Apgultis 13

Kai šitai įvyko, Josefas su Šandoru spėriai išblaivėjo.

– Neabejoju, kad išblaivėjot, – tarė Zamercevas, palinkdamas per stalą ir įsižiūrėdamas į Josefą. Generolo pečius ir krūtinę dengė raudonos žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai. – Numanau, kad kaip tik tada jums ir šovė mintis pašerti liūtą mano kareiviais.

– Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, – murmėjo Josefas, vis dar toks priblokštas to paskutinio Šandoro išleisto garso, – jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galvą ir apnuoginęs dantis suriaumoja šūvius nustelbiančiu balsu, – kad ėmė šnekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pažįstamu, o ne tuo, kurio valia bet kurią akimirką galėjo būti pasiųstas stoti prieš taikiklį. – Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau išgyventų misdamas arkliu nei žmogumi.

Tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo toks tikras, nes Šandoras dažnai žvelgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau iš narvų), laižydamas išdžiūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokadą ir svarstydamas, ar Budapešte žmonės ims valgyti žmogieną, kaip, šnekama, yra buvę Leningrade. Tada Josefas Šandoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo šitiek Sukryžiuotųjų strėlių armijos ir vokiečių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai išsilaikiusių žiemos šaltyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, medžioti gyvųjų nė nereikėjo. Beišsikvepiančios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sodą, Šandoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudonąją armiją, – diduma gaisrų Pešte jau buvo užgesę, rusai šlavė paskutinius priešo likučius, varydami vengrų vyrus ir moteris priešais save gatvėmis ir versdami skanduoti: „Nešaudykit, nešaudykit, mes vengrai, mes pasiduodame.“ Tačiau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukryžiuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto likučiais, svajojo apie prasilaužimą.

Iš paleistųjų gyvūnų keli grifai ir ereliai laikėsi netoliese, lėtai sūkuriuodavo virš zoologijos sodo, paskui tingiai nusklęsdavo žemyn misti maita, kurios gatvėse prisirinkdavo iki soties. Kai jie grįždavo į lizdus, Šandoras svarstydavo, ar jų skrandžiuose nuodingesnė komunistų, ar fašistų mėsa. Ir apie tai šnekėdavo. Juodu ginčydavosi iki vėliausios nakties, ir Josefas tvirtindavo, kad fašistai su savo skelbiamais įsitikinimais neteisūs, kaip ir jų įsivaizduojama, natūrali jiems atrodanti visuomenė, nes juk jokiam gyvūnui niekada nerūpėjo nei kova dėl garbės ar žiaurumo lenktynės, nei pastangos nukariauti pasaulį ar masiškai naikinti kitą rūšį, ir kad gyvūnai dažniausiai tesirūpina tik būtinosiomis reikmėmis, kad šitokiu elgesiu sukuria tarsi ir savotišką harmoniją…

„Harmoniją? – juokdavosi Šandoras. – Šneki kaip komunistas!“ Ir pasakodavo, kaip lokys nudeda kito patino mažylius, kad patelė su juo poruotųsi; kaip kartą girdėjęs apie žebenkštį, kuri įsmukusi į kiemą išpjovė dvidešimt penkis viščiukus – perkando jiems kaklus, tačiau nė vieno nenuvilko suėsti; kad esama žuvėdrų, kurios pavagia iš kitų kiaušinius, tupi ant jų, kol prasikala, o paskui sušeria paukštukus savo jaunikliams; kaip katė žaidžia su jai į nagus pakliuvusia auka, kol mirtinai ją nukankina, vien pramogaudama. „Ar visa tai tau atrodo harmonija?“ – klausdavo jis Josefo.

Zamercevas pažvelgė į Josefą, šis drebėdamas sėdėjo ant girgždančios kėdės štabe, Raudonosios armijos įrengtame viename apleistų prabangių Andrašio bulvaro namų, vis dar vilkėdamas nuskurusią zoologijos sodo prižiūrėtojo uniformą, neskalbtą visas šias šimtą dienų, susivėlusiais purvinais plaukais ir toks susisukęs iš bado, kad Zamercevui regėjosi, jog mato vyro stuburkaulį, kyšantį pro įkritusį į tuštumą pilvą. Zamercevas apėjo stalą ir, be ceremonijų viena ranka sugriebęs Josefą už smakro, tarė:

– Man tas pats, kas, tavo kvaišu supratimu, galėtų būti įdomu. Politika… – jis žvilgtelėjo į vertėją, o tas kilstelėjo antakius. – Aš noriu apsaugoti savo… liaudies armiją… O tai reiškia, kad papasakosi man apie Šandorą, ką jis padarė, su kuo aš turiu reikalą…

Apsaugoti liaudies armiją. Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleidęs savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėkę reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume išlaisvinę tuos gyvūnus? Paskui Šandoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sodą it koks žvėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors iš dar gyvų mės-ėdžių neužpultų kito. Poliarinė meška surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panterą, naktį išnirdavo iš slėptuvės liūtas. Tačiau taip tada ir buvo – Josefas iš visų jėgų stengėsi save tausoti, išgyventi, o Šandoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, iššvaistydamas paskutinius savo jėgų išteklius.

Kažin kaip Šandoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plėšrūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nušovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, Šandoras rodydavo Josefui liūto aukas. Šandoras klibikščiuodavo iš paskos, nusilpęs jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių šonuose, nugarose ir pilvuose žiojinčios skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.

– Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.

– O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.

Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.

– Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.

– Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.

– Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?

Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas tą šiurpią metamorfozę.

Paaiškėjo, kad Zamercevą, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pačias pinkles. Jis pasiuntė žmogų atnešti jam senos Franso Jošefo metro linijos žemėlapio. Kol atnešė brėžinius, nebyliai žvelgė į Josefą, o tada paskleidė juos ant rašomojo stalo ir ėmė žymėti kelius, vedančius į metro ir iš jo, visai nekreipdamas dėmesio į tą tarnybinį įėjimą, apie kurį jam užsiminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų žinojęs, manė Josefas, tarsi būtų įžvelgęs tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar žemėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusią naktį Josefas jam nepasakojo: kaip Šandoras prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.

– Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.

Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.

– Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.

Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.

– Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą, – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.

Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.

– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.

Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.

– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.

Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.

Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys praėjus tik savaičių savaitėms, o ypač po pokalbių su Zamercevu, išsinešdinus sovietinių medžioklių gaujoms, šį sykį jau išsiblaiviusioms, be arklių, pasišviečiančioms kelią žibintuvėliais ir priekiniais automobilių žibintais, – pasiryžęs atlikti tai, kaip dera. Bet ir šiąnakt išsiruošė lygiai taip pat, žengė pro duris, irdamasis į priekį, sulinkęs nuo Šandoro svorio, po arkų šviesomis ir mirkčiojančiais gatvių žibintais, išsilenkdamas patrulių, tik šie iš tiesų buvo ne patruliai, o likučiai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miestą.

Tuomet jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.

– Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.

Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.

Jūreivio burna

– BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.

– Ar jam pavyko?

– Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.

– Ar yra toks muziejus?

– Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.

– Kaip tu ten patekai?

– Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.

Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirmą naktį, kai parnešiau jos motiną namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkaušusi, pamiršusi atsargumą ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutikę su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, – o aš laikiau ją už rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai – ji kikeno, žagsėjo, mosavo rankomis man palei veidą – geriau nepasilikti Aštuntajame rajone. Iš tiesų mane sudomino Janka, kai išgirdau, kaip motina ją apibūdino, – kaip jos gyvena, kokie jų namai, ką jos valgo, kur mergaitė žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.

– Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.

Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.

Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.

Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.

Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország4, šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.

Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. „Atplėšta daugiau nei pusė mūsų tautos.“ „Jokia šalis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi priešinomės karui!“ „Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono priežastis, paprasčiausi prietarai.“ Jo sąmonėje apgulties vaizdiniai – kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, troškulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budapešte, ištisa mirties paveikslų eisena – buvo nulemti anų brūkštelėtų Trianono rūmuose parašų. Jam ir jo šaliai teko pakelti apsiaustį – ištverti visa, kas įvyko prieš tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti šio jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvieną kartą ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas įžvelgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi šiame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane iš proto, ir dar blogiau, priminė mano tėvą, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su šia kovinga negalia ir trokštamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog užsimiršti sėdėdamas Toronto Sėčėnio klube, gerdamas vengrišką palinką, lošdamas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengrę ir jo anūkai kada nors kalbės vengriškai. To jam buvo gana.

Tačiau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo našlaitės – pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos žmonėmis (čia Ana išplėtė tėvo pažiūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutikęs). Būdama našlaitė, mergaitė neturi jokių vilčių. Tai „kultūrinio gelbėjimo“ aktas, taip pasakė Ana mūsų bylą tvarkančiam darbuotojui, kai šis paaiškino, kad Bukarešto vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su ŽIV, net graikų, bulgarų, turkų ir, žinoma, batalionai rumunų vaikų. „Vengrai Transilvanijoje prižiūri saviškius, – paaiškino jis, – jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.“ Bet Ana purtė galvą. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergaitę, visada iškildavo kokia nors problema – neužpildyta forma, biurokratinės mašinos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti finišą ir gauti bylą – šeimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, – Ana nunešdavo visa tai mūsų gydytojui. Šis pakėlęs nuotrauką prieš šviesą svarstydavo: „Matai šituos šešėlius po kairiąja ausimi, šituos iškilimus – čia kažkas įtartino.“ Pakreipdavo nuotrauką: „O galbūt ir nieko.“ Ana pareidavo namo, mąstydavo, gurkšnodama škotišką viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, tačiau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsiprašinėja ir meldžia vaiko atleidimo, ir taip talžo kumščiais sau veidą, kad man tekdavo ją prižadinti ir laikyti apkabinus, kol ji išsiverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad aš vyksiu į Rumuniją ir gal pačiam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.

– Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės iš folijos, – vis dar girdžiu Juditos žodžius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai būčiau pirmas susmukęs po stalu. – Tai puikūs veidrodžiai, – tęsia ji. – Vieną dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis iškėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito – snaiperius apakino spindinti armada.

– Vengrijos jūrą? Nėra jokios Vengrijos jūros!

– Yra. Ir ne viena. Tu nieko neišmanai apie šitą kraštą.

– Kur jos?

– Muziejuje kabo žemėlapis. Kada nors aš tau parodysiu.

Kai paties santuoka ima sekti, žmogus leidi sau nuo to pailsėti – ir žengi tą žingsnį taip natūraliai. Gana aiškiai tai supratau Budapešte, kai pakilęs naktimis, Juditai miegant šalia, prisimindavau blogiausią tarpsnį prieš šešetą ar septynetą metų, kai Miklošui buvo vos pora ar treji metukai, – tuomet spoksodavau pro langą, kaip žvelgiu ir dabar, svajodamas, kaip viskas būtų, jeigu pajėgtum visa tai įveikti – ginčus, skyrybas, daiktų dalybas, susitarimus dėl vaiko priežiūros, o paskui, po visko, pradėti iš naujo, – iš pradžių laisvė, vienatvė, vėl kitas ryšys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir ši. Šioje sekoje, vienaip ją dėliočiau ar kitaip, bėdos kyla iš manęs. Štai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimyno su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio ištrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs.