Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Kad ir kas būtų, tau negalima toliau eiti su tremtiniais. Hovsana ir Iskuhi numirs jums dar nepriėjus Alepo. Be to, tu nesi Zeituno gyventojas, ten tave pasiuntėme mes.

Pastoriui Aramui tai buvo sunkiausia sąžinės kova jo gyvenime:

– Kaip galėčiau palikti savo bendruomenę dabar, kai ją ištiko didžiausia nelaimė?

Jį paklausė, kiek protestantų bendruomenės narių yra kolonoje. Jis turėjo pripažinti, jog protestantai joje sudaro tik nedidelę dalį, visi kiti esą senosios armėnų bažnyčios nariai ir unitai. Tačiau tai jo nė kiek nenuramino:

– Tokiomis sąlygomis nėra ko gilintis į smulkmenas. Aš esu vienintelis jų visų kunigas.

E. C. Vudlis bandė jį nuraminti:

– Su jais mes pasiųsime kitą kunigą. O jūs keliausite į savo tėviškę. Ten palauksi, kol paskirsime tau naujas pareigas.

– O kas bus su vaikais? – sudejavo Aramas.

– Vaikams nebus geriau, jei tu kartu su jais eisi į mirtį. Zeituno našlaičių namai yra mūsų įstaiga. Tu atlikai savo pareigą, atvedei vaikus iki Marašo. Visa kita – mūsų rūpestis. Tai jau nebe tavo reikalas.

Bet kankinamas sąžinės balsas nenutilo:

– Ar išskyrus savo pareigas aš neturiu didesnės pareigos?

Senasis Vudlis ėmė netekti kantrybės, nors širdyje džiaugėsi Aramo laikysena.

– Nemanyk, Aramai Tovmasianai, kad mes nepasirūpinsime našlaičių namų likimu. Toli gražu dar ne viskas nuspręsta, kaip bus su vaikais. Bet tu, jaunuoli, mums tiesiog trukdai! Kaip Zeituno pastorius tu esi susikompromitavęs. Ar supranti? Gerai. Taigi aš atleidžiu tave iš našlaičių namų direktoriaus pareigų.

Aramas jautė, kad jam reikia dar kelias minutes nepasiduoti, ir Vudlis neatsispirs prieš jo valią, palaimins jį krikščioniškai kankinystei. Tačiau nepaisydamas šio aiškaus jausmo jis daugiau nieko neatsakė, nusileido misijų vadovo argumentams. Jam atrodė, kad daro tai dėl Hovsanos ir Iskuhi. Ir vis dėlto, kai pabusdavo iš neramaus miego, iš margų sapnų, suvokdavo, kad skaudžiai pralaimėjo, kad nusikalto savo pašaukimui, kad turi gėdytis dėl savo silpnos valios.

Kitą rytą kunigas Vudlis, lydimas Amerikos konsulato darbuotojo, nuvyko pas mutesarifą ir išreikalavo Tovmasianų porai bei Iskuhi leidimą keliauti į Johunoluką. Leidimas galiojo tik keturiolika dienų, per tiek laiko keleiviai turėjo pasiekti tikslą. Nepaisant sunkios Iskuhi būklės, jau trečią dieną jie turėjo leistis į kelionę. Būtų galėję rinktis trumpesnį kelią per Bagčę, artimiausią Anatolijos geležinkelio stotį, tačiau juos primygtinai atkalbinėjo nuo šio sumanymo. Keliai į Taurą buvo užtvindyti Džemalio Pašos Ketvirtosios armijos karinių ešelonų. Iš atsargumo reikėjo vengti susidūrimų su kariškiais, juo labiau kai tave lydi dvi armėnės moterys. Kadangi pastorius kartą jau pakluso tėvams misionieriams, jis ir šį kartą jiems nusileido. Užuot greitai nuvažiavę traukiniu, jie leidosi į sunkią, varginančią daugelio dienų kelionę, pirmiausia į Aintabo kalnus, paskui varganu vingiuotu perėjos keliuku per Tauro kalnyną, tada žemyn, į Alepą. Tėvai misionieriai paskyrė pastoriui didelį dvikinkį vežimą ir atsarginį arklį, ant kurio būtų galima joti. Be to, išsiuntė telegramą į Aintabą savo atstovybei, kad ten paruoštų kitą vežimą.

Keleiviai nespėjo išvažiuoti iš Marašo priemiesčių, kai arklių kanopų kaukšėjimą nustelbė sunkus alsavimas ir maldaujantys šūksniai. Našlaitė Sato ir namų darbininkas Gevorkas dejuodami atsivijo juos iš paskos. Laimė, buvo ankstyvas rytas ir kelyje nesimatė žmonių, taigi niekas negalėjo jų įskųsti. Pastoriui neliko nieko kito kaip priimti šiuos nelabai pageidaujamus bėglius. Abu jie nebuvo visiškai normalūs. Mažutė sulysusi Sato, labai sunkiai pasiduodanti auklėjimui, buvo tikras kryžius Zeituno našlaičių prieglaudai. Kas trys ar keturi mėnesiai jai užeidavo valkatavimo nuotaikos. Staiga kažkur dingdavo ir grįždavo tik po daugelio dienų sulaukėjusi, murzina, apėjusi utėlėmis ir labai išsigandusi. Šių priepuolių metu su Sato būdavo neįmanoma susikalbėti. Ji nesugebėdavo artikuliuoti žodžių, prarasdavo visus jai taip sunkiai įkaltus įpročius. Laikyti ją užrakintą nebuvo jokios prasmės, ji kaip vaiduoklis prasiskverbdavo pro visas sienas. O jei pasprukti nepavykdavo, Sato tapdavo tikru velniūkščiu, šiurpindavo visus namus genialiai sugalvotomis šunybėmis ir piktomis išdaigomis. Tik Iskuhi įtaka sušvelnino jos būdą, gal net visiškai ją išgydė, tačiau tai nebuvo pedagoginis laimėjimas. Apie pedagogiką Iskuhi išmanė nedaug. Tiesiog mažoji Sato ją nepaprastai pamilo. Toji meilė sukėlė liguistoje Sato galvelėje didžiulį sąmyšį, sunkius pavydo priepuolius, net tokį pavojingą jausmą kaip savęs niekinimą. Bėgdama šalia vežimo plevėsuojančiu chalatu Sato nesustodama šaukė:

– Kiučiuk chanum! Mažoji panele! Nepalik Sato vienos!

Ši liesutė žmogiška būtybė maldavo mirtinai išsigandusiomis ir kartu įžūliomis akimis, kuriose galėjai įžvelgti ryžtingą jėgą. Prieš tokią jėgą neatsispirsi. Iskuhi ir Hovsana dažnai jausdavo pasibjaurėjimą šia mergaite, kartais net baimę. Kad ir švariai nuprausta, sušukuota, moterims ji kėlė nesuprantamą šleikštulį. Tačiau dabar, kad ir koks nepageidautinas buvo draugijos pagausėjimas, teko ją įsprausti ant galinės sėdynės. Namų darbininkas Gevorkas atsisėdo šalia vežiko.

Gevorkas buvo kilęs iš Adanos. Per vieną iš daugelio „incidentų“ paauglys berniukas gavo smūgį į galvą šautuvo buože ir tapo ramaus būdo idiotu. Kalbėdamas smarkiai mikčiojo. Kaip Sato užeidavo valkatavimo potraukis, taip Gevorką pagaudavo aistra šokti, ir tada su juo irgi būdavo neįmanoma nieko padaryti. Ši šventiška beprotybė, dėl kurios jį praminė „šokėju“, buvo tylus ir visiškai nepavojingas pamišimas, kuris pasireikšdavo retai, dažniausiai tada, kai jį kas nors sujaudindavo. Šiaip Gevorkas ištikimai ėjo savo tarnystę, kūreno krosnis, nešiojo vandenį, kapojo malkas, dirbo sode, tyliai ir labai atsidėjęs dirbo dviejų vyrų darbą. Kiek daug sveikų vaikų ir suaugusiųjų būtų galima išgelbėti, sukosi mintis Aramo galvoje, o štai Dievas siunčia man mažąją nusikaltėlę ir silpnaprotį. Pastoriui rodėsi, kad šis įvykis yra reikšmingas atsakas į jo abejingumą, išdavystę, kuria jis nusikalto Zeituno žmonėms. Tuo tarpu Sato apėmė nejauki, nevaldoma linksmybė. Ji smailiais keliukais įsirėmė į Iskuhi, springo iš juoko, lyg tremtis būtų maloniausia dovana ir didžiausia šventė. Gal pirmą kartą važiavo vežimu? Ji tiesė iš vežimo tarytum per valties kraštą savo mažą ranką su bjauriais plačiais nagais, susižavėjusi gaudė vėsų ryto orą. Šis besaikis gyvenimo džiaugsmas erzino ir pykdė keleivius. Iskuhi pastūmė jos kelius į šalį. Pastorius, jodamas šalia vežimo, pagrasino Sato be gailesčio išmesiąs iš vežimo ar bent surišiąs jai rankas.

Varginanti kelionė į Aintabą – teko dvi naktis nakvoti varganose kaimo užeigose – praėjo be ypatingų nuotykių. Aintabe jie tris dienas ilsėjosi. Armėnų bendruomenė, gavusi Vudlio telegramą, laikė parengusi kitus arklius. Praėjusią dieną į miestą buvo atvykusi pirmoji Zeituno tremtinių kolona, ir visi pamatė vargšus išvytuosius savo akimis. Aintabo žmonės praradę žadą ėmė laukti savo galo. Jie beveik neišeidavo iš namų. Sklido siaubingi gandai. Buvo kalbama, kad vyriausybė su Aintabu susidoros greičiau ir pigiau: armėnų gyvenamą rajoną sudegins, o žmones iššaudys. Tačiau pastorių ir abi moteris bendruomenė sutiko su nepaprastu rūpestingumu. Galėjai pamanyti, kad pagelbėdami šioms aukoms jie tikisi išgelbėti ir save. Aramas Tovmasianas pabandė apgyvendinti Sato pas Aintabo žmones. Bet ji su tokiu siaubu įsitvėrė į Iskuhi, kad galų gale jis vėl pasodino ją ant galinės sėdynės. Mergaitė atrodė tarytum bausmė už jo nuodėmes.

Iki Alepo viskas ėjosi gerai, nors Tauro kalnų perėjomis teko lėtai slinkti keturias dienas, labai sunku buvo pasikeisti arklius, o dvi naktis teko nakvoti tuščiose daržinėse. Tačiau didžiulis miestas, milžiniškas turgus, grįstos gatvės, daug rūmų, administracinių ir karinių pastatų, gražūs sodai, tvarkingos užsienio misijos, viešbučiai ir užeigos namai dvasiškai ir fiziškai išsekusiems keleiviams pasirodė tarytum išsivadavimas. Prie miesto užkardos zaptijai juos rūpestingai iškratė – Sato ir Gevorką po kelių išgąsčio minučių pavyko įsivežti kaip tarnus – tačiau gatvių vaizdai, ramiai vaikštinėjantys žmonės suteikė belaisvių sieloms laisvės regimybę.

Misionieriai ir bendruomenės atstovai čia juos sutiko visiškai kitaip negu Maraše ar Aintabe. Misionieriai buvo taip užsivertę darbais, pareigomis ir rūpesčiais, visur buvo tiek biurokratizmo, kad Aramas nenorėjo jų prašyti pagalbos. Sau ir šeimai jis gavo du kuklius kambarius. Čionykštė armėnų bendruomenė buvo labai turtinga, todėl žmonės šykštesni ir labiau įsibaiminę negu neturtingi Aintabo gyventojai. Susirūpinimas ateitimi buvo juo didesnis, nes jie turėjo daugiau ką prarasti negu kiti. Ir dar: kai pastorius imdavo pasakoti apie Zeituną, tuoj pastebėdavo, kad nelemto miesto vardas didmiesčio broliams armėnams sukeldavo nemalonų jausmą. Matyt, prieš vyresnybę jie norėjo pasirodyti, kad neturi nieko bendra su tais, kurie smerkiami ir laikomi nepataisomais maištininkais. Zeituno pastoriaus buvimas tarp jų galėjo pridaryti nemalonumų. Dabar reikia iš paskutiniųjų stengtis rodyti fanatišką ištikimybę valstybei ir nebendrauti su įtartinais asmenimis. Pastoriui pasiūlė piniginę paramą, esą daugiau niekuo negali jam padėti. Jis padėkojo ir atsisakė.

Laiko liko mažai, ir Tovmasianas turėjo nuomotis vežimą; stovėjimo vietose laukė gana daug vežikų. Iš pradžių savininkas nenorėjo net kalbėti apie tokią ilgą ir sudėtingą kelionę iki pat pajūrio, net už Antiochijos. Pasipiktinęs tokiu prašymu jis griebėsi už feso. Bet paskui, daug kartų kartodamas „Inšalah“ ir „Alah bilir“26 ėmė derėtis dėl kainos, reikalaudamas du trečdalius sumokėti iš anksto. Taip ir buvo padaryta. Kiti vežikai būtų pasielgę lygiai taip pat, pastorius tai žinojo. Aramas pasirinko kelią per Aleksandretę, nors šis buvo ilgesnis ir darė didelį lanką. Tikėjosi po dviejų kelionės dienų privažiuoti kelią, sukantį į Antiochiją, o nuo ten per dvidešimt keturias valandas pasiekti namus. Bet pirmąją kelionės dieną, prieš pat saulėlydį, vežikas nulipo nuo pasostės, susirūpinęs apžiūrėjo arklių kanopas, ratus ir ašis ir pareiškė, kad jam jau užteksią, arkliai nuvaryti, vežimas perkrautas, be to, ne jo pareiga vežioti po pasaulį visokius armėnus, todėl jis tuoj pat suksiąs atgal, kad iki sutemos pasiektų Turontą, kuriame gyvena jo giminaičiai. Nepadėjo jokie prašymai, netgi pasiūlyta nemaža pinigų suma. Jis savo dalį jau atsiėmęs, daugiau jam nieko nereikia, kilniaširdiškai aiškino turkas. Tačiau jis vis dėlto galįs jiems padėti, be atlyginimo nuvežti iki Turonto, o ten jie galėsią puikioje jo giminaičių užeigoje gerai pailsėti ir išsimiegoti tikrose lovose. Pastorius Tovmasianas pakėlė lazdą ir būtų išlupęs tam begėdžiui kailį, jei Hovsana nebūtų stvėrusi jam už rankos. Tada turkas išmėtė iš vežimo jų daiktus, trūktelėjo vadžias ir paliko penkis žmones tuščioje, nykioje vietovėje. Jie dar valandą ėjo keliu, tikėdamiesi prieiti kokį kaimą ar sutikti vežimą. Tačiau kiek akys užmato, nebuvo nieko, nei vežimo, nei daržinės, nei pašiūrės, nei kaimo. Vėl teko praleisti naktį po atviru dangumi. Naktis pasirodė ilgesnė už pirmąją, nes buvo visiškai netikėta. Kelio vingis švietė blyškioje mėnesienoje tarytum grėsmingi lenkto kardo ašmenys. Jie sugulė toliau nuo kelio ant plikos žemės. Tačiau ir žemė, visų žmonių motina, šį kartą armėnams pasirodė nesvetinga. Iš apačios pro antklodes veržėsi drėgmė, o virš galvų tarsi užvožtas gaubtas kabojo slogus pelkės oras, kuriame savo nuodingą giesmę giedojo uodai. Gevorkas ir pastorius ėjo sargybą, pastorius neišleido iš rankų medžioklinio šautuvo, kurį buvo gavęs iš Marašo misionierių.

Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.

Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.

Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:

– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…

Jis spaudė kumščius prie smilkinių:

– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!

Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:

– Ar užteks vieno Zeituno?

– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?

– Kas girdėti Alepe?

– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?

– O kas bus su mumis?

Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:

– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.

Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:

– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.

Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.

Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:

– Tegyvuoja Bagratianų šeima!

Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:

– Astvac im, mano Dieve! Kas bus su mumis?

Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:

– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.

Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.

– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.

Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.

– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?

– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.

– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?

– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.

– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.

Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.

Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:

– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!

Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:

– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?

Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:

– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.

Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:

– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.

Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.

Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.

– Ar tau skauda, vaikeli?

– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.

Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.

Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:

– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.

Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:

– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…

Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:

– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…

Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.

Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“

Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.

– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?

„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.

Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms: