Nekromantijos klaidų riba

– Ką tik apibūdinote diabetą. Pirmasis būdas. Ir jis gydomas insulinu.

– Jį galima gydyti magija! Bet mama neturėjo pinigų tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man marškinius, kad palaidotų, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada į mūsų kaimą atėjo sostinės nekromantas. Jis pasibeldė į namus ir paprašė nakvynės. Tuo metu mamai tai nerūpėjo, bet jis pasakė, kad gali mane išgydyti. Ir štai jis mane išgydė. Po poros dienų aš šokinėjau su kaimyno vaikais. Mama nusilenkė jam prie kojų, surinko visas šiukšles iš namų… na bent kažkuo atsiskaito. Bet jis nieko neėmė ir pasakė, kad aš pati jam skolą ateityje grąžinsiu. Toks malonus žmogus!

– Tanjukh, tavo prioritetai susimaišė. Jis tave užrašė kaip skolininką, dienos herojų be kaklaraiščio.

– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prieš dvejus metus mirė mano mama. Gyvatė jį įkando. Po to susirinkau daiktus ir išvažiavau į sostinę. Ji gavo darbą, kad nemirtų badu. Turėjau gerą ponią, ji vėliau mane apgyvendino rūmuose. Praėjusį mėnesį pradėjau tarnauti septintajai princesei…

Kai mano tyli moteris, kuri pasirodė labai plepi, staiga nutilo, paraginau ją tęsti:

– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?

– Kaip aš galiu tai pasakyti? Taiška sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas aštuonmetis… išlepintas durnynas. Paskyrė ją į akademiją – gal čia ko nors išmokys. Kartais čia įleidžiami vaikai, jei įtariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talentą. Ir princesė beveik neturi magijos, bet jie ją paėmė, nes ji buvo aukštaūgė. O artimieji labai norėjo nuo jos pailsėti.

– Per ryšius, tai yra.

«Po ryšių», – atsiduso Taiška. «Ir taip vagių princesė nusprendė mane išmokyti jodinėti». Lyg man jo prireiks. Bet mes niekada neturėjome arklio namuose, o mūsų kaimynai… gyveno blogai. Apskritai aš užlipau, o kai arklys puolė, aš salto jam per galvą ir įsispaudžiau į žemę. Iš esmės tai yra mano apsakymas iki šiol.

«Klausyk, Tanjukh», – pavėluotai nustebau. – Kodėl tu ir aš mąstome ta pačia kalba? Ir tu supranti mano žodžius be paaiškinimo!

– Taigi negalvojame žodžiais… vaizdais… O gal žodžiais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano žodžius.

2 skyrius

Aš vis dar snaudžiau. Nors miegojau pusę dienos ir nenorėjau keltis, vis tiek jaučiausi pakankamai pavargusi, kad galėčiau nusnūsti. Tayishka taip pat tylėjo, sukurdama labai reikalingą tylą jos galvoje. Prisispaudžiau prie šaltos sienos, stipriai įsisukau į nešvarią antklodę ir užsimerkiau.

Ir beveik iš karto išgirdau balsus:

– Bet su šitais dalykais to nepadarysi… Na, aš tai mačiau seriale «Avarinė situacija! Sukrėsk ją – atsidūsk – ir ji pabus!

– Išmesk šitą debilą iš mašinos! Kas jį čia įleido?!

– Pats…

Regėjimas grįžo ne iš karto. Pro balkšvą šydą pamačiau kai kurių žmonių siluetus, išgirdau prie pat ausies dirginantį pypsėjimą, pajutau drebulį. Kažkaip pasukau galvą ir pamačiau Kostją, sėdintį «Gazelės» kampe: jo akys buvo išsipūtusios, veidas žalsvas – tokios būsenos gyvenime nebuvau mačiusi.

– Igoris Vladimirovičius! – moteriškas balsas dešinėje. – Žiūrėk!

Prie manęs iškart palinko pagyvenęs vyras, turėjau į jį atsisukti. Jokio džiaugsmo šešėlio – tik visiškas susikaupimas:

– Koks ten spaudimas, Šviesa?

– Šimtas septyniasdešimt.

– Pulsas, širdies plakimas?

– Viskas gerai, Igoriai Vladimirovičiau!

– Kiek laiko turite vairuoti?

«Dešimt minučių», ir kažkur į šoną garsiau: «Sashul, stumk! Mūsų pacientas pabudo, ar įsivaizduojate?

– O, Svetka, tokia puiki žinia šiame automobilyje girdima nedažnai!

Vyriškis pasilenkė žemiau ir dar giliau susiraukė. Jis padėjo ranką man prieš nosį:

– Kiek pirštų matai? ka tu atsimeni Ar vartojote narkotikus?

– Du, – užtikrintai atsakiau. – Aš to nepriėmiau.

«Tyla, tyla, dukra», – jo kreipimasis, nepaisant susikaupimo išorėje, iš tikrųjų buvo raminantis. – Nerėk, neliūdėk. Net nebandyk keltis.

– Apalpau? – sumurmėjo ji, bet kartu pajuto tokį džiaugsmą, kad buvo pasiruošusi šokti. Ir aš beveik netikėjau, kad patekau į kažkokį Arthouse pasaulį! tiksliai!

– Aš nenualpsiu, mergaite, koma. Gamta dar nenustatyta, visi rodikliai normalūs. Tai gerai, dabar intensyviosios terapijos skyriuje atliks visą diagnozę, bet nesijaudinkite – galimas atkrytis. Dabar būkime sąžiningi dėl narkotikų, sutaupykite laiko.

– Narkotikų nebuvo… – pažvelgiau į besišypsančią merginą dešinėje, tarsi kviesčiau ją liudytoju. – Net nebuvo alkoholio. Aš ką tik užmigau.

«Labai, labai blogai…» gydytojas nusivylęs papurtė galvą. – Žinoma, bet kokiu atveju patikrinsime, bet būtų geriau, jei meluotumėte.

– Ar norėčiau būti aukšta? – Aš nesupratau.

– Taip. Tada priežastis būtų aiški. Ir tada aš pritrūkau galimybių. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumanė iškviesti greitąją pagalbą. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jūsų rankos nejaučia?

Jis uždavė dar keletą klausimų, į kuriuos mielai atsakiau. Koks džiaugsmas eiti į reanimaciją tokių puikių žmonių, apsirengusių baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, išmokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dėkingumas nemelavo: vaikinas vis tiek išgelbėjo mane, kaip ir tikėjausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Priešingu atveju nežinia, kiek ilgai būčiau išbuvęs šioje komoje.

Net pabandžiau pakelti galvą, kad nusišypsočiau visiems, bet nesišypsantis Igoris Vladimirovičius iškart paspaudė petį:

– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grįžti? Išsaugokite savo jėgas.

Tikrai nenorėjau grįžti. Taigi ji nusižemino ir net šiek tiek užsimerkė, kad pademonstruotų paklusnumą. Ir tada ji suvirpėjo išgirdusi balsą galvoje:

– Ar tai jūsų pasaulyje nekromantai? Kaip įdomu!

Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra taškas «per daug». Prieš tai dar gali ištverti ir būti drąsi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, išsipučia ir tik laukia proveržio akimirkos. Taigi aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, po tos akimirkos negalėjau atsispirti. Ji rėkė į viršų ir bandė pašokti.

Gydytojas sugriebė mane už pečių ir nustūmė į lovą. Seselė sušuko:

– Kas apie jį? Igoris Vladimirovičius, kuris…

– Koks šokas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.

Tada jie staigiai pasuko mane ant šono ir įsmeigė adatą į dugną. Tuo pat metu aš ir toliau rėkiau ir trūkčiojau, užspringdamas ašaromis. Bet tiesiogine prasme po minutės mano jėgos pradėjo trauktis, tarsi būčiau pavargusi. Ir vėl rimtas veidas su giliomis raukšlėmis ant nosies tiltelio:

– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. Išsiaiškinsime, rasime priežastį… Kiek laiko užtruks iki ten, Saša?

Ir vėl mano siela šviesi. Net Tayishka pamiršo. Tiesa, žodžiai išėjo sunkūs:

– O… kodėl… aš velniop?

– Daviau tau raminamųjų. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk savęs.

Neužmigau. Bet mano sąmonė taip nurimo, kad po kelių minučių galėjau mintyse paklausti:

– Tanyukh, tu čia?

«Čia, čia…» – man atsakė viduje.

– Kodėl tu čia?

– Kaip aš turėčiau žinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane užfiksavo…

Negalėjau sulaikyti pavargusios dejonės ir tiesiog pasidaviau srovės valiai. Galbūt mano psichika visai netvarkinga. O gal šis kitas pasaulis buvo tam tikra tikrovės pusė, kurioje trumpam buvau įstrigęs. Ir dabar mano sąmonė ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybėje.

* * *

Buvau perkelta į reanimacijos skyrių. Daugiau testų ir klausimų, tada jie sujungė IV. Igoris Vladimirovičius, užpildęs dokumentus, įėjo į mano kambarį. Jis atsisuko ir pro atviras duris sušuko:

– Dim, ateik čia. Pasikalbėkime prieš išvykdami.

– Kur tu eini? – apgailėtinai dejuojau, jausdama šiame asmenyje savo pagrindinį gelbėtoją.

– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas čia puikus, nežiūrėk, koks jis jaunas!

– Ar galiu eiti su tavimi?

Galiausiai jis geraširdiškai nusišypsojo, antraip pradėjau nerimauti, kad jo lūpos negali išsitiesti. Už jo pasirodė kitas vyras. Net nežiūrėdamas į mane, jis tuoj pat paėmė Igorio Vladimirovičiaus popierius ir pažvelgė į juos. Ir tada Tayishka vėl pakėlė balsą manyje, isteriškai šnibždėdamas:

– Tai jis, Olya, jis!

– Kas jis? – sumurmėjau, nors ir tyliai.

– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gydė vaikystėje!

Nukreipiau žvilgsnį į jauną gydytoją. Man buvo sunku pamatyti, bet iš profilio galėjau drąsiai pasakyti, kad jis geras. Maždaug trisdešimties metų ar šiek tiek mažiau, plaukus dengia mėlyna kepurė, gale matosi tik tamsių spynų pakraščiai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galėčiau spręsti iš savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai iš karto norėtų gyventi. Bet aš pastebėjau Tanyuką netikėdamas:

– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalėjai prisiminti jo veido.

– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamiršite!

Kitas gydytojas priėjo prie manęs, dviem pirštais atitraukė voką, pažiūrėjo atidžiau ir abejingai linktelėjo. Tada jis pradėjo tardyti Igorį Vladimirovičių vartodamas terminus, kurių aš negalėjau išversti į rusų kalbą. Ir aš tylėjau, nekreipdamas dėmesio į žąsies odą. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbūt Tayishka neperdeda. Gražu švelniai tariant. Jei nebūčiau buvęs toks rimtas, būčiau pradėjęs garsiai šaukti.

Jis atsisėdo ant kėdės šalia manęs tik tada, kai mano gelbėtojas atsisveikino ir išėjo.

– Na, Olga, susipažinkime. Dmitrijus Aleksandrovičius. Jūs neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienų atsisveikinsime amžiams. Ar esate pasiruošę pasveikti?

– Labai! – šiltai jam nusišypsojau.

– Viskas gerai. Požiūris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jūsų būklės priežasties dar nenustatėme. Kai kurie bandymai bus paruošti iki ryto – gal tada situacija taps aiškesnė. Neskaitant blogiausio…

– Kas yra blogiausia?

– Prie šio pokalbio grįšime rytoj, Olga. Jūs galite turėti normalų nuovargį, o ne kokią nors leukemiją.

– Ką?!

– Aš juokauju. Gal būt. Poilsis.

Jis atsistojo ir nuėjo link durų.

– Dmitrijus Aleksandrovičius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jūsų humoras per daug prieštaringas!

Maniau, kad jis šypsosi – tik akimis. Ir vis dėlto jis išėjo pro duris.

Aplink viskas tyliai dūzgė, o už jos buvo kelios tuščios lovos. Moteris gulėjo toliausiai, matyt, be sąmonės. Ir viskas aplinkui ūžė. Tayishka kurį laiką erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai išsimiegoti.

– Tavo kabliukas numirė! Vėl! – ir įkyrus juokas.

– Ir gerai, kad ji mirė. Atsikratykime kūno ir apsimeskime, kad nieko neįvyko.

– Už septyniasdešimt procentų stipendijos!

– Taip, tu visiškai begėdis, pusbroli!

– Vaikinai, jei ji vėl mirė, kodėl ji žiūri į mus?

Vis dėlto sušukau, apsidairęs į pažįstamą nemalonią kompaniją. Dabar vilkėjau didžiulius marškinius – darėsi vis patogiau, nors vos dengė mano klubus. Ir ant kojų pasirodė skuduriniai batai. Iš karto aišku, kad jie apsirengė nuotykiams, bet aš laiku išsijungiau. Miela blondinė nustojo juoktis ir priėjo prie manęs. Jis atsiduso ir prisipažino:

– O, ji vėl gyva. Gerai, susitarimas yra susitarimas. Jei ji pati nenori mirti, aš baigsiu darbą. Duok man krepšį, aš uždėsiu jai ant galvos. Ir eikite į koridorių – įsitikinkite, kad kelyje nieko nesutiksite.

Šį kartą man prireikė vos poros minučių prisitaikyti prie šio žaidimo taisyklių.

– Cha! – Aš manau. – Dabar, kai tik išveda mane į koridorių, jis rėkia iš visų jėgų. Vėliau pamatysime, kas turi nekromanto diplomą, o kas – akademijos magija.

– Net negalvok apie tai! – manyje sušuko Tayishka. – Jie mus nužudys! Nes mes nesame jų patvirtintų sąraše!

– Tu visiškas kvailys, ar ne? Tada nuveža mus ramiai baigti į mišką.

«Gal liksime vieni su juo ir susitarsime…» – vėl sumurmėjo ji.

– Kvaila!

– Bet ne tik jis reikalavo, kad ohalnikai mūsų neliestų! Ne tik tai!

Vargšas sugalvojo bet kokią potekstę, kad tik toliau tikėtųsi. gūžtelėjau pečiais. O jei tu teisus? Ši šviesiaplaukė padarė piktadario įspūdį: draugams pasakė, kad mane nužudys, o pats… kur, nežinau? Ir ar nebūtų geriau, jei mane nužudytų? Tuo tarpu jie kažkur stumdėsi, ant galvų užsidėjo dulkėtą maišą. Tęsiau vidinį dialogą:

– Taigi leisk jiems tave nužudyti. Tada tuoj grįšiu namo. Į intensyviosios terapijos skyrių.

– Jei negrįši?

– Jei grįšiu?

– Jei grįšiu su tavimi?

Argumentas. Turėjau tai gerai apgalvoti.

– Ir viskas yra geriau nei mirti…

– Geriau visai nemirti!

Atrodo, kad negalime dėl to susitarti. Žinoma, mano realybėje man taiškos nelabai reikia. Bet kaip aš galiu žinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nužudyta?

Šnabždesys aplink mane liovėsi ir dabar manęs nebestumdė po kambarį. Atrodė, kad Elrikas paliko nevykėlius ir vedė mane toliau. Pradėjau suklupti, bet jis tvirtai parėmė mane už alkūnės, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau bėgome per mišką – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukėlė paniką.

– Elrikas! – Aš skambinau. -Ar tu ketini pirma mane nužudyti ar išprievartauti?

Atsakydamas jis tik nusijuokė. Geras atsakymas, išsamus. Net Tayishka nustojo prieštarauti.

– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandžiau dar kartą.

– Nekelk triukšmo, – atsakė jis ramiu balsu. – Aš neketinu tavęs nužudyti. Jei nepateksite į bėdą, yra keletas variantų.

– Galimybės? – Kažkodėl toks atsakymas mane sunerimo. – Kurį? Priešingu atveju aš vis dar galvoju, ar turėčiau mirti, ar ne.

Jis vėl nusijuokė. Tada jis norėjo paaiškinti:

– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir gražus. Ir tada subraižykite savo naująjį savininką apie Omsko sritį…

– Tomskas! Apygarda! – Negalėjau susilaikyti. – Į vergiją, ar ką?

– Na, priklausomai nuo sėkmės… Vergijoje – taip tau būtų geriausia. Išsivalykite puodus, iššluokite grindis, pamaloninkite savo šeimininką – viskas taip, kaip buvo prieš mirtį ir darytų.

– Man nepatiko! – sušuko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man žinoti, kaip Taiška praleido ilgas žiemos naktis be mano priežiūros? Tačiau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».

Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitraukė krepšį nuo veido. Mano rankos buvo surištos už nugaros – taip stipriai, kad skaudėjo. Tiesą sakant, aplinkui buvo miškas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipų, bet tai yra miškas ir miškas Afrikoje. O šioje supuvusioje vietoje – miškas. Elrikas pasilenkė, kad bent ką nors pamatytų mano išraiškoje.

– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergelė? Tai būtų naudinga.

Galvoje išgirdau Tayishkos atsakymą: «Žinoma, ji mergelė! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padorią merginą? Aš jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostją? Taigi dar prieš sutikdamas jį, manęs jau nebebuvo mergelė.» Tayishka nervingai staugė ir nutilo. Vėl turėjau sėsti taksi už mus abu:

– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jūs taip pat įsakėte šiems bepročiams manęs neliesti!

Elrikas linktelėjo.

– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas jį puse etato… tai liepė atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.

– Labai įdomu. Labai tiesiai į priekį. Ypač įdomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad būtų mergelė?

– Kaip aš turėčiau žinoti? Galbūt dėl kokių nors eksperimentų. Ką tu turi prarasti? Ir taip aš užsidirbu pinigų, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.

Jei galėčiau ištiesti rankas, tai padaryčiau.

– Skamba taip viliojančiai! Ypač apie eksperimentus!

Elrikas nesuprato sarkazmo ir todėl buvo linksmas:

– Na, reikalas buvo išspręstas gražiai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.

Tayishka rėktelėjo ant manęs, aš negalėjau to suprasti: arba jai patiko šis variantas, arba ji nežinojo žodžio «eksperimentai» reikšmės. Aš galvoju laikytis savo pyragų, kaip siūloma. Kas suriša jaunai merginai rankas, bet neturi kojų? Ji spyrė antį tarp jo kojų, o kai jis aimanuodamas susilenkė per pusę, uždėjo tą pačią pėdą jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o aš pasinaudojau momentu, kad įsiveržčiau į tamsią tankmę.

– Gakis tave suvalgys, kvaily! – sušvilpė jis paskui mane.

Bet aš bėgau ir bėgau. Ignoruodamas ir jo perspėjimą, ir Tayishkos cypimą. Taigi tegul ji leidžiasi eksperimentams, kai būsime apgyvendinti. O aš čia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties širdžiai brangiame reanimacijos skyriuje.

Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko į olimpinę komandą, ji vis tiek sugebėjo atsitraukti nuo nepasiruošusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradėjo nepakeliamai deginti plaučius. Ji prispaudė nugarą prie medžio ir nuslydo ant žemės. Nubrozdinimai, į kuriuos nekreipiau dėmesio bėgdama, dabar buvo visiškai jaučiami. Laimei, bent akys nepažeistos, turint galvoje, kad surištomis rankomis braidžiu po naktinį mišką, vos apšviestą mėnulio.

Kažkodėl Tayishka viduje verkė. Ji turėjo būti išsigandusi, kvaila.

– Neverk, Tanyukh! – guodėsi. – Atrodo, jų nebėra! Jei mūsų draugas neturi šuns uoslės, jis vargu ar jį ras.

«Ne dėl to aš verkiu», – sumurmėjo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesužinos».

– Palauk, – nesupratau. – Ar norėjai eiti pas senuką eksperimentuoti, mano pamišusi mergele?

– Kodėl nenorėtum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali būti labai malonūs…

Nerėkiau vien todėl, kad bijojau patraukti ne kartą juos minėjusių žmonių dėmesį. Šių būtybių dar neįsivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek mažiau malonios nei kitos šio pasaulio būtybės, tai verčiau atidėti pristatymą. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:

– Kas dabar? Jei pasieksime rytą, kur eisime toliau? Atvyksime į sostinę begėdiškais marškiniais? Taip, aš mieliau čia mirsiu, nei išgyvenu tokią gėdą.

– Taigi mirti.

– Taigi aš mirsiu!

– Miršta!

– O, prisiminiau! Turiu meilužę… O jei pas ją ateisime, ar viską nuoširdžiai paaiškinsime? Oi!

– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant žirgo?

– Na taip!

– Nežinau, kaip į tai atsakyti.

– Taigi eikime pas ją!

– Ar turite ypatingą nepadorumo formą, Tanjukai? Ji nužudė tave mažiau nei prieš dieną! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie bepročiai, kad net po mirties atėjome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodėl iškart apalpote?

– Ką turėtume daryti, Ol? – ji ėmė dar stipriau verkti.

– Išgyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradėsime ieškoti būdo, kaip išsiųsti mane namo tavęs nenužudydami.

– Taigi štai ko mums reikia, kad pamatytume nekromantą! – ji vėl susijaudino.

– Sakiau, kad pirmiausia išgyvenk. Ar tau sunku girdėti?

Ji neatsakė, taip pat gaudydama ošiančius garsus jos kryptimi. Kažkur labai toli trūkinėjo šakos ir garsas vis artėjo. Pašokau ant kojų, tikėdamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar kartą su juo susidoroti. Tačiau Taishka pačioje pradžioje nužudė viltį:

– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!

– Kokia gaka? – Esu pasiruošęs užduoti šį ilgai užsitęsusį klausimą.

– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuką galima atremti tik liepsnosvaidžiu. Ji mus praris, Ol…

Puikiai. Ir mano rankos taip pat surištos už nugaros. Gal bandys pabėgti? Tačiau «labai greito» apibrėžimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – prieš kelias sekundes jis atskriejo iš toli, dabar buvo girdimas labai arti. Iš tikrųjų kaip lėktuvas, lekiantis per krūmus. Ir po kurio laiko pamačiau…

Padaras sustojo per tris žingsnius nuo manęs ir nusišypsojo. Ji tikrai nusišypsojo tikra žmogaus šypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais šuoliais. Ir gerai, kad ant jos kūno nėra drabužių. Gaka buvo vyras! Iškreiptas su baisia grimasa, visiškai plikas, bet žmogiškas! Šis vaizdas pasirodė baisiausias, kokį aš kada nors mačiau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesišypsok…

Kai padaras pradėjo lėtai judėti į priekį, aš negalėjau to pakęsti. Patraukiau į šoną, net negalvodama, kad nepabėgsiu. Galbūt, atvirkščiai, aš jam tik sukelsiu jaudulį. Bet aš negalėjau nusiraminti. Už nugaros išgirdau šaltą riaumojimą. Pastebėjusi priekyje ugnį, ji nuskubėjo link jo. Ji peršoko per mėlyną šviesą, sustojo ir apsižvalgė, ar nėra žmonių. Pamačiusi Elriką, ji lengviau atsiduso. Jis neatrodė išsigandęs ar iškvėpęs. Jis netgi sunėrė rankas ant krūtinės, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi. Ji apsidairė – pamačiusi ryškią juostelę, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosčiau. Tada ji šliaužė kartu. Elrikas pakėlė ranką ir perkėlė ją per orą – tarsi pieštų pirštais – ir nusidriekė mėlynos ugnies ruožas. Jis priėjo prie manęs ir užbaigė ratą. Sprendžiant iš to, kad gaka nustojo šypsotis ir dabar nervingai šokinėja, šios kliūties jai nepavyko įveikti.

– Kaip tu mane radai? – Man trūko kvapo.

– Studijuoju magu, baigiu klasę. Laikykite, kad šiuo atžvilgiu jums labai pasisekė.

Vieno žvilgsnio į padarą pakako, kad dingtų noras būti sarkastišku. Ir aš nebijojau mirties – atvirkščiai, net tikėjausi, kad ji mane išmuš iš bėdos. Tačiau kai mirtis – ir net su žmogiška šypsena – labai arti, tada apie mirties naudą galvoti neįmanoma. Ir aš nelabai noriu būti… praryta. Tai visiškai neteisinga mirtis.

– Ar gali jį nužudyti, Elrik?

Jis taip pat atsigręžė į padarą ir gūžtelėjo pečiais.

– Tikrai galiu tave įskaudinti. Ji labai bijo šio gaisro. Bet kol jis rėks, kiti bėgs.

– Ką tada turėtume daryti?

– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visiškai išnyks, arba taps silpnesnė dienos šviesoje – tada aš lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromantą.

– Ne!

– A-ah… Na tada aš išeisiu ryte ir paliksiu tave čia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?

Buvau kupina pykčio:

– Atrišk man rankas!

– Taigi, ar manai, kad tai padės? – vėl nusijuokė. Koks jis – kad ir kas benutiktų, vis juokiasi?

Šį kartą nerūpestingai pažvelgiau į atidengusius padaro dantis:

– Atrišk rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvežti mane pas savo nekromantą amputuotomis rankomis?

Jis netikėdamas suraukė antakius:

– Vadinasi, sutinkate?

– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.

Elrikas patenkintas linktelėjo galva, ištraukė iš bagažinės mažą ašmenį ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisėdau ant žemės:

– Na ir kas dabar?

– Dabar miegok, nepažįstamasis. Miegoti. Kablys į ratą nepateks, o ugnis neleis jam sušalti.

Jis iškart atsigulė ant žemės, pasikišo ranką po galva ir po kelių minučių pradėjo knarkti. Stengiausi nekreipti dėmesio į staugiančią būtybę vos už dviejų žingsnių ir taip pat atsiguliau. Šalta ir nejauku, bet vargu ar čia mirtinai sušalsi. Ji užsimerkė. Atrodė, kad Taishka ką tik pasirodė – ji vis dar tyliai sėdėjo:

– Ačiū, Ol! Na, tai mus abu išgelbėjo… Nekromantas padės! Ir jei jis pasirodys esąs piktas, tada mes mirsime ramia sąžine.

– Tu išprotėjai? Aš pasakiau šiam niekšui daug nesąmonių. Jis mus išves iš čia, tada vėl pabėgsime.

– Tu esi išprotėjęs!

– Užsičiaupk! Žinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!

«Aš tiesiog noriu gyventi…» mano kambario draugė atsiduso ir vėl sušnibždėjo.

Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi būti… ne! Ar jie negalėtų manęs perkelti pas kokį siaubingą karį? Vis tiek būčiau vienišas, bet bent jau nebūtų taip nepatogu jį vadinti partneriu.

* * *

Kai tik užmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsėjimas, duslūs balsai iš koridoriaus. Pats gražiausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet šį kartą nenorėjau cypioti iš džiaugsmo. Tačiau ji negalėjo atsispirti ir mostelėjo į vidų apsižiūrėjusiai slaugei. Ji iškart dingo ir po minutės grįžo su Dmitrijumi Aleksandrovičiumi. Kaip ir pirmą kartą, jis pirmiausia pažvelgė į visus pypsinčius monitorius, o paskui į mano veidą. Jis kalbėjo dar rimčiau nei anksčiau:

– Blogos žinios, Olga. Vėl koma, o balai nepasikeitė. Daugiau nei tris valandas. Ir aš vis dar nežinau priežasties. Panašu, kad tau teks kurį laiką pabūti mano kompanijoje.

Nusišypsojau jam – plačiai ir nuoširdžiai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisėdo ant šalia esančios kėdės. Jis šiek tiek nusilenkė:

«Olga, tau reikia kažką suprasti», – staiga prie tavęs priėjo reanimatologė. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priežastį». Bet aš jau aptariau tavo atvejį su keliais kolegomis – ir visiškai niekas nesupranta, kas tau darosi.

– O kas čia blogo, Dmitrijau Aleksandrovičiau?

Jis atsiduso.

– Žinote, yra toks dalykas – medicininė intuicija. Ji man šaukia, kad tau viskas gerai. Žiūriu į tave ir negaliu savęs įtikinti, kad tu serga. Tokių žydinčių veidų šiame kambaryje dar nemačiau», – liūdnai nusišypsojo jis. – Ir dar yra sąvoka – medicininė klaida. Galbūt niekada nieko nerasime, bet turi būti priežastis…