Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Nuo šio elegantiško pasipūtimo Lepsijus sustingsta. Jam pradeda šalti rankos ir kojos.

– Svarbu ne Morgentau, o faktai, jūsų ekscelencija. Faktų jūs negalite paneigti. Šimtai tūkstančių žmonių jau išvaryti į tremtį. Valdžios įstaigos tvirtina, jog tai perkėlimas. Bet aš galiu patvirtinti, kad tai, švelniai tariant, piktnaudžiavimas žodžiais. Ar galima valstiečių, amatininkų, miestiečių, kultūros žmonių tautą vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti į Mesopotamijos dykumą, į smėlio okeaną, kurio vengia net klajoklių beduinų gentys? Be to, ir šis tariamas tikslas yra tik apgavystė. Nes vietos valdžia deportaciją vykdo taip, kad nelaimingi žmonės per pirmąsias aštuonias kelionės dienas miršta iš bado, troškulio ir nuo ligų arba išeina iš proto, kad stipresnius vyrus ir berniukus nužudo kurdai ar banditai, dažnai ir kariškiai, kad jaunos moterys ir mergaitės tiesiog siūlomos grobti ir prievartauti.

Generolas klauso mandagiai ir įdėmiai, bet iš jo abejingo veido matyti: tokius banalius plepalus aš kasdien girdžiu dešimtis kartų. Marškinių rankogalis, kurį jis moteriška ranka patraukia iš švarko rankovės, jam atrodo svarbesnis dalykas.

– Tai labai apgailėtini dalykai! Bet didžiulės armijos vadovas atsakingas už karo veiksmų zonos saugumą.

– Karo veiksmų zonos! – sušunka Lepsijus, tačiau greitai susivaldo, bando kalbėti ramiu Envero tonu. – Karo veiksmų zona yra vienintelis naujas niuansas. Visa kita – Zeitunas, valstybės išdavimas, intrigos – jau seniai žinomi dalykai. Visu tuo meistriškai naudojosi Abdiulchamidas, kai imdavosi smurto prieš armėnus. Aš esu vyresnis už jus, jūsų ekscelencija, ir mačiau tai savo akimis. Bet kai pagalvoju apie deportacijas, turiu pripažinti, kad ir senasis nusidėjėlis nepasiekė tiek daug. Palyginti su naujaisiais metodais jis buvo diletantas, naivus kaip vaikas. Ką gi, jūsų partija, jūsų ekscelencija, atėjo į valdžią tik todėl, kad kruvinus sultono laikus žadėjo pakeisti teisingumu, vienybe, progresu. Juk panašiai vadinasi ir jūsų komitetas.

Šis smūgis per drąsus, neapgalvotas. Johanesui Lepsijui minutėlę atrodo, kad gynybos ministras atsistos ir nutrauks pokalbį. Bet Enveras ramiai sėdi, jo draugiškumo nedrumsčia nė menkiausias šešėlis. Jis netgi su pasitikėjimu pasilenkia prie pašnekovo:

– Aš jus irgi norėčiau kai ko paklausti, pone Lepsijau. Laimė, Vokietija neturi arba turi labai nedaug vidaus priešų. Bet sakykime, kad aplinkybės pasikeičia ir vidinių priešų atsiranda. Sakykime, Elzaso prancūzai, lenkai, socialdemokratai, žydai, ir jų vis daugėja. Ar tada jūs, pone Lepsijau, nepritartumėte bet kokiai priemonei, kuri jūsų tautą, sunkiai kovojančią, apsuptą daugybės išorinių priešų, padėtų išvaduoti nuo vidaus priešo? Ar jums atrodytų labai žiauru tiesiog suimti dalį gyventojų, keliančių grėsmę pergalei, ir išsiųsti juos visus į tolimas, negyvenamas vietas?

Johanesas Lepsijus turi iš paskutiniųjų laikytis, kad nepašoktų, nepradėtų skeryčioti rankomis:

– Jei mano šalies valdžia, – sušunka jis labai garsiai, – neteisingai, nesilaikydama įstatymų, nežmoniškai, – jis vos neištaria „nekrikščioniškai“, – elgtųsi su savo šalies, bet kitos tautybės ar įsitikinimų piliečiais, aš tą pat valandą išsižadėčiau Vokietijos ir persikelčiau į Ameriką!

Enveras Paša klapsi blakstienomis:

– Vargas Vokietijai, jeigu ir kiti galvoja panašiai kaip jūs. Tai ženklas, kad jums trūksta jėgų beatodairiškai įgyvendinti tautos valią.

Šioje pokalbio vietoje pastorius pajunta begalinį nuovargį. Jį apima jausmas, kad tas mažas, uždaras žmogeliukas savotiškai teisus. Juk taip žiauri šio pasaulio išmintis nuo amžių priešinasi Kristaus mokymui. Bet blogiausia tai, kad tariamas Envero teisumas šią akimirką persiduoda Johanesui Lepsijui ir žlugdo jo kovingą dvasią. Jo sielą sunkiai slegia mintis, kad ir jo tėvynės likimas toli gražu nėra aiškus. Jis sušnibžda:

– Palyginimas niekam tikęs.

– Žinoma, palyginimas netinkamas. Bet jis kalba mūsų naudai. Mums, turkams, šimtą kartų sunkiau įsitvirtinti savo šalyje negu jums, vokiečiams.

Kankinamai sutrikęs Lepsijus išsitraukia nosinę ir laiko ją rankose lyg derybininkas baltą vėliavą.

– Mes kalbame ne apie kovą su vidaus priešais, o apie sistemingą kitos tautos naikinimą.

Jis kalba dusliai, su pertraukomis, jo akys, negalėdamos ilgiau žiūrėti į abejingą Envero veidą, nukrypsta į kabinetą, kuriame kabo herojų portretai. Ar ten kur nors nestovi patriarchas monsinjoras Zavenas? Lepsijus susivokia, kad turėtų kalbėti apie „ekonomiką“. Jis vėl sukaupia jėgas.

– Jūsų ekscelencija, nedrįsčiau trukdyti jūsų laiko tuščiomis kalbomis. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į įvairias blogybes, kurių pats galbūt dar neišsiaiškinote. Tai visiškai suprantama, juk vyriausiasis kariuomenės vadas turi didžiulę pareigų naštą. Galbūt aš geriau už jus pažįstu centrines krašto sritis, Anatoliją, Siriją, juk ne vienerius metus darbavausi ten sunkiausiomis sąlygomis.

Jis karštais žodžiais pradeda dėstyti savo teorijas, jausdamas, kad jo laikas senka. Be armėnų bendruomenės gali sužlugti turkų imperijos ūkis, kultūra, todėl ji gali pralaimėti karą. Kodėl? Ką jau kalbėti apie prekybą, kurios devyniasdešimt procentų yra krikščionių rankose, jo ekscelencija žinąs taip pat gerai kaip ir jis, kad visą importą valdo armėnų firmos, taigi tik jos gali patenkinti svarbiausius karo poreikius, aprūpinti imperiją žaliavomis ir pramonės gaminiais. Jis galįs nurodyti pasaulinę Avetiso Bagratiano ir jo palikuonių firmą, turinčią filialus, kontoras ir atstovybes dvylikoje Europos miestų. Daug lengviau sunaikinti tokią organizaciją negu rasti, kas ją pakeistų. Dėl centrinių šalies rajonų jis, Lepsijus, dar prieš keletą metų patyręs, kad Anatolijos armėnų žemės ūkis nepalyginamai pažangesnis negu smulkiųjų turkų valstiečių. Jau tada Kilikijos armėnai gabenosi iš Europos šimtus kūlimo mašinų ir mechaninių plūgų ir todėl davė turkams pretekstą skerdynėms. Buvo ne tik nužudyta dešimt tūkstančių Adanos armėnų, bet ir sudaužytos kūlimo mašinos bei mechaniniai plūgai. Tai ir yra visų blogybių priežastis. Armėnų bendruomenė, pažangiausias ir darbščiausias Osmanų imperijos gyventojų sluoksnis, jau dešimtmečius deda milžiniškas pastangas, kad išvaduotų imperiją iš senojo natūrinio ūkio ir įdiegtų modernią žemės ūkio kultūrą bei industriją. Kaip tik dėl šios pažangios veiklos jiems keršija, juos persekioja ir žudo smurtautojai bei tinginiai.

– Jeigu ir patikėtume, jūsų ekscelencija, kad armėnų amatininkus, meistrus ar namudininkus pakeis turkai, kas pakeis daugelį armėnų gydytojų, studijavusių geriausiuose Europos universitetuose, kurie osmanų ligonius gydo taip pat rūpestingai kaip ir savo tautiečius? Kas pakeis daugybę inžinierių, advokatų, mokytojų, kurių darbas nuolat skatina šalies pažangą? Galbūt jūsų ekscelencija atsakysite, kad galima išgyventi ir be intelekto. Bet be pilvo išgyventi neįmanoma. O dabar kaip tik pjaustomas Turkijos pilvas ir tikimasi, kad šalis pakels tokią operaciją.

Enveras Paša pagarbiai, kiek palenkęs galvą į šoną, klausosi jo žodžių iki galo. Jo visa povyza elegantiška, lanksti, nepaisant šiokio tokio drovumo, nepriekaištinga kaip ir jo uniforma, kurioje nėra nė vienos siuvėjo nenumatytos raukšlelės. Tuo tarpu pastorius atrodo apgailėtinai. Jis prakaituoja, kaklaryšis nuslinkęs į šoną, švarko rankovės užsismaukusios aukštyn. Generolas sukryžiuoja trumpas, bet grakščias kojas. Žvilgantys lakuoti batai lygūs, tarytum užtempti ant kurpalio.

– Jūs kalbate apie pilvą, pone Lepsijau, – maloniai šypso jis. – Ką gi, galbūt Turkijos pilvas po karo bus tuščias.

– Ji visai neturės pilvo, jūsų ekscelencija.

Generalisimas neįsižeisdamas kalba toliau:

– Turkų tauta – tai keturiasdešimt milijonų žmonių. Pažvelkite nors kartą iš mūsų pusės, gerbiamas pone! Argi ne didingas ir kilnus tikslas suburti šiuos keturiasdešimt milijonų ir sukurti nacionalinę imperiją, kuri Azijoje vaidintų tokį pat vaidmenį kaip Vokietija Europoje? Ši imperija tiesiog laukia mūsų, mes neturime jos išleisti iš akių. Žinoma, tarp armėnų daug intelektualų, jų skaičius tiesiog gąsdina. Ar jūs iš tiesų esate tokių intelektualų draugas, pone Lepsijau? Aš – ne. Mes, turkai, turime mažai intelektualų. Užtai mes esame didvyriška rasė, skirta sukurti ir valdyti didžiąją imperiją. Todėl mes tiesiog peržengsime visas kliūtis.

Lepsijus mėšlungiškai gniaužia rankas, bet neištaria nė žodžio. Šitas svaičiojantis, išpaikintas mažvaikis yra nevaržomas galingos imperijos valdovas. Daili suvedžiotojo galvutė prasimano skaičius, kurie nustebintų kiekvieną, kas geriau pažįsta tikrovę. Pastoriaus jis nesuklaidins, nes Lepsijus gerai žino, kad Anatolijoje tikrų turkų yra tik kokie šeši milijonai. Jei paieškotume šiaurės Persijoje, Kaukaze, Kašgare ir Turkestane, pridėtume tiurkų gentis, gyvenančias jurtose, ir klajoklius arkliavagius stepėse, plačiose kaip pusė Europos, vargu ar sukrapštytume dvidešimt milijonų. Kokias iliuzijas gimdo nacionalizmo svaigulys! Kartu pasidaro gaila to karo dievuko, to infantilaus antikristo. Johanesas Lepsijus prabyla tyliu, gyvenimo išminties kupinu balsu:

– Jūsų ekscelencija, norite sukurti naują valstybę. Bet po jos pamatais gulės negyvas armėnų tautos kūnas. Ar tai atneš jums palaimą? Ar ne geriau paieškoti taikos kelio?

Čia Enveras Paša pirmą kartą atskleidžia reikalo esmę. Drovi šypsena dingsta, žvilgsnis sustingsta, darosi šaltas, lūpos prasiveria parodydamos didelius plėšrius dantis.

– Tarp žmogaus ir maro bacilos, – sako jis, – taikos negali būti.

Lepsijus atsako nedelsdamas:

– Vadinasi, jūs atvirai pripažįstate, kad norite pasinaudoti karu ir visiškai išnaikinti armėnų bendruomenę?

Gynybos ministras, aišku, leido sau per daug. Jis tuoj pat traukiasi, slepiasi savo neįveikiamoje tvirtovėje, jis mandagus, bet nepajudinamas.

– Mano asmeninė nuomonė ir ketinimai visiškai aiškiai atsispindi komunikatuose, kuriuos šiuo klausimu paskelbė mūsų vyriausybė. Mes veikiame verčiami karo ir būtinosios ginties, prieš tai labai ilgai stebėjome įvykius ir kantriai laukėme. Piliečiai, norintys pražudyti savo valstybę, visur patiria įstatymo griežtumą. Taigi mūsų vyriausybė elgiasi teisėtai.

Štai ir vėl viskas iš pradžių. Johanesui Lepsijui nepavyksta užgniaužti dejonės. Jis girdi monsinjoro Zaveno balsą: „Nekalbėti apie moralę! Dalykinis tonas! Argumentai!“ O kad jis galėtų likti dalykiškas pateikdamas aštrius kaip kardas argumentus! Jo nervai nepakelia vien to, kad jis turi sėdėti, kad negali pašokti ir laisvai judėti. Jam, apsigimusiam oratoriui bažnyčioje ir susirinkimuose, reikia erdvės, reikia judėjimo laisvės!

– Jūsų ekscelencija, – jis pakelia ranką prie savo gražios kaktos, – nenoriu kartoti savaime suprantamų dalykų, aiškinti, kad negalima bausti visos tautos už kelių žmonių prasižengimus, nenoriu klausti, kodėl turi žiauriausia mirtimi mirti moterys ir vaikai, maži vaikai – juk ir jūs kažkada buvote vaikas – dėl politikos, apie kurią jie niekada nėra girdėję. Noriu tik atkreipti jūsų dėmesį į jūsų ir jūsų tautos ateitį, ekscelencija! Juk ir šis karas vieną kartą baigsis, Turkijai neišvengiamai teks vesti derybas. Tegul toji diena būna mums visiems laiminga diena. Bet jeigu tai bus nelaiminga diena, kas tada, ekscelencija? Argi atsakingas tautos vadovas neturi galvoti ir apie pralaimėjimo galimybę? Kokioje pozicijoje atsidurtų osmanų taikos derybų delegacija, jeigu jai bus užduotas klausimas: „Kur tavo brolis Abelis?“ Labai nepalanki pozicija. Nugalėjusios valstybės, – tegul mus nuo to apsaugo Dievas, – atsižvelgdamos į didelę Turkijos kaltę, be atodairos pasidalins grobį. Ir kaip tada pasiteisins prieš savo tautą generolas Enveras Paša, vyriausiasis tautos vadovas, prisiėmęs visą atsakomybę, turėjęs neribotą valdžią?

Envero Pašos akys įgauna svajingą išraišką, jis be pašaipos sako:

– Dėkoju jums už šį puikiai suformuluotą įspėjimą. Bet kas leidžiasi į politiką, turi turėti dvi savybes. Pirmiausia, savotišką lengvabūdiškumą, panieką mirčiai, o tai yra beveik tas pat, ir antra – nepalaužiamą tikėjimą priimtais sprendimais.

Pastorius Lepsijus atsistoja, beveik pagal rytiečių papročius sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Dievo siųstas armėnų tautos angelas sargas atrodo apgailėtinai. Iš kišenės karo nosinė, viena kelnių klešnė užsirietusi vos ne iki kelių, kaklaryšis vis labiau slenka į šoną. Pensnė stiklai aprasojo.

– Maldauju jus, jūsų ekscelencija, – jis lenkiasi prieš sėdintį Enverą, – užtenka to, kas įvyko iki šios dienos! Vidiniam priešui, kuris iš tikrųjų nėra joks priešas, jūs davėte tokią pamoką, kokią sunku rasti istorijoje. Šimtai tūkstančių kankinasi ir miršta Rytų šalių vieškeliuose. Padarykite tam galą šiandien pat! Liepkite sustabdyti tremčių įsakymus! Žinau, kad dar ne visi vilajetai ir sandžakai ištuštėjo. Vokiečių pasiuntinio ir pono Morgentau prašymu jūs sustabdėte dideles deportacijas vakarinėje Mažojoje Azijoje, o mano prašymu pagailėkite šiaurės Sirijos, Alepo, Aleksandretės, Antiochijos ir pajūrio! Pasakykite: gana! Ir aš, grįžęs į Vokietiją, šlovinsiu jūsų vardą.

Generalisimas keletą kartų kantriai prašo jį sėstis, bet pastorius lieka stovėti.

– Pone Lepsijau, jūs pervertinate mano galimybes, – pagaliau paaiškina jis. – Vyriausybės įsakymo vykdymas yra pono vidaus reikalų ministro reikalas.

Vokietis nusiima pensnė nuo užraudusių akių.

– Apie įsakymo vykdymą mes ir kalbame. Ne ministras, ne vali ir ne mutesarifas vykdo nurodymus, o šiurkštūs, beširdžiai pavaldiniai ir žemesnieji karininkai. Ar jūs, ar ministras norite, kad moterys gimdytų ant pliko kelio ir tuoj pat lazdomis būtų verčiamos eiti toliau? Ar jūsų nurodymu didžiuliai kelio ruožai užversti gendančiais lavonais, o Eufratas pilnas mirusiųjų kūnų? Puikiai žinau, kaip vykdomi įsakymai.

– Pagirtina, kad jūs taip gerai pažįstate padėti šalies viduje, – kiek suminkštėja Enveras. – Priimsiu jūsų raštiškus siūlymus, kaip pagerinti padėtį, viską patikrinsiu.

Bet Lepsijus tik išskėčia rankas:

– Pasiųskite ten mane! Tai mano pirmas pasiūlymas! Net senasis sultonas aną kartą neatmetė mano idėjos. Leiskite man organizuoti tremtinių perkėlimą. Dievas suteiks man jėgų. O patyrimo turiu daugiau nei kas nors kitas. Iš Osmanų valstybės nepareikalausiu nė vieno piastro. Visas reikalingas lėšas gausiu pats. Mane remia vokiečių ir amerikiečių labdaros draugijos. Kartą man jau pavyko organizuoti didelę pagalbos akciją, esu įsteigęs daug našlaičių namų ir ligoninių, padėjau įkurti daugiau kaip penkiasdešimt ūkio įmonių. Nors dabar karas, padarysiu ne mažiau, o gal ir daugiau, po poros metų man padėkosite, jūsų ekscelencija.

Šį kartą Enveras Paša klausosi ne tik atidžiai, kaip jam įprasta, bet ir su įtampa. Tačiau dabar Lepsijus pamato ir išgirsta tai, ko iki šiol dar nebuvo regėjęs. Berniokišką generolo veidą perkreipia ne pašaipus žiaurumas ir ne cinizmas. Ne, Lepsijus dabar išvysta ledinį veidą žmogaus, „įveikusio bet kokį sentimentalumą“, veidą, nežinantį, kas yra sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas, jis žvelgia į dailų, taisyklingą veidą jam nepažįstamos, tačiau stulbinančios veislės, mato siaubingą, beveik nekaltą naivumo įsikūnijimą, visišką bedievystę. Ir kokia jėga jame slypi, kad net nepajėgi jo neapkęsti?

– Jūsų kilnūs tikslai man įdomūs, – kalba Enveras tarytum pritardamas pastoriui, – tačiau, žinoma, turiu juos atmesti. Kaip tik šie jūsų ketinimai rodo, kad iki šiol mes nesupratome vienas kito. Jei leisiu užsieniečiui teikti armėnams pagalbą, sukursiu precedentą, pateisinantį svetimšalių asmenų, kartu ir užsienio valstybių kišimąsi. Taip aš paneigčiau visą savo politiką, turinčią pamokyti armėnų bendruomenę, kokių pasekmių gali turėti užsienio pagalbos troškimas. Armėnai nesuprastų manęs. Iš pradžių aš juos baudžiu už išdavikiškus siekius ir svajones, o paskui siunčiu vieną iš įtakingiausių jų draugų ir vėl žadinu tuos pat jų siekius ir svajones. Ne, mano mielasis pone Lepsijau, negaliu leisti, kad užsieniečiai darytų jiems gerus darbus. Armėnai turi pamatyti, kad vieninteliai jų geradariai esame mes.

Pastorius susmunka į minkštakrėslį. Baigta! Visiškas pralaimėjimas! Daugiau nėra apie ką kalbėti. Jei šis žmogus būtų tik piktas, svarsto jis, jei jis būtų ir pats velnias… Bet jis ne piktas, jis ne velnias, jis net savotiškai vaikiškai simpatiškas, šis nepermaldaujamas masinių žudynių įkvėpėjas. Lepsijus susimąstęs ne iš karto suvokia įžūlų Envero pasiūlymą, ištartą draugišku tonu:

– Ir aš norėčiau jums kai ką pasiūlyti, pone Lepsijau. Rinkite lėšas, surinkite Amerikos ir Vokietijos pagalbos draugijose daug pinigų. Surinktas lėšas atiduokite man. Aš jas panaudosiu taip, kaip jūs to norite, kaip jūs ketinate jas panaudoti. Tačiau turiu dar kartą pabrėžti, kad neleisiu to kontroliuoti nei vokiečiams, nei jokiems kitiems užsieniečiams.

Jei Johanesas Lepsijus nebūtų toks sustingęs, būtų nusikvatojęs. Juokinga vien pagalvojus, kaip surinktos lėšos būtų panaudotos Envero Pašos nurodymu. Pastorius tyli. Jis pralaimėjo. Nors ir prieš šį pokalbį neturėjo didelių vilčių, dabar jam atrodo, jog pasaulis griūva. Nenorėdamas parodyti savo jausmų pastorius pasitempia, truputį apsitvarko drabužius, nosine nusišluosto prakaituotą kaktą ir atsistoja.

– Nenorėčiau manyti, jūsų ekscelencija, kad valanda, kurią man skyrėte, neduos nė menkiausių rezultatų. Šiaurės Sirijoje ir pajūryje šimtai tūkstančių krikščionių gyvena labai toli nuo karo zonos. Jūsų ekscelencija, žinoma, nemanote, kad verta imtis prieš juos kokių nors priemonių, kurios būtų visiškai betikslės.

Jaunas karo dievas, Marsas, dar kartą nusišypso rodydamas baltus dantis:

– Būkite tikras, pone Lepsijau, mūsų vyriausybė vengs bet kokio nereikalingo žiaurumo.

Iš abiejų pusių tai tik tuščios frazės, beprasmiška komedija, šis pokalbis kaip visos panašios derybos baigiasi be konkrečių sprendimų. Enveras Paša nepadarė nė mažiausios nuolaidos. Jis spręs, kokie žiaurumai nereikalingi. Tačiau ir Lepsijus ištarė paskutinius žodžius aiškiai suvokdamas jų tuščią skambesį, norėdamas kaip nors baigti pokalbį. Generolas, priešingai negu pastorius, dabar atrodo ypač dailus ir pasitempęs. Jis praleidžia svečią pirma savęs, palydi jį keletą žingsnių ir žvelgia svirduliuojančiam pastoriui iš paskos kiek nustebęs, sustingusiu veidu. Svečias lyg aklas apgraibomis eina plačiu koridoriumi su plevėsuojančiomis durų užuolaidomis.

Enveras Paša įeina į Talaato Bėjaus kabinetą. Valdininkai pašoka nuo kėdžių. Jų veidai spindi iš susižavėjimo. Vis dar negęsta kone mistiška meilė šiam švelniam karo dievui, ją rodo net popieriuose paskendę valdininkėliai. Kaip ir visur, čia sklinda šimtai herojiškų pasakų apie jo nepaprastą narsą. Kai per karą Albanijoje artilerijos pulkas pakėlė maištą, Enveras su cigarete lūpose atsistojęs prie patrankos vamzdžio ir sušukęs maištininkams, kad jie padegtų patrankos dagtį. Švelnūs tarsi šilkiniai Envero bruožai žmonėms atrodo kaip mesijo aureolė. Jis paties Dievo siųstas prikelti Osmano, Bajazeto ir Suleimano imperiją. Generolas pasveikina valdininkus šūksniu, kuris sukelia dar didesnį susižavėjimo protrūkį. Paslaugios rankos puola atidaryti duris daugybės kanceliarijų, per kurias galima patekti į Talaato Bėjaus darbo kambarį. Sunkiai ministro figūrai kambarys per mažas. Kai jis pakyla nuo stalo, pečiais užstoja langą. Didžiulė ministro galva prie smilkinių pražilusi. Veido bruožai rytietiški, lūpos putlios, virš jų maži juodi ūseliai. Stačia apykaklė veržia dvigubą pagurklį. Medvilninė raštuota liemenė, galbūt rodanti ištikimybę ir atvirumą, užtempta ant didelio pilvo. Visada, kai Talaatas Bėjus pamato savo bendrininką, antrąjį dumvirato narį, jam kyla noras tėviškai uždėti leteną šiam malonėmis apdovanotam jaunuoliui ant peties. Kiekvieną kartą nuo tokio intymaus suartėjimo jį sulaiko Envero ledinio santūrumo aureolė. O juk Talaatas yra energija trykštantis, bendrauti mėgstantis vyras, oratorius, kuriam vieni juokai priremti prie sienos penkis diplomatus, tuo tarpu Enveras, tautos numylėtinis, princesės, imperatoriaus dukters, vyras dideliuose priėmimuose dažnai gali ištisą pusvalandį stovėti nuošaliai, užsisvajojęs ir sutrikęs. Talaatas nuleidžia mėsingą ranką ir klausia:

– Ką gi, pas tave lankėsi tas vokietis?

Enveras Paša nukreipia žvilgsnį į Bosforą, kuriame raibuliuoja vanduo, skuba garlaiviai ir maži laiveliai, o kiparisai ir griuvėsiai šią dienos valandą atrodo kaip naivios, blogai nupieštos dekoracijos. Jis atitraukia žvilgsnį nuo sąsiaurio ir nužvelgia tuščią darbo kambarį, kol žvilgsnis užkliūva už telegrafo aparato, stovinčio tarytum didžiausia brangenybė ant kilimu užkloto dekoratyvinio stalelio. Šiuo varganu prietaisu menkas pašto ir telegrafo darbininkas Talaatas baksnojo Morzės abėcėlę, kol Itihado revoliucija pašaukė jį būti pirmuoju valstybės vyru kalifų karalystėje. Tegul kiekvienas lankytojas iki soties pasigroži šiuo be galo staigios karjeros simboliu. Enveras irgi ilgai ir palankiai stebi reikšmingą Morzės aparatą, kol pagaliau prisimena Talaato Bėjaus klausimą:

– Taip, tas vokietis… Bandė truputį pagąsdinti Reichstagu.

Šie žodžiai dar kartą parodė, koks teisus buvo monsinjoras Zavenas. Visi žmogiški pastoriaus įtikinėjimai iš pat pradžių buvo pasmerkti, jis turėjo pralaimėti. Sekretorius atneša glėbį pranešimų, kuriuos Talaatas pasirašinėja stovėdamas. Jis kalba nepakeldamas akių:

– Vokiečiai bijo tik to, kad juos gali apkaltinti bendrininkavimu. Bet jiems dar teks mus maldauti svarbesnių dalykų negu armėnų gelbėjimas.

Tuo pokalbiai apie tremtį šiandien būtų ir pasibaigę, jei smalsus Envero žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už pranešimų. Talaatas Bėjus pastebi jo žvilgsnį ir pamojuoja šnarančių popierių pluoštu:

– Išsamūs nurodymai dėl Alepo! Dabar, man rodos, keliai tapo laisvesni. Per artimiausias savaites galima bus iškeldinti Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir visą pajūrį.

– Antiochiją ir pajūrį? – pakartoja Enveras tarytum klausdamas, tarytum norėdamas kažką šiuo klausimu pasakyti. Bet neprataria nė žodžio, tik atidžiai seka akimis storus Talaato pirštus. Talaatas vieną po kito brėžia parašus po naujais nurodymais. Tie pat prasčiokiškai negrabūs pirštai parašė neužšifruotą įsakymą visiems vali ir mutesarifams: „Deportacijų tikslas – sunaikinimas.“

Greitas ir energingas parašas rodo įkarštį ir nepermaldaujamą įsitikinimą: jokių abejonių. Nerangus ministro kūnas atsitiesia.

– Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas29.

Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.

Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.

Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.