Nekromantijos klaidų riba

Man pavyko susidaryti kitokią nuomonę apie viską, kas vyksta:

– Dmitrijus Aleksandrovičius! Aš tau kai ką pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog užmiegu – ir tą akimirką pabundu kažkur kitur. O kai ten užmiegu, čia ir pabundu. Ir mano galvoje yra šis mažas kūdikis, kuris be galo šnekučiuojasi.

– Nesuprantu, kur tu pabundi?

«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambėjo net juokingiau, nei maniau.

Gydytojas skubiai atsistojo ir vėl pažvelgė į pypsintį aparatą:

– Ryte pakartosime kompiuterinę tomografiją. Pirmajame vaizde auglys galėjo būti praleistas. Tik neišsigąskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.

– Smegenų auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.

– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaaiškinamomis komomis… Net nebežinau, ką galvoti. Bet dar kartą patikrinkime.

Kokia tikimybė, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suėdė vėžys? Jei turėčiau rinktis, verčiau būčiau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Žinoma, neilgam.

– Dmitrijus Aleksandrovičius, – sušukau, kai gydytojas jau buvo išėjęs iš kambario. – Ar gali duoti man ką nors, kad nemiegučiau? Aš niekada nemiegojau!

Jis tik linktelėjo galva. Bet kiek vėliau pagaliau išprašiau slaugytojos suplyšusios knygos ir buvau pasiryžęs kuo ilgiau ištverti.

* * *

Arčiau ryto akys užsimerkė pačios.

– Tanyukh! – sušukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminčiau. Tačiau mano mergina neatsakė. – Tanya, kur tu?

Ir vėl tyla. Ar tikrai išgaravo? Bet ji turėjo būti su manimi prieš porą valandų. Perskaičiau dar kelis puslapius, pažiūrėjau į lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vėl skambinau – šį kartą garsiau ir griežčiau:

– Tanya!

– Na? – sumurmėjau nusivylusi.

Patyriau nusivylimo bangą, bet bandžiau mąstyti be atviro susierzinimo:

– Kur sėklos?

– Aš čia buvau. Aš miegojau.

– Miega?!

Kažkodėl šis faktas mane labai supykdė. Kol aš čia imu repą visiems, miega švarios sielos parazitai?

«Aš miegojau», – šį kartą jos balsas skambėjo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.

Mano pasipiktinimas neturėjo ribų:

– Oho! Ką, pasirodo, aš visai neturėčiau miegoti?

– Neprisiek, Ol, – susitaikomai sušnibždėjo Taiiška. – Gal užmigsiu už mus abu. O gal jau laikas pailsėti judant… Na, pripažink – visada pabundi laimingas.

Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir išsekęs, vos užmigęs ir pabudęs jų siaubingame pasaulyje, jaučiuosi kitaip – tarsi iš tikrųjų būčiau miegojęs aštuonias valandas. Ir vis dėlto dabartinis užduočių paskirstymas man nepasiteisino, todėl nusprendžiau įpilti žibalo į ugnį:

– O jūs net nepabudote, kai įėjo Dmitrijus Aleksandrovičius?

– Dmitrijus Aleksandrovičius… – ištraukė Taiška. Vien iš jos tono tapo aišku, kad pataikiau į reikiamą vietą – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.

– Na taip. Jis mane pakvietė į pasimatymą… Taip ir pasakė, padarysim ryte MRT ir eikime į pasimatymą.

– Pasimatyme? – rėkė ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.

Kaip naivu! Ir net į galvą neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau mėgavausi pašaipomis:

– Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir aš jam pasakiau: ką tu kalbi, Dmitrijau Aleksandrovičiau, aš ne tas tipas, kuris antrą susitikimo dieną sėstų į vežimą…

– Oi, – nusivylė Tayishka. – Bet tam tikra prasme, žinoma, tu teisus… Nors aišku, kad tai kilnus ir padorus žmogus. Iš gerųjų nekromantų.

Įdomu, kodėl ji tai pamatė? Su juo visą laiką apsikeitėme keliomis frazėmis. Jis gali būti ne mandagus arba, priešingai, gali būti mandagiausias vyras ir daugiavaikės šeimos tėvas. Tačiau mano naivaus kvailo proto veikimas taip plačiai nepasiteisino. Aš tiesiog susijaudinau:

«Ir jis taip supyko dėl mano atsisakymo: jo akys spindėjo aistra, prakaitas ant kaktos…

– Momentinė aistra? – Netikėjau, bet ji apsidžiaugė bet kuriuo atveju.

– Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu būsi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!

– Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasakė nepažįstamo žmogaus akivaizdoje?

– Taip, ji yra komos būsenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis išeina žvelgdamas savo rudomis akimis – aš sušlapau vien pažiūrėjus į jį…

– Kalbėti apie?

– Na… Man patiko jo išvaizda. O jis nusimeta paklodę, nuplėšia man drabužius ir sukrauna ant manęs. Iš pradžių dar rėkiau ir priešinausi, bet jis mane nutildė bučiniu. Ir tada aš nustojau priešintis. Ji nusimetė kojas per pečius ir taip aimanavo, kad seselės įbėgo į kambarį, paraudo ir tuoj išbėgo… Bet žinai ką, Tanyuha, mūsų nuostabusis nekromantas ten nebaigė! Ir jis tai užbaigė už mane…

– Liaukis! – staiga supyko Tajiška. – Užteks!

– Ko užtenka? Man neįdomu pasakoti?

– Ar įmanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol aš miegojau, tu buvai čia… aimanavo?

– Aš vis dar dejuoju! Jis pažadėjo grįžti magnetinio rezonanso tomografijai – dar kartą padarysime, sako, tik apversk mane…

– Užteks!

Ji buvo tokia pikta, kad net negirdėjo, kaip aš juokiuosi. O aš jau juokiausi garsiai, nors bandžiau ranka užsidengti burną, kad seselės tikrai neišgirstų ir neiškviestų psichiatro. Dėl tam tikrų priežasčių Taishka visiškai prarado savo ribas:

– Tai… kaip? Visiškai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizanė?

– Kurtizanė? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave išvarė čia, kol tu miegojai!

– Lengvagalvė kurtizanė!

– Tu, Tanjukh, rinkis žodžius…

– Kaip kitaip žiūrėti į tokius dalykus?

– Tu tiesiog piktas, kad jie tavęs nepažadino.

– Miško baltosios dvasios! Tada būčiau visiškai sudegęs iš gėdos! O jei kūdikį nešiosime su jumis? Aš apie tai negalvoju, lengvai… Olya?

Galėjau sustoti ir pripažinti, kad meluoju. Bet tai viršijo mano humoro jausmą:

– Nenešiosime, Tanyukha, iškvėpk. Mes… apsisaugojome gumos magija.

– Kaip?

– Gumos magija. Jie traukia jį ant varpos. O varpa, jei nežinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino kojų.

– O, – pertraukė ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.

Galbūt ji ten apalpo. Tačiau linksmybės truko neilgai: po kokių dešimties minučių vėl norėjosi miego. Aušra jau buvo už lango. Dar pusvalandis ir prasidės nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad ištversiu pusvalandį…

– Tan… Tan, tu vėl miegi? Pasikalbėk su manimi arba aš užmigsiu.

– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.

– Taip, aš juokauju. Dabar galite teisti.

– Ko tu juokauji? Dėl piktų santykių su gražia nekromanta?

– Na taip.

Ji lengviau atsiduso ir net pradėjo kikenti. Bet dabar net tai nepadėjo. Ir tada ji pasakė:

– Klausyk, Ol, ką aš turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kūną, jis nuspręs, kad vėl mirė.

– Ir ką?

– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytų. Jis nesiims su savimi.

Kažkodėl tokia mintis man neatėjo į galvą. Tikriausiai man nerūpėjo, kas ten atsitiko, kol buvau čia. Tačiau nenuostabu, kad Tayishka dėl to labai jaudinosi. Taip, ir aš jaučiausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amžiams… Aš, žinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju pradės man dėstyti… Kas ar mūsų abiejų laukia įdomus gyvenimas?

Priėmusi sprendimą ir negalvojusi apie jo aptarimą, užsimerkiau. Kol kas neturiu kito pasirinkimo, kaip išgelbėti juos abu dviejuose pasauliuose. Taigi rasime problemos sprendimą ir išsiskirsime, kai galėsiu palikti Tayishką jos kūne, tada galėsiu atsikratyti atsakomybės.

3 skyrius

Elrikas gulėjo šalia jo ir žiūrėjo į giedrą dangų. Kai tik pajudėjau, jis lėtai pasuko galvą mano kryptimi:

– Žinojau, kad vėl prisikelsi… Ji buvo mirusi. Ar aš negaliu atskirti mirusiųjų nuo gyvųjų?

– Tau taip pat LABAS RYTAS.

Išsitiesiau ir pakėliau galvą. Netoliese sukosi Gakka: padaras šnibždėjo ir su tokiu ilgesiu žiūrėjo į mūsų pusę, tarsi tikėdamasis, kad iš gailesčio jam išeisime ir leisimės suėsti. Ji judėjo, kaip ir naktį, keturiomis, bet dabar atšoko su matomu svoriu. Arba ji tapo vangus nuo alkio, arba Elrikas vakar pasakė tiesą: dienos šviesa susilpnina humanoidinį monstrą. Dabar jos bjaurus kūnas nebeatrodė toks bauginantis; Galbūt man pavyktų pabėgti nuo tokios būtybės. Taigi aš žiovavau ir vėl pažvelgiau į savo nemalonų kompanioną:

– Iš kur jie atvyko? Jie yra tavo.

Jis vėl pažvelgė į dangų ir aiškiai neskubėjo grįžti prie reikalo.

«Mane labiau domina, kodėl tu prisikėlei ar mirė…

– Aš nežinau. Bet galiu daryti išvadą, kad dėl šios priežasties nesu tinkamas eksperimentams. O vergijoje man bus mažai naudos: kuriam šeimininkui patiks, kad išvalysiu ir išvalysiu puodą, o paskui numirsiu? Ji buvo prikelta, bet puodelis pats nenusivalė.

«Ir tai tiesa…» atrodė, kad jis pagalvojo sau. Tiesiog galvojau, kur būtų pelningiau mane parduoti, taigi negerai.

Turėjau rekomenduoti:

– Matau vieną išeitį – ugnį iš visų keturių pusių.

Jis susikaupė, pažiūrėjo, bet tada linktelėjo:

– Ne visai. Galbūt nekromantui gali būti įdomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…

– Na, tu teisingai supratai! Gerai, bičiuli, nužudyk šį padarą ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Čia nuobodu.

Nors melavau be sąžinės graužaties, Elrikas į šį akivaizdumą nekreipė dėmesio. Jis išsitiesė, tada atsikėlė ant alkūnės ir mąsliai pažvelgė į padarą:

«Gakiai yra ypatingas demonų tipas. Ir jie turi tik vieną tikslą – valgyti. Galima sakyti, miško sargai. Tačiau skirtingai nei asurai ar youki, gaki neturi savo kūno, todėl gyvena žmonėse: vaikai, ligoniai, bepročiai, kurie neturi stabilios sąmonės.Na lavonuose.Bet jie gali tik kraujuje įsikibti į magiją. Kuo daugiau magijos tuo stipresnė gaka. O raganos turi didžiausią magijos koncentraciją, todėl jos yra iš karto sudeginama po mirties, kad ir kas atsitiktų.Gakis, kaip ir visi demonai, ateina iš kito pasaulio.Ir jokie burtai negali to sustabdyti.

Nors nustebau, kad Elricas pasivargino išsamiai atsakyti į mano klausimą, tačiau neskubėjau džiaugtis:

– Bet jūs taip pat esate magas, tai yra, rizikuojate!

Vėl nusijuokė – matyt, imuninę sistemą stiprina juokas, kitaip nepaaiškinsi, kodėl jis nuolat juokiasi:

– Aš jau gana senas, ir, kaip matote, nesu pats silpniausias.

Norėčiau su tuo ginčytis, bet buvo ir svarbesnių klausimų:

– Gerai, protingas vaikinas su magija kraujyje, demono šlapimu, ir eime iš čia. Ji sulėtėjo tiesiai prieš mūsų akis.

– Lėčiau, – sutiko jis. – Bet dantys tokie pat aštrūs. Žinoma, galiu jį nužudyti, bet pirmiausia man reikia garantijos. Prisiekiu, kad nebandysi bėgti.

– Prisiekiu! – lengvai atsakiau. Tiesą sakant, tai ne pionieriaus priesaika, o tiesiog išlikimo vardas.

Elrikas dabar žiūrėjo man tiesiai į akis.

– Ne, ne taip. Pakartokite: «Prisiekiu, kad nepaliksiu tavęs dešimt žingsnių».

Gūžtelėjau pečiais ir kartojau tai žodis po žodžio. Bet jis nepaleido:

– «Prisiekiu, kad paklusiu tau, kol perduosite mane naujajam šeimininkui».

Būtent šiuo metu mano intuicija pradėjo nerimauti pulsuoti kažkur pilvo duobėje, bet vis tiek ištariau žodžius. Elrikas brūkštelėjo pirštais man į nosį ir lengvai pašoko ant kojų. Mergina manyje tyliai klausėsi mūsų pokalbio ir tiesiog pritarė mano sprendimams.

Elrikas mostelėjo ranka ir visą naktį aplink ratą degusi mėlyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, iškart puolė į priekį – nors jo judesiai buvo lėti, lyginant su vakarykšte, vis tiek judėjo neblogu greičiu. Gakka šoktelėjo aukštai, taikydamasis stipriausio priešo, bet Elrikas, atrodė, pagriebė saują oro, sviedė į ją. Tos pačios ugnies čiurkšlė trenkėsi į būtybės gerklę, todėl ji pirmiausia rėkė, o tada apsisuko įpusėjus skrydžiui ir nukrito ant žemės. Jis plazdėjo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Tačiau iš skerdienos pradėjo kilti balkšvi, gyvi garai. Sustingau iš siaubo, bet Elrikas, priėjęs arčiau, ta pačia melsva ugnimi nuplovė miglą, kol visiškai išnyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.

– Oho! – Nuoširdžiai prisipažįstu. – Aš irgi noriu!

Elrikas pažvelgė į mane ir vėl švelniai nusijuokė.

«Tu neturi magijos, todėl ji nešviečia». Tokie kaip jūs turi gimti turtingose šeimose arba gimti apskritai.

– Kokia gražuolė, – tariau įsižeidusi. – Beje, ar nebandėte išvaryti tų pačių demonų?

– Ką reiškia išvaryti? – nesuprato jis.

– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelėjo mano erudicija.

Tačiau Elricas tik šiek tiek kilstelėjo antakį atsakydamas ir atsiprašymu atrėžė:

– Nesivelkite, beraščiai, į jums nesuprantamą temą!

Vėl įsižeidžiau, bet tingėjau ginčytis. Pažiūrėkime, kuris iš mūsų čia neraštingas.

Kurį laiką vaikščiojome per tankmę, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant kojų buvo gana nuvalkioti, ypač po vakarykščių nuotykių. Ir dabar marškiniai nebeatrodė dideli ir jaukūs. O mes ėjome ir vaikščiojome. Apsidairiau, kad nepraleisčiau tinkamo momento. Elrikas ėjo priekyje, aš šiek tiek atsilikau. Jis net neatsigręžė. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau į šalį. Žinoma, vis dar nepamiršau, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vėl pabėgsiu. Tada vėl ir vėl. Kol jam nuobodu.

Tačiau nubėgęs vos kelis žingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nėra į ką pataikyti, bet judėti į priekį darosi vis sunkiau, užstrigsi. Bet aš sukandau dantis ir bandžiau prasiveržti pro nematomus spąstus.

– Ką tu darai? – ramiai paklausė Tadžiška.

– Aš bėgu! – pareiškė akivaizdu.

– Kur tu bėgsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabėgsi.

Jos švelnus balsas kartu su klampia erdve viską padarė aišku. Priesaika! Tai nebuvo tik žodžiai ir ne paprastas spragtelėjimas prieš nosį! Šis kirminas mane taip pririšo prie jo! Tayishka buvo pilna pykčio iki keiksmažodžių: kodėl ši gyvatė neįspėjo?! Ar tu atsisėdai ir žiūrėjai, kaip aš užsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo į baimę… Už ką aš pasirašiau?! Ir dar viena pykčio banga apėmė bevardę, beprasmę, kvailą Taišką, kuri visiškai nieko nedaro, kad mus abu išgelbėtų!

Ji staugė pražūčiai – labai tyliai ir tik todėl, kad to reikėjo kenčiančiai nervų sistemai. Tada ji atsigręžė. Elrikas stovėjo ant tako, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tyliai laukdamas, kol man išauš visi mano bandymai. Jis net nesijuokė! Padėtis, į kurią patekau, buvo tokia juokinga, kad sukėlė jam sumaištį, o ne linksmybę! Velnias…

* * *

Aš tarsi išjudinau kojas, grįždama į kelią. Aš visai nesu įpratęs atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomonės. Tayishka visiškai kankino:

– Gerai, Ol, gerai. Šiek tiek aptarnaukime nekromantą, tada jis padės mums abiem. Kodėl nepadėjus geros paslaugos? Jis nusiųs tave į tavo mėgstamą intensyviosios terapijos skyrių, bet mane paliks čia. O jei nekromantas bus malonus, tai aš liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidėkodamas…

– O kaip Dmitrijus Aleksandrovičius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vėl jo matyti kaip atsisveikinimą?

Ji pavargusi atsiduso. Ne, pažiūrėkite į ją: ji sugalvojo sau meilužį, o dabar liūdi. O tai, kad šiuo metu ji ir aš esame vežami ten, kur niekas nežino, kur mus veda, yra nesąmonė, neverta jos emocinių išgyvenimų.

Tolumoje driekėsi miesto sienos. Sostinė, kaip aš pats supratau ir kaip patvirtino Taiška, iš tokio atstumo primena viduramžių Europos miestelį. Nekromagų, vagių princesių ir kitų piktųjų dvasių akademija buvo tolumoje, visai už miško, kurį pravažiavome. Bet mes nevažiavome į miestą – Elrikas sankryžoje pasuko į dešinę. Nenorėjau klausinėti, bet artėjant prie tikslo pradėjau nerimauti.

Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panašus į šiurpią viduramžių pilį. Ir būtent to pasąmoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganėtinai gražus iš tolo, poros aukštų pastatas, pastatytas žemumoje, buvo didžiulis ir visai negąsdinantis. O prieš jį esantis žydinčių obelų sodas nepadėjo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė, buvo aukšta tvora. Kuo arčiau, tuo labiau ji slėpėsi, o be žydinčių obelų ir gana maloniai atrodančių dvarų liko tik be galo aukšta tvora. Kodėl, galima paklausti, aptverti namą tokia apsauga, jei nėra ko slėpti? Ir jei tai nėra būdas užkirsti kelią neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam svečiui. Šios mintys negalėjo nesijaudinti, o būsimas susitikimas dar nežadėjo nieko linksmo.

Prie vartų stovėjo sargybiniai – du vyrai, atpažinę Elricą ir abejingai jam pamojavę ranka. Žinoma, niekšas nemelavo, bent jau apie tai, kad čia dirbo ne visą darbo dieną. Girgždėdami prasivėrė vartai ir mus įleido. Nuleidusi galvą skubėjau pasivyti Elricą ir stengiausi nekreipti dėmesio į žvilgsnius. Tačiau mano išvaizda publikai paliko teisę bent jau nustebti.

Ir dar vienas netikėtumas: šen bei ten buvo žmonių viduje. Vieni dirbo sode, kiti šlavė takus. Bent jau man tai suteikė vilties, kad žiaurumai čia nevyksta nuolat. Ar neįmanoma išmokyti tiek daug žmonių tyliai stebėti žiaurumus? Arba aš tik guodžiau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylėjo, staiga sušnibždėjo:

– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodėl taip bijau…

– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu išsigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trečias mėsos gabalas.

– Bet nekromantai gali būti malonūs, ar ne? – Ji manęs neguodė, guodė save.

– Lažinuosi, kad yra. Štai kodėl jie vadinami nekromantais, kurie išvertus iš senovės graikų kalbos reiškia «geranoriškas filantropas».

– Kas yra malonus?

– Turėtum užčiaupti Tanjuką. Su jūsų pagalba įveikėme šią netvarką.

Elrikas sugriebė mane už rankos ir patraukė į priekį. Namuose, kur iš pradžių buvo didžiulė ir jauki svetainė, po to kažkokiame prieškambaryje – jau tamsesnis, kitas prieškambaris, po posūkio, dar vienas, galiausiai įstūmė į prieškambarį. Taip pat didžiulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmeninės kėdės. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, už manęs suskambo durys. Staigiai pasisukau ir už manęs stovi besišypsantis Elrikas.

«Tai malonė, kurios manęs paprašė mano pusbrolis ponas Sciacca».

– Matau. Puiku, Elrik. Aš laukiau tavęs, Tayishka. Laikas grąžinti skolas.

Ir vos prieš sekundę nebuvo nė vieno, iš kur dabar skambėjo balsas. Bet aš nepasisukau – sustingau. Mūsų bendra sąmonė su Tayishka iškart sukūrė vaizdą. Dmitrijus Aleksandrovičius, labai panašus į nekromantą nuo vaikystės… Nekromantas, kuris prieš daugiau nei dvidešimt metų užregistravo Taišką kaip skolininką… Ir tas balsas, per daug panašus į Dmitrijaus Aleksandrovičiaus balsą… Aš tiksliai žinojau, kieno veidą, ką pamatyčiau apsisukęs. Ir man nerūpi, kad Elrikas apibūdino kažkokį senuką. Iš kur man žinoti, kaip jie čia išlaiko jaunystę?

Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.

– Kiek aš tau skolingas už šią paslaugą, Elrik?

«Trys šimtai monetų, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar plačiau nusišypsojo mano pagrobėjas.

«Sutarėme, kad prižiūrėsite savo pusbrolį ir būtinai būsite šalia, kai jam reikės pagalbos. Sutarėme, kad nedelsdami pranešite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitų variantų. Ir mes nesutarėme, kad savo radinį nešite per mišką.

Galbūt nekromantas mokėjo skaityti mintis arba tiesiog gerai pažinojo Elriką, nes taip tiksliai atspėjo. Bet vaikinas akimirką tik pažvelgė į mano šakos sužalotą veidą ir gūžtelėjo pečiais:

– Pasvėriau variantus, kad tik nereikėtų pačios merginos. Niekada nežinai! Ir mes taip pat bėgome per mišką prieš mano valią. Paklauskite apie tai savo mergelės, pone.

«Tayishka negalėjo nuo manęs pabėgti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji čia atsidurs. Aš siunčiau tave tik tam, kad suvaldyčiau ir paspartinčiau tai, kas neišvengiama.

Dmitrijus Aleksandrovičius, jei juos palyginsite, žodžius ištarė ne taip ištemptai. Jis nepridėjo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasakė žodžius. Nekromantas turėjo savo kalbėjimo būdą, bet balsas buvo toks pat. Jei šie du yra skirtingos asmenybės, kaip Tayishka ir aš, galiu sulaukti labai nemalonių staigmenų.

– Bet ji bandė! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdžiai susirūpino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenkė… ir taip skubėjo… kažkaip ją radau! Ir išgelbėjo mane nuo gaki!

Ar aš neturėčiau žinoti, kad šį kartą jis sakė tiesą? Tačiau nekromantas, matyt, buvo įsitikinęs kažkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dėkingumo sparnų, buvo priverstas skristi į jo glėbį. Ir skristų, jei netrukdyčiau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas išbalo.

– Pone Sciacca! Vykdžiau tavo nurodymus su visu uolumu, kokį tik galėjau, prisiekiu…

«Užteks», – net balso nepakėlė pašnekovas. – Kiek paėmėte iš tų neišmanėlių, kurie jį prikėlė?

Oho, atrodo, kad naujienos čia greitai sklinda. Paaiškėjo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovičius jau žinojo apie viską, kas nutiko. O gal net tyčia atsiuntė Elricą, tikrai žinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, šaltkrėtis.

Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirką mintyse paskaičiavau ir sugalvojau:

– Man tiks du šimtai monetų, pone Sciacca.

– Ir vėl gerai. Dabar eik.

Elrikas atsiduso iš palengvėjimo, bet aš panikavau. Teisingai, tiesiog viską galima išmokti lyginant! Dabar jis man atrodė bent kiek pažįstamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet žmogus, kurį pažįstu nuo vakar! Neturėjau proto jėgų leisti sau tokią prabangą. Taigi ji impulsyviai sugriebė jo alkūnę:

– Žmonės!

Jis vėl pažvelgė man per petį, tada į mane. Jis uždėjo ranką man ant pirštų ir, sugriebęs juos, ištraukė iš rankovės. Išspausta:

– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.

Ir jis vos nenubėgo prie išėjimo, galiausiai užtrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiančius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento nepranešė. Taigi jis puola atsiimti atlygį ir sutvarkyti kojas.

Įkvėptas. Ji iškvėpė. Ji lėtai apsisuko. Ji išplėtė akis, bet nieko nesakė.

– Sveika, Taiška.

Neatsakė. Kažkas čia negerai. Iš pradžių pati išsiaiškinsiu, o tik paskui ją pataisysiu – ar aš Taiška, ar ne tik Taiška. Priešais mane stovėjo žmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandrovičiumi. Storas, pritūpęs senukas, galva žemesnė už mane, visiškai plikas. O veidas… veidas atrodė kaip bjauri neandertaliečio karikatūra. Amžius sunku pasakyti: gal penkiasdešimt ar daugiau, bet be raukšlių. Bet yra bjauri šypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis žengė žingsnį į priekį. Aš krūptelėjau, bet neatsitraukiau.

– Žinoma, tu manęs neprisimeni. Vaikystėje sirgote…

Atrodo, kad jis kalbėjo tą patį, ką aš jau žinojau. Bet tuo metu aš klausiausi nustebusios Tayishkos:

– Tai ne jis! Ne jis!

Nenuleidau nuo jo akių. Ji užtikrintai jai atsakė:

– Jis, Tanai. Pažiūrėkite atidžiau ir klausykite. Aš nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi būti jis.

Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kurį galima pavadinti gražia. Ir tai buvo visiškai tos pačios akys, kurias mačiau reanimatologe. Pati Tayishka pašiurpo tai pastebėjusi ir nutilo. Vėl turėsite pasiimti repą vienam:

– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo vardą, bet jis manęs nepataisė, todėl tęsiau: – Kokia tikimybė, kad ta pati vaikystės liga mane užklupo jūsų malone?

Vyras suraukė antakį. Atrodė, kad jo šypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikatūriškos paniekos lašelis nuostabos. Ir žiūrėkite šiek tiek atidžiau:

– Įsivaizdavau tave visiškai kitokią.

– Įsivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?

Jis nesiruošė atsakyti į mano klausimą:

– Viską sužinosite laiku. Šiandien galite atsipalaiduoti. Jūsų kambarys laukia tavęs.

– Kas bus rytoj?

Jo tamsios akys spindėjo, bet balsas skambėjo taip pat aksomiškai:

– Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau. Iš viso.

Vos sekundei pasukau į atviras duris, pro kurias įėjo slampinėja mergina, tada vėl pažvelgiau į pašnekovą… pašnekovo jau nebuvo. Tuščia salė ir nė vienos sielos. Mano pasaulyje tokie «nekromantai» vadinami «burtininkais» arba, tiksliau, «buffons», ir vargu ar šie žodžiai turės pagarbią potekstę. Ir vis dėlto nemalonus šiurpulys nubėgo per nugarą.

Tarnaitė paprašė manęs sekti paskui ją. Iš pradžių nekreipiau dėmesio į jos balso monotoniją, nes buvo galimybė pabendrauti bent su vienu potencialiai normaliu žmogumi:

– Koks tavo vardas?

– Galite vadinti mane kaip tik norite arba visai neskambinti. Bet jei jums būtinai reikia vardo, tada Maruška», – sakė ji vienoje pastaboje.