgį, Zoltanas užtikrino, kad jomis bus pasirūpinta, ir šį pažadą tesėjo netgi tada, kai užprašyti darbai buvo baigti, o Agi tėvus vieną naktį aplankė saugumas ir išvedė už „neteisėtą vyriausybinių dokumentų padirbinėjimą“. Taip Zoltanas paveldėjo Agi.

Jis tariamai bandė išgelbėti jos tėvus – vien tam, kad palenktų ją savo pusėn, kad ji patikėtų, jog jis nėra „aparatčikas“, tik naudojasi sistema, kol pats galės pasprukti. Tad pasistengė, kad ji matytų jo rūpestį, kai skambindavo telefonu; o kai jie atvyko į vilą išsivesti ir jos, kai saugumo agentai pasibeldė į duris, jis jau laukė ir užtvėręs įėjimą ėmė vardyti savo apdovanojimus, laimėjimus ir ryšius, norėdamas aiškiai parodyti, kad jis, o kartu ir ji, yra „apsaugoti“, nors, tiesą sakant, niekas nebuvo apsaugotas, kad ir kaip aukštai būtų buvę tavo draugai, nes pats pavojingiausias draugas kaip tik ir buvo pats aukščiausias – Stalinas.

Tai buvo drąsus poelgis – galbūt vienintelis jo drąsus poelgis, nors padarė tai tik vildamasis, kad Agi padės pataisyti po vila paslėptą spausdinimo mašiną. Jis žinojo, kad ji ir užsimerkusi gebėtų sutaisyti mechanizmą ir spausdinti, šitai papasakojo pats senasis vyriškis, girdamasis, kad Agi tikrai buvo daugiau nei mažoji jo padėjėja. Kai tėvas būdavo iškviečiamas su reikalais, ji imdavosi viskam vadovauti.

Agi visa tai išklausė tylomis, visiškai ramiai, o akys žvelgė lygiai taip, kaip anąsyk Karolos, perdėm kietai kaip devyniolikmetės – laibutės, šiek tiek berniukiškos, – ji atrėmė jo žvilgsnį lygiai tokiu pačiu. Jie paseno nuo karo. Jis pastebėjo, kaip ji žvilgsniu nuo jo atsiribojo, – ir tai buvo pamoka, kad tai, ką padaręs, turi tverti vienas ir nebandyti pasilengvinti naštos užversdamas ją ir moteriai.

Nulipus į apačią atrodė, kad tęsiasi nesibaigianti žiema. Agi tupėdavo prie liuko grindyse ir spoksodavo į jį, klausydamasi tarškėjimo ir dūzgimo, Zoltanui bandant paleisti senąjį Tiboro aparatą, presus, lempas ir generatorius. Bet jam stigo ir patirties, ir sėkmės. Niekas neveikė. Viso labo mašinos dalys užkibdavo viena už kitos, plėšė, spjaudė ir trynė popierių, mirkčiojo lempomis. Generatorius pavojingai burzgė, ir kiekvieną metalinį objektą netoliese taip smarkiai įkraudavo, kad nuolat krečiamas Zoltanas nepaliovė keiktis.

Agi jo pietus padėdavo prie angos, akimirką pasiklausydavo ir kaukštelėdavo bato kulnu taip, kad jis pašokdavo vidury bandymų, išmesdavo atsuktuvą, laidą ar žibintuvėlį ir turėdavo graibytis jo tamsoje. Zoltanas kartais jausdavo, kad savo buvimu ji keičia vilą. Virtuvėje gaminamo maisto kvapas. Miegamasis, jai verčiantis per sapną prisipildantis šnarėjimo. Jam nepakenčiama dengta galerija su kolonomis ir gebenėmis, nes vienintelis kartas, kai šypsena šmėkštelėdavo Agi veide, ir būdavo jai įžengus į galeriją, traukiant sodo kvapus ir saulės šviesą, apie kurią ji ir pusė šalies svajojo rūsiuose ir slėptuvėse per apgultį, girdėdami vien bombų cypimą, su kiekvienu sprogimu matydami nuo sienų ir lubų lėtai besileidžiantį tinko rūką.

Užuot jam padėjusi, Agi kasdien vis primindavo Zoltanui jo kraupius darbus. Mylėjosi su juo nė nevirptelėdama, sustingusi lyg statula, duktė žmogaus, kurį jis pražudė, moteris, kurią turi neteisėtai, pavogta, priversta priešintis savo valiai, tarytum peninti jo beviltiškumą, jo savinieką, jo nesamą drąsą.

Sužlugdytas sėdėdavo su ja viename apgriautų kambarių, Agi įsmeigusi žvilgsnį į grindis, toliausiai nuklydusi.

– O ką gi tu būtum dariusi? – nerimo jis, tarsi išklojęs apie spausdinimą, planus susikurti naują tapatybę, išnykti, kol niekas nesiėmė per daug intensyviai tyrinėti jo veiklos, dabar galėtų laisvai jai dėstyti, ką tokie tyrinėjimai atskleistų. – Koks dar buvo pasirinkimas?

Ji stebeilijo į jo paliktą žiojintį liuką, į lėtai besistumiančius pradėtus atnaujinimo darbus, bandymus nutinkuoti sienas, užtaisyti skylę lubose, uždažyti pusės dešimtmečio senumo vandens dėmes, o jos tyla nepasiūlydavo jam to vieno vienintelio, labiausiai trokštamo dalyko: išgirsti ką nors, kokį gyvą žmogų tariant, kad irgi būtų padaręs tai, ką padarė jis. Bet girdėjo tik vilą, į stogą teškantį lietų, radiatorių ir vandentiekio kliuksėjimą, langus klebenantį vėją, tarsi visa tai jam būtų byloję, kad tai, ką jis padarė nušaudamas tuodu vaikinukus, galėjo tik ypatingas žmogus. „Niekas kitas – tik tu“, – atsakė jam vila.

Kitais sykiais jis minėdavo jai tuos, kuriems padėjo, – anai ligoninėje rastai merginai nutrauktomis kojomis, pačiai Agi, – klausinėdavo, ar neatitaisė šitaip skriaudos jos tėvams, aniems dviem berniukams?

– Ar gali būti, kad nepajėgiu visai nieko gero padaryti? – nerimo jis. – Gal dar nėra taip prastai. Galbūt dar ne viskas prarasta, – kalbėjo jis ir laukdavo jos prabylant, bet atsakydavo tik vila.

Įtūžęs dėl jos tylėjimo, grasindavo, kad nebegins jos nuo saugumiečių. Agi net akių nepakeldavo nuo grindų, ir jis imdavo burnoti, kad jie abu mirs čia, šioje viloje, paskui nusileisdavo pro liuką, spardydavo, daužydavo bevertę mašiną.

– Et, jeigu tu man padėtum! – šūkalodavo pro angą grindyse ir, žodžiams išsprūdus, prasitardavo: – Mes galėtume pasinaudoti šia mašina.

Tačiau viskas tuščiai. Jau daugybę metų jo darbas buvo ne kurti vardus, o juos naikinti.

1947-ųjų kovą Zoltanui išseko vardai, liko vienintelis. Pasakė Agi padaręs viską, ką galėjęs. Pirmiausia atskleidė tik slapyvardžius, Tiboro duotus komunistams, tiems, kurie, kaip Zoltanas žinojo, vis dar aktyviai veikė Partijoje ir iki soties pasimėgavo žiaurumu, tad dabar atėjo jų eilė. Juos išnaudojęs, iš sąrašo parinkdavo dingusius, pasiligojusius arba vienišus asmenis. Paskutinius atskleidė vardus vyrų, turinčių šeimą – žmoną, vaikų, artimųjų. O kai ir anie prapuolė, – buvo surasti, ištardyti, areštuoti, – kai liko paskutinis, tas, kurį Zoltanas buvo pasirinkęs iš anksto, dar Sekešfehėrvare, tasai pats kalčiausias ir tinkamiausias šantažuoti, galintis padėti Zoltanui išnešti sveiką kailį, tada vėl kreipėsi į Agi.

– Jeigu mes norim iš čia pasprukti, turi man padėti.

Ji tylėjo. Jis pasisuko, įsirėmė rankom į miegamojo sieną.

– Aš laukiau, – pasakė. – Tikėjausi, kad ateis tas laikas, jei tik būsiu kantrus, kad vardų užteks ilgiau, negu tvers sovietai. Čia galėtų būti mano – ar mūsų – namai, nesvarbu, – jis nuleido rankas. – Bet jie iš šios šalies nesitraukia. Jie niekada iš čia nepasitrauks. Paminėsi mano žodį! O vardų nebeliko!