Apgultis 13

Manau, kad dėl to sykį vienišos komandiruotės metu ėmiau ir atsiverčiau „geltonuosius“ puslapius, ieškodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visiškai aiškūs – vienai šaliai seksas, kitai – pinigai, ir nieko to, ką tekdavo patirti žmonėms, užmezgusiems romanus (pažinojau tokių). Mat antras ryšys reiškė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, – drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: „Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!“ „Noriu, kad paliktum žmoną!“ „Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!“ Ir visi tie žmonės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp šeimos gyvenimo, kurio – išskyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius – jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? Aš geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės – ir sekso. Vadink jas kaip nori – palydovėmis, prostitutėmis ar kekšėmis, – jos teikia tuos pačius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.

Išskyrus, žinoma, tą vis didėjančią vienatvę, užgulančią kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kitą merginą, įteikiant pluoštą grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėjęs. Kiekvieną naktį, kurią praleisdavau su Judita, nubusdavau trečią ryto, pačiu baisiausiu metu, ir žvelgdavau į žiburėliais mirksintį miestą, Dunojų, galvodamas, kaip išsikrapštyti iš šios padėties, ką dar galėčiau išgelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.

Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kitą beprotišką istoriją apie jūreivį iš Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendimą, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, aš būdavau lygiai ten, kur buvęs. Ji tiksliai žinojo, ką daryti, ko aš noriu.

Mes susitikome tik man atvykus į Budapeštą, kai vieną vakarą išėjau, vildamasis užsimiršti mieste, kaip darydavau nesuskaičiuojamuose kituose miestuose, šlaistydamasis iš baro į barą, ieškodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, išėjusio išgerti, bankininko iš Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro – vyriškių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių žiedus. Man regis, tąkart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į „Tip-Top“ klubą, vieną iš miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekaištingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.

Judita buvo viena iš trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio – Gergėjus nužirgliojęs paklausė, ar jos neprieštarautų. Jos neprieštaravo ir nepaisė – sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis iškirptėmis marškinėliais, gėrė neskiestą vyšnių palinką su ledu. Aš prisėdau prie Juditos – atsigręžusi į mane su rūgščia šypsena, ji paklausė, ką gi veikiu Budapešte.

Už poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabinęs Juditą, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkaušęs, nemiegojęs ir tokią ankstyvą valandą dar esi ne lovoje. Aš apgręžiau ją veidu į Margaritos salą, paskui vėl atsukau, kad pažvelgtų į Grandinių tiltą už neogotikinių Parlamento smailių, paskui Elžbietos tiltą, už kurio tolumon vingiuoja žalia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, šoka „Tip-Top“ klube. Ką reiškia „šoka“, puikiai supratau, o Judita žinojo, kad suprantu, ir daug dažniau jos šoka tokiems kaip aš, „vyrams iš vakarų“, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka „Visa“ kortelėmis, o jeigu jie neprieštarauja išleisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko panašiais įkainiais. Aš taip puikiai visa tai žinojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penktą ryto.

Jau anksčiau tą vakarą buvau viską išklojęs Juditai – apie Trianoną, Erdėjų, apie Aną ir Miklošą, ir apie mergaitę iš vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos užsiminti, kad suprantu ją, kad ir man ne viskas rožėmis klota, bet prisiminęs nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, – be menkiausio pasirinkimo, žlugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisišlieti, priverstų prekiauti grožiu, išsilaikančių penkerius, daugiausia dešimtį metų ir galutinai nuslystančių sekso prekybos laipteliais, išsunktų, priklausomų, mirusių, – supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėliškos buvo mano šnekos.

– Gerai, kad tu vedęs, – pasakė Judita. Į doką įplaukė vienas paskutinių tą naktį kazino laivų – tų Dunojumi plaukiojančių auksinių baržų – plyšauja muzika, plieskia šviesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lošia ispanišką dvidešimt vieną, šoka. – Vaikui reikia tėčio ir mamos, – tęsė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, šliurpdama žodžius, čia pakeldama svyrančią galvą, čia vėl leisdama jai nukarti. Už mūsų tiltu pravažiavo mersedesų palyda – mažesnių sedanų apžiestas limuzinas bulvaru nurūko į Peštą.

– Kur tu gyveni? – paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.

– Su motina ir dukra, – atsakė ji ir nutilo.

Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau žinojau, kad ir aš ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pirštu, lipsiu laiptais aukštyn pas Janką koridorėlyje.

Buvo toks vyriškis, pasakojo Judita, švedas, jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šokdama verkia. Jis visada turėdavo skepetaitę ašaroms nušluostyti. Koks palengvėjimas būdavo žinoti, kad jis vėl atvažiuoja į Budapeštą, vėl kviesis ją ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, šypsosis vis labiau nušvisdamas, o ji šoks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų dažai, pakels skepetaitę prie akių ir prispaudusi šoks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji šoks iki pabaigos, paskui jis sumokės, švelniai susivynios skepetaitę į plastikinį maišelį ir išvyks.

Papasakojo savo istoriją ir nusijuokė.

– Buvo kartą toks sausumoj įstrigęs jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad išplauktų į jūrą.

Kai Judita užmigo, sėdėjau ir vaizdavausi tą jūreivį: kiūto ant šaligatvio krašto kažkokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo ašaros virs vandens keliu ir išneš jį į jūrą. Negi tas akis, pamaniau aš, komunistų vadovams paliepus išlupo sargybinis kokioje nors šiurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?

Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau šalia, žiūrėdamas, kaip ji atbula plaštaka nusibraukia nuo lūpų gėrimą arba mane. Niokeris buvo Budapešto pietryčiuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugulę sluoksniai suodžių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ankštose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvaišinę, nutvėrę klijų maišus lyg vištas už kaklų, jų tėvai maknoja pro šalį, pirmyn atgal į rytinę traukinių stotį, kur elgetauja didesni jų vaikai, kur mėlynos vyrų tatuiruotės, keistos raidės ant nugarų ir krūtinių – ne tiek puošmena, kiek slapti pranešimai išrinktiesiems, žinantiems kodą ir galintiems jį iššifruoti, o jų žmonos visai kaip Juditos motina, galvas apsigaubusios skaromis ar šalikais, su krepšeliais aguonų, moliūgų, kanapių sėklų, prekiauja jais pigiau grybų prie sporto stadionų, metro stočių, miesto parkų, ir, žinoma, kekšės, ne tik prie Rakocio turgaus, bet ir giliau, po visą rajoną, kaip niekur kitur nebuvau matęs, išsirikiavusios siaurose gatvelėse, lyg kažkas išmatavęs sužymėjo, kur tiksliai kuriai privalu stovėti, – nėmaž nepanašios į merginas, stoviniuojančias ir plepančias ties sankryžomis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, – o lyg pagal komandą „ramiai“ sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaretę ar išmeta priekin koją.

Janka išeidavo ir pareidavo į būstą, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė žodžio netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grįžti pietų ir labanakt skaitinių iš knygos, kurią sykį man atnešė, – tokią sutrintą, tarsi ją daugybę metų kažkas vartė kas vakarą, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo surišta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėją – kiekviename puslapyje vėjas plukdė ežeru valtį, dangumi nešė aitvarą, balandžius varpinės link, gainiojo rudens lapus – ir kai skaitydavau, jos akys išsiplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojimą, kitokius žodžius.

Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas esąs Bukarešte, užklodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilmę. Kai Ana svyruodavo – „na, aš nežinau“, kai imdavo neaiškiai mykti, aš porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knygą, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prieš tėčio mirtį (jau buvau besakąs, kad tėvas žuvo nuo rumuno rankos, bet nusprendžiau nepersistengti), o tai ir privertė jos motiną persikelti į miestą ir pardavinėti save. Motiną suėmė, uždarė į kalėjimą, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stabčiodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojimą sukūriau įspūdį, jog gaudau orą, esu susijaudinęs ir, manyčiau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų manęs meluojant, bet ir dėl priežasčių, visai nesusijusių su šia istorija ir netgi su Janka, priežasčių, kurios šovė man į galvą tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirką, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.

– Hm, – atsiliepė Ana. – Nesu tikra… tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, – ji nutilo. – Atsiprašau, kad taip pasakiau. Nelabai gražu…

– Ana, aš sukoriau visą kelią iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.

– Žinau, žinau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grįžti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai bilietą, kad atvyktų jos pamatyti… – ji nutilo. – Ne, nieko, – atsiduso.

– Mums reikės daugiau pinigų, – pasakiau. – Yra papildomų mokesčių…

Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ieškojau ko nors, kas ją krestelėtų.

– Na, žinoma, – atsakė ramiai nusijuokdama.

– Tai imtis? – paklausiau.

– Žinoma, imkis, – atsakė ji greičiau nei pirma, tarsi užsikrėtusi mano jauduliu. – Juk dėl to ten ir esi!

– Buvo kartą jūreivis. Regis, 1967-aisiais…

– Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasišnekėti.

– Tuoj, palauk, – ji nusišypso, ištraukia man iš rankų butelį, kurį buvau pagriebęs, atsuka. – Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greitą laivą, kad korpusas neliestų vandens. Vieną vakarą prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įvažiavo į Tisos upę…

– Mums reikia pasikalbėti apie Janką.

– Gali ją paimti, – atsakė ji, dar šypsodama.

– Paimti?

– Aš negaliu ja pasirūpinti, – atsakė ji. – Aš ja nesirūpinu, mama prižiūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be manęs bus geriau.

– Čia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaiką. Čia…

– Tavo namai bus daug geresni. Prikimšti pinigų iki stogo.

– Klausyk, jei kalbam apie pinigus…

– Visada, – ji nusijuokė. – Visada kalbam apie pinigus.

– Tu jos motina.

Ji pastatė butelį, priėjo ir pažvelgė man į akis, išsižiojo apnuogindama dantis. Bet paskui kažkaip atsileido, suminkštėjo, pliaukštelėjo, kur buvo sugriebusi mane už marškinių.

– Taip, – pasakė ji. – Aš jos motina, – užsuko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasikišo juos po smakru.

– Tu irgi galėtum atvykti… – drąsiai galėjau tai sakyti. Žinojau.

Ji papurtė galvą.

– Ir ką daryti? – nusijuokė. – Ten ar čia, man vis viena, – ji vėl paėmė butelį. – Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti, – bet tik tam, kad išsiaiškintų, jog vieta, į kurią atvyko, ta pati, iš kurios išvyko.

– Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.

– Negi nenori sužinoti, kas jam nutiko?

– Ne, – atrėžiau. – Ne, nenoriu.

Ji gūžtelėjo, pirštu išvingiuodama jūreivio maršrutą ant savo plikos šlaunies.

– Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? – paklausiau. – Dėl Jankos? Štai dėl ko… – apsidairiau po aptriušusį butą, apžvelgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. – Štai dėl ko mes vis dar čia. Štai dėl ko aš jai skaitau, – lingavau galva. – Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu – kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį už mane. Ir neabejoju, kad susirandi.

Žinojau, kad viskas, ką išdėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprieštaraus.

– Taip, – atsakė Judita. – Tikrai galėčiau susirasti geresnį, – nusijuokė ji. – Labai lengvai.

– Tai dėl ko?

Ji delsė.

– Dėl tavo žmonos, – atsakė. – Kaip tu ją apibūdinai tą vakarą ant tilto. Man regis… – Judita nusišypsojo plačiausia šypsena. – Man atrodo, kad ji tinkama.

Gyveno kartą jūreivis, kuris sukūrė popierių jūrą. Taip dabar aš vaizduojuos Juditą ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenksčius. Visi krapštėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas užsitęs metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokesčius, užsakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių „dovanų ir aukų“. O kitu metu, kol nedaužydavome skylės biurokratijos sienoje, aš būdavau kokiame nors parke, dažniausiai Miesto parke, žaisdavau su Janka, bandydavau mergaitę prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, – į cirką, į atrakcionų parką, Sėčėnio termines pirtis, „Gerbeaud“ kavinę, – beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities užuomina. Janka įsprausdavo rankutę man į delną ir berdavo klausimus vieną po kito – apie Kanadą, apie ežerus, upes, paukščius, apie Arkties vandenyną – ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.

– Taip, mamytė atvažiuos tavęs aplankyti.

– O jeigu tu ją tiesiog pasiimtum? – pasakė Judita vieną dieną.

Tuo metu ji gėrė daugiau, mūsų valandos drauge tapo vis tylesnės, tarsi jos dėmesys man būtų nepaliaujamai sekęs. Atsirėmę į pagalves, atsikimšdavome kitą butelį. Net pasakojimai apie jūreivius vis trumpėjo ir trumpėjo, susitraukė į vienatinį sakinį, ištariamą pačioje nakties pabaigoje, kai aš mažne miegodavau, nebeatsirinkdamas, ar ji kalba, ar aš sapnuoju.

– Galėtum ją pasiimti, o aš parašyčiau laišką, leidžiantį judviem kartu keliauti, paskui sutvarkyčiau teisinius dalykus, – Judita kryptelėjo galvą į šoną. – Bet man reikės pinigų.

– Kiek? – paklausiau.

Ji gūžtelėjo lyg nežinodama.

– Dvidešimt penkių tūkstančių dolerių? Tiek užtektų, tiesa? – aš laukiau. – Trisdešimt tūkstančių?

Judita linktelėjo, ir aš iškart išrašiau jai čekį, lapelis susirietė kaip banga. Ji išgrynino čekį kitą rytą, o aš išėjau į viešbutį ir, prasėdėjęs prie telefono, regis, ištisas valandas, palikau žinutę Anai ir Miklošui, kad parvažiuoju namo, o jos vardas Janka.

Tačiau susiklostė kitaip. Janka stovėjo oro uoste šalia motinos verkdama, įsikibusi jos rankos, o mažytis gėlėtas lagaminėlis, kurį jai nupirkau, pūpsojo ant žemės greta. Buvo likę vos keliolika minučių iki įlaipinimo, ir aš Jankai virš galvos linktelėjau Juditai, sakydamas, kad palieku jas vienas atsisveikinti.

– Už minutėlės grįšiu, – sumurmėjau, pasilenkęs paglosčiau Jankai galvelę ir parodžiau vyrų tualeto ženklą, paskui, jau išnykęs joms iš akių, sustojau, atsirėmiau į plytelių sieną ir bandžiau sutramdyti tankų kvėpavimą, dairydamasis atgal į minią pažiūrėti, ar jos neseka įkandin. Keleivių srautas užstojo mane nuo Juditos, tad žengiau pirmyn, greitai perėjau saugumo patikrą, užlipau trapu ir įsmukau į lėktuvą, kas žingsnis gręžiodamasis, ar neatsiveja Janka, vis dar verkdama, plumpindama lagaminėliu į kojas. Žvelgdamas pro lėktuvo langą, regis, įmačiau Janką stovint terminale, prie įlaipinimo vartų, prisispaudusią prie stiklo, nesuprantančią, kur aš, kas nutiko mūsų lėktuvui, kada gi aš grįšiu, o gal besidairančią, ar jos mama tebėra kitame gale prie keleivių patikros posto, ar išėjo namo, atsisveikinusi visam laikui, ir staiga ji liko didžiulio, jai tokio klaidaus oro uosto apsuptyje.

Aš vis žiūrėjau, kur ta prie lango stovinti mergaitė, persikreipęs nenuleidau akių lėktuvui sukantis, išvažiuojant į pakilimo taką ir kylant. Taip sėdėjau, draskomas nenumaldomo troškimo grįžti, kol nuskridome gerokai virš Arkties, pasiekėm pusiaukelę į Kanadą ir aš atskleidžiau Juditos parašytąjį laišką, leidžiantį pasiimti Janką. Sukinėjau jį viena ir kita puse. Popieriaus lapas buvo visiškai tuščias.

Ji žinojo, kad niekada nepasiimsiu Jankos. Žinojo, kad paskutinę minutę suskysiu, žinojo nuo pirmos nakties, kai stovėjome virš Dunojaus, vyniojo mane apie pirštą tol, kol išpešė paskutinį centą. Žinojo ir tai, kad moku aš ne už Janką, bet už savo išsilaisvinimą ne tik nuo jos ir Jankos, bet pirmiausia viso to, kas mane atginė į Budapeštą. Tas baltas popieriaus lapas, su kuriuo būčiau iškart įstrigęs pasienyje, areštuotas, jei būčiau bandęs vežtis Janką, buvo kaip tik tai, ko visą laiką ir laukiau.

Pasirodo, Nepavykusių pabėgimų muziejus tikrai yra ir įsikūręs jis, kaip Judita ir pasakojo, Devintajame rajone. Sykį ten apsilankiau, prabėgus daugeliui metų nuo tos dienos lėktuve su neparašytu laišku. Kolekcija buvo privati visą devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį bei pačioje mūsų amžiaus pradžioje, ir tik 2007 m., kai mirė jos savininkas Andrašis Fabianis ir testamentu paliko nuosavybę miestui, muziejus atvėrė duris visuomenei. Privataus muziejaus laikais lankytojų ratas buvo ribotas – kolekcininkai, politikai, „vipai“ (ir, kaip manau, kai kurios egzotiškų šokių šokėjos) – Fabianio favoritų ratas. Pats Fabianis priklausė komunistų elitui su svaigiais ryšiais, kurie ir padėjo jam taip pasakiškai praturtėti, o nusileidus geležinei uždangai su partijos draugais buvo puikiai įsitaisęs vietelėse, iš kur parankiai parceliavo valstybės turtą, dalijo užsienio kontraktus ir didumą pinigų krovėsi sau į kišenę. Muziejus buvo tikra manija.

Nors dabar jis viešas, vis tiek įeiti gali tik susitaręs. Pagyvenęs vyriškis pasitiko mane ir kitus lankytojus prie durų. Jis buvo vardu Mihajis, kokių keturiasdešimt penkerių, neįtikėtinai gerai apsirengęs, ir vedė mus iš vieno kambario į kitą muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudiškas stilius, sumišęs su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų aukštų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui – „sausuma“, „vandeniu“ ir „oru“. Po ekskursijos kitiems lankytojams išėjus, paklausiau Mihajo, ar galėčiau vėl nueiti į antrą aukštą, kur žavėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, – pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laivą, ranka nupieštą „Vengrijos jūrų“ žemėlapį (kodą visų ežerų ir upių, kertančių sienas į Vakarus), buteliuką su ašaromis jūreivio, bandžiusio ašarų keliu išplaukti į jūrą (užrašas bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė dešimčiai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame Čilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tisą, ir šimtai kitų dalykų.

Ant sienos buvo rodomas filmas – senas žmogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o žemiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo žodžius: apie žvaigždynus, vėjų kryptis, apie besikeičiančius potvynius ir atoslūgius.

– Kartą buvo jūreivis, kuris?.. – pažvelgiau į Mihajį pagalbos.

– Bandė šnekom išlėkti į jūrą. Paversti savo burną burėmis. Tarsi jo žodžiai būtų stipriausias vėjas, – prižiūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusišypsojo, nusijuokė.

– Gal jūs kartais pažinojote moterį vardu Judita?

Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas išraudo. Papurtė galvą. Ir pakeitė temą.

– Aš ilgai dirbau Fabianiui. Šią vietą jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių šokių šokėjomis… – Mihajis nutilo, pradėjo iš naujo: – Šią vietą aš vadinu „poetiniu muziejumi“, kaip ir sakiau, kai buvome viršuje.

Pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu, esą ekskursijos metu derėję geriau klausytis.

– Techniniu požiūriu ne viskas, kas čia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, – tęsė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. – Bet buvo ir kitokio pobūdžio pabėgimų… Fabianis visa tai surado ir manė, kad šitokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrėžė kaip pabėgimus.

Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol aš ką nors pasakysiu.

– Kolekcija, – baigė jis, – visų pirma atspindi ne ką nors kita, bet jo pabėgimo sampratą.

Pažvelgiau į ekraną, kuriame rodė filmą, klausiausi senojo jūreivio aiškinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada rašė tik apie žmones sausumoje.

– Apie šią vietą, – pagaliau prabilau, – man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie šiuos daiktus… – nusijuokiau. – Turėjau slaptą viltį, kad atrasiu ką nors ir apie ją, – luktelėjau. – Tai buvo labai seniai. Kai ši vieta lankytojams buvo uždara.

– Labai gaila, – atsiliepė pajutęs mano nusivylimą. – Ar ji, ar jūs?..

– Tada buvau vedęs, – atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.

– Turite vaikų?

– Berniuką. Miklošą, – nusišypsojau. – Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo čia eiti, – gūžtelėjęs nusijuokiau, dirsčiodamas į Mihajį, ir šis, regis, šiek tiek atsileido. – Jam patinka Budapeštas, – tęsiau, – jis čia pirmą kartą.

Norėjau dar pridurti ką nors apie Aną, pasakyti, kad Miklošo motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengriją, kaip pabučiavo jį tą rytą, kai atėjau pasiimti, ir kaip pakštelėjo mane į žandą, prieš žengdama atgal pas Janošą ir jųdviejų dukrelę Mariją, į visai kitą gyvenimą, kuris jai susiklostė po skyrybų. O aš paėmiau Miklošo ranką ir žengiau į savąjį.

Bet man nespėjus sumoti, kaip tą sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis šį tą prisiminė.

– O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrįžti?

– Ne, jo ji neminėjo.

– Jos, – patikslino jis, vesdamas mane prie stiklinio stendo ant sienos, kur už stiklo kabojo dideli, regėjos, tušti popieriaus lapai. Mihajis man patarė įsižiūrėt įdėmiau, aš prisikišau ir pamačiau, koks išdilęs buvo tas popierius, tarytum kažkas braukė ir trynė jį drėgnu pirštu, kol liko tik vos įžiūrimos linijos, tik raudonos, mėlynos, žalios pėdsakai.

– Ji manė, kad reikia ištrinti žemėlapius, – aiškino jis, – ir vėl atsirasianti toje vietoje, iš kurios iškeliavo. Turiu galvoje, tame laike, kai iškeliavo, – pasitaisė, – kai dar nieko pasauly nebuvo atradusi.

Žmogus priėjo arčiau stiklo pažiūrėti kartu.

– Gražu, – pasakė jis.

– Gražu, – atsiliepiau aš.

Ir buvo gražu, lyg sapnų šifruotė, užrašyta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpažįstamus ženklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet žiūrėdamas į šiuos lapus nejaučiau jokios nuostabos, vien dėkingumą už tai, ką Judita man davė ir ko užspęstai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, – viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirką, kai namai tebebuvo visur, žiburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aikštingas sprendimas tąsyk buvo ištrintas.

Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas

„TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.“ Šitai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt tą naktį, kai juodu savavališkai spruko iš stovyklos, susišnabždėję tarp kitų šauktinių, tokių pat vaikių, tik miegančių, kai kurie jų buvo vos šešiolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis beviltiškai bandant gelbėti jau žlugusį režimą, jau nugalėtą šalį ir tautą. „Reikia nusigauti į Matiašfeldą, – aiškino Derdis, – ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.“ Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplėštos tvoros lentos, išlindo per tvorą, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo greičiau, mikliau laipiojo, įžiūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėpęs krūmokšniuose, kai riktelėjo sargybinis, pirmą kartą pokštelėjo kulkos, ir Derdis parkritęs ėmė spiegti: „Koja! Mane pašovė! Zoli, padėk man“, – o Zoltanas atsisukęs dirstelėjo į draugą, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs šlubčioti pašauta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos sučiups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausmę. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruošęs, o toldamas Derdžio riksmus girdėjo vis menkiau.