Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“

Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“

Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.

Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“

Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu griuvėsių ir kaulų kalnu, aukštu kaip pusė visatos. Lepsijus prisimena motinos dienoraštį ir sakinį, kurį ji įrašė jo krikšto dieną prieš penkiasdešimt šešerius metus: „Norėčiau, kad jo vardas Johanesas man nuolat primintų, jog mano didis, šventas uždavinys yra išauklėti jį taip, kad taptų tikru Jonu, mylinčiu Viešpatį ir sekančiu Jo pėdomis.“ Ar jis tapo tikru Jonu? Ar jis tikrai pilnas pasitikėjimo, kuris neišreiškiamas žodžiais? Ak, tas pasitikėjimas gali subyrėti, jei nusilps kūnas. Jis serga cukralige. Turi atsargiai rinktis maistą. Pirmiausia negalima valgyti saldumynų, duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere, pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:

– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!

Lepsijus apsimeta, kad tai tik juokai, ir atsako:

– Jums ir jūsų vaikams teks kiek palaukti, kol aš paūgėsiu.

Jis iš tiesų pradeda nepaprastai greitai augti. Jo rankos ir kojų pėdos ima tiestis į begalinę tolumą. Dabar jis galėtų visai lengvai įvykdyti armėno reikalavimą. Bet nespėja to padaryti, nes Johanesas Lepsijus praranda pusiausvyrą ir vos nenukrinta nuo suolo.

– Tai iš tiesų siaubinga, – sako jis pats sau šiandien jau antrą kartą.

Bet dabar jis kalba labiau apie jį kamuojantį troškulį. Pasipurto, nubėga prie artimiausios smuklės ir, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, godžiai išgeria saldaus limonado su ledu. Pasijunta geriau ir nedelsdamas ima kurti naujus drąsius planus.

– Nepasiduosiu, – juokiasi jis mažai ką suvokdamas.

Šis beprasmiškas juokas reiškia, jog skelbiamas karas Enverui Pašai.

Tą minutę asmeninis Talaato Bėjaus sekretorius perduoda budinčiai pašto ir telegrafo tarnybų vadovybei vyriausybės telegramas, kuriose kalbama apie Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir pajūrį,

Šeštas skyrius

DIDYSIS SUSIRINKIMAS

Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu. Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali, vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius. Jo ekscelencija vali paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“

Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali. Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą. Peržiūrėdavo vali planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.

Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:

– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.

Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku? Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali, mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių. Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.

Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip. Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą. Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:

– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!

Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.

Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais, įsukdavo į arklių išvažinėtą kelią, vieškeliuose susidurdavo su kitomis kolonomis ir po kelių dienų pagaliau pasiekdavo didįjį plentą, einantį per Alepą į pietryčius, į dykumą. Vangus milijonų kojų ritmas, kokio žemė dar nebuvo girdėjusi. Šios armijos žygis buvo suplanuotas ir vykdomas apdairiausių strategų. Tik viena šie slapti strategai pamiršo – parūpinti šiai armijai maisto. Pirmosiomis dienomis dar duodavo truputį duonos ir bulguro – džiovintų kviečių, bet tada žmonės dar nebūdavo suvalgę savo maisto atsargų. Tomis pirmosiomis dienomis kiekvienas suaugęs tremtinys dar turėjo teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.

Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai. Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno? Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį. Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas. Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.

Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:

– Juk aš laiku susimokėjau bedelį… juk susimokėjau bedelį.

Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:

– Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.

Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nugriūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.

– Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.

Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai30 – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:

– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!

– Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.

Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.

Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:

– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!

Miudiras atsako, kaip jam liepta:

– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.

Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“

Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.

Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para, lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko lankė ligonius, keikdamas savo nenusisekusį likimą, lyg nieko blogesnio ir negalėtų būti. Grikoras sukviesdavo mokytojus į naktinius sokratiškus pasivaikščiojimus, tiksliais skaičiais ir vardais apibūdindavo žvaigždes, aiškino nuotolius iki jų, ir niekas nedrįso prieštarauti. Kai nuo milijardų kilometrų imdavo suktis galva, niekas negalėdavo išgirsti net menkiausio pavojaus aido. Šviesos greičio sparnais Grikoras skrisdavo į savo pakrikštytus žvaigždynus. Užtekdavo pažvelgti į viršų, ir trėmimai virsdavo niekuo nepagrįstais gandais. Galbūt jis iš tikrųjų jais netikėjo. Juk niekur apie tai nerašoma juodu ant balto. Armėnų laikraščiai nebeateidavo, o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.

Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:

– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.

Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.

Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?

Bet kai įžengė į naują hiukiumeto31 informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“

Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.

Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.

Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.

Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi, be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.