Melo žmonės

Blogis ir nuodemė

Kad galėtume geriau suprasti Bobio tėvus ir kitus į juos panašius žmones, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, kuo blogis skiriasi nuo paprasčiausios nuodėmės. Blogi žmonės – ne tie, kurie daro nuodėmes, bet kurie jas daro ištisai, kryptingai ir subtiliai. Taip yra dėl to, kad esminė blogų žmonių yda – ne nuodėmingumas, bet atsisakymas pripažinti savo nuodėmingą prigimtį[31].

Bobio tėvai, kaip ir tie, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, nors juos ir apėmęs blogis, yra tokie patys kaip ir visi žmonės. Jie gali gyventi bet kurioje gatvėje, gali būti turtingi ir vargšai, išsilavinę arba bemoksliai. Gyvenime jie niekuo neišsiskiria iš kitų. Jie – ne nusikaltėliai, ir netgi dažniau kaip tik būna iškilios asmenybės – sekmadieninių mokyklų mokytojai, policininkai, bankininkai, aktyvūs mokyklos tėvų asociacijos nariai.

Kaip tai paaiškinti? Kodėl šių blogų žmonių nevadiname nusikaltėliais? Atsakymą rasime žodyje „nevadiname“. Nusikaltėliams jie prilygsta todėl, kad nusikalsta gyvybei ir gyvybingumui. Tačiau, nepaisant pavienių atvejų (kaip antai Hitleris), kai jie tampa ypač įtakingais politiniais veikėjais, leidžiančiais sau peržengti įprastas ribas, jų „nusikaltimai“ yra tokie subtilūs ir nepastebimi, kad sunku vadinti šiuo žodžiu. Apie tokių poelgių slėpimą ir maskavimą knygoje bus rašoma dar ne kartą. Štai kodėl knyga ir pavadinta Melo žmonės.

Man teko nemažai dirbti kalėjimuose su tikrais nusikaltėliais. Beveik niekada nesutikau tokių, kuriuos būčiau galėjęs pavadinti blogais žmonėmis. Suprantama, jų elgesys – nusikalstamas ir paprastai jie yra nusižengę ne kartą, tačiau jų destruktyvūs veiksmai atrodo kažkokie spontaniški. Ir nors teisėsaugos institucijoms jie paprastai neigia padarę vieną ar kitą nusižengimą, jų nedoras elgesys vis tiek turi šiokio tokio nuoširdumo. Jie ir patys iš karto pabrėžia šią savybę, tvirtindami, kad į kalėjimą pakliuvo tik per savo „sąžiningumą“. Jų teigimu, išties blogi žmonės niekada nepatenka į kalėjimus. Suprantama, jie taip kalba bandydami pateisinti savo veiksmus, tačiau, mano manymu, paprastai iš tikrųjų taip ir yra.

Kalintiems asmenims beveik visada pavyksta diagnozuoti vienokį ar kitokį konkretų psichinį sutrikimą. Diagnozės gali būti pačios įvairiausios ir, paprastai tariant, įvardija tokias savybes kaip pamišimas, impulsyvumas, agresyvumas ar sąžinės neturėjimas. Į Bobio tėvus panašūs vyrai ir moterys, apie kuriuos dar bus kalbama, neturi tokių akivaizdžių sutrikimų, ir nė viena tiksli psichiatrinė diagnozė jiems netinka. Visai ne todėl, kad pikti žmonės – sveiki, o tik todėl, kad jų ligai mes dar nesugalvojome pavadinimo.

Kadangi paaiškinau, kuo blogi žmonės skiriasi nuo eilinių nusikaltėlių, taip pat noriu pabrėžti, kad blogis, kaip asmenybės bruožas, skiriasi nuo blogų poelgių. Kitaip tariant, dėl blogų poelgių netampame blogais žmonėmis, kitaip visi būtume blogi, nes visi pasielgiame blogai.

Plačiąja prasme nuodėmė suvokiama kaip „nepataikymas į taikinio centrą“. Tai reiškia, kad nusižengiame kaskart, kai nepataikome į patį viduriuką. Nuodėmė – tai tik mūsų nesugebėjimas visą laiką būti tobuliems, nei daugiau, nei mažiau. O kadangi ištisai tobuli būti nesugebame, mes visi – nusidėjėliai. Dažnai nepadarome to, ką puikiai galėtume padaryti, ir tuomet kaskart nusižengiame – gal ir ne įstatymui, bet nusidedame Dievui, kaimynams ar patiems sau.

Žinoma, nusižengimai gali būti ir didesni, ir mažesni. Tačiau klaidinga galvoti, kad nuodėmė ar blogis gali būti didesnis ar mažesnis. Atrodo, jau geriau apgaudinėti turtinguosius negu vargšus, bet juk šio poelgio esmė nuo to nesikeičia. Teisės požiūriu numatyta nevienoda atsakomybė už įmonių sukčiavimą, pajamų mokesčio vengimą, nusirašinėjimą per egzaminą, neištikimo vyro melavimą žmonai, kad teks ilgiau padirbėti, ar teisinimąsi vyrui (ar sau pačiai), kad nebuvo laiko paimti jo drabužių iš valyklos, nors pokalbis telefonu su kaimyne prieš tai truko visą valandą. Suprantama, vieni nusižengimai mažesni negu kiti, ypač tuomet, jei atsižvelgtume į visas jų padarymo aplinkybes, tačiau, šiaip ar taip, aišku, jog tai vis tiek yra apgaudinėjimas arba melagystės. Jei sau esate labai griežtas ir pastaruoju metu kaip nors panašiai nenusižengėte, paklauskite savęs, gal kartais sau pamelavote. Arba save apgavote? Arba nepadarėte visko, ką galėjote padaryti, nes tokiu atveju išdavėte save. Jei būsite sau visiškai atviras, suprasite, kad nuodėmių neišvengiate. Jei to nesuprantate, vadinasi, nesate atviras, o tai jau savaime yra nuodėmė. Visi mes neišvengiamai esame nusidėjėliai.[32]

Jei blogi žmonės išsiskiria ne savo nusikalstamais poelgiais arba nuodėmių sunkumu, tai kaip juos atpažinti? Juos atpažįstame iš kryptingai besikartojančių nuodėmių. Jų destruktyvus elgesys, paprastai labai subtilus, neįtikėtinai kryptingas. Taip nutinka todėl, kad tie, kurie „peržengė ribą“, visiškai nesugeba pripažinti savo nuodėmingumo.

Jau minėjau, kad Džordžas, graužiamas kaltės jausmo, sugebėjo atsispirti blogio įtakai. Sandėrį su velniu jis nutraukė tik todėl, kad bent minimaliai sugebėjo pripažinti esąs netobulas. Jei nebūtų jautęs kaltės dėl šio sandėrio, jo moralinis nuosmukis būtų tęsęsis. Suvokimas, kad esame netobuli, labiau nei bet kas kitas apsaugo mus nuo degradavimo. Kaip jau rašiau anksčiau:

„Palaiminti vargšai dvasia“ – tarė Jėzus, kai atėjo laikas kreiptis į minią. Ką jis norėjo pasakyti šia įžangine fraze? Kodėl taip šlovinamas kritinis požiūris į save ir savo nuodėmingumo suvokimas? Jei jums kyla toks klausimas, pravartu prisiminti fariziejus. Jėzaus laikais buvo jų katino dienos. Jie nemanė esantys dvasios vargšai, tikėdami, kad turi viską, ko reikia, ir kad būtent jie viską išmano geriausiai, todėl turėtų būti kultūros šviesuliai Jeruzalėje ir Palestinoje. Būtent jie ir nužudė Jėzų.

Dvasios vargšai neskleidžia blogio. Blogai nesielgia ir tie, kurie abejoja savo teisumu, kurie aiškinasi savo poelgių priežastis ir bijo save išduoti. Šiame pasaulyje blogis kyla iš tų, kurių dvasinis gyvenimas – tai nesibaigiančios katino dienos, iš šiuolaikinių fariziejų, įtikėjusių absoliučiu savo teisumu, manančių, kad neturi nė vienos nuodėmės, kad tik apsisaugotų nuo kančių, kurias tektų patirti pradėjus gilintis į savo vidų.

Kad ir kaip nemalonu jaustis nusidėjėliu, būtent šis pojūtis atgraso nuo nuodėmingų poelgių. Kartais jis mums sukelia daug skausmo, tačiau kaltės jausmas yra ir didžiulė palaima, nes tai vienintelė veiksminga priemonė, leidžianti mums išvengti blogio klystkelių. Apie tai su jai būdingu subtilumu rašė Šventoji Teresė iš Lizjė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“[33]

Blogi žmonės nuolankiai nepriima to, kas jiems nemalonu. Tiesą sakant, jie apskritai to nepriima. Pavyzdžiui, bendraudamas su Bobio tėvais nepajutau nė kruopelytės graužaties. Jų blogis ir kyla tik todėl, kad jie nesugeba priimti to, kas jiems nemalonu.

Žmonių ydos būna pačios įvairiausios. Negalėdami pakęsti minties apie savo pačių nuodėmingumą, blogi žmonės tampa nepataisomais nusidėjėliais. Pavyzdžiui, iš savo patirties galiu pasakyti, kad jie yra neįtikėtinai godūs žmonės, todėl šykštūs kitiems. Tokie šykštūs, kad jų „dovanos“ neša mirtį. Knygoje Nepramintuoju taku rašiau, kad didžiausia nuodėmė – tinginystė. Kitoje pastraipoje svarsčiau, ar tai nebus išdidumas, nes iš visų nuodėmių galima išsivaduoti, išskyrus tą, kurią darome manydami, kad esame be nuodėmės. Tačiau galbūt klausimas, kuri nuodėmė sunkiausia, yra nevienareikšmis ir diskutuotinas. Visomis nuodėmėmis įžeidžiame Dievą ir kitus žmones ir tampame atskirti nuo jų. Kaip teigė vienas religinis mąstytojas, dėl bet kurios nuodėmės „siela gali taip surambėti, kad atsidursime pragare“.

…Siela gali pasiekti tokią būseną, kad net pati Meilė bus bejėgė, nes surambėjusi siela Meilės nejaus. Pragaras dažniausiai yra mūsų įsivaizduojama būsena – amžina atskirtis nuo Dievo ne dėl to, kad mūsų išsižadėjo Dievas, bet todėl, kad Jo išsižadėjome mes. Šis išsižadėjimas – amžinas, nes pats savaime yra nepakeičiamas. Panašių pavyzdžių galima rasti ir žmogaus gyvenime: neapykanta, kuri yra tokia akla, tokia absoliuti, kad Meilė tik priverčia ją liepsnoti dar karščiau; puikybė, kuri yra tokia nepalenkiama, kad nuolankumas tik dar labiau sustiprina jos niekingumą; ir dar vienas, ne mažiau svarbus už kitus, – abejingumas, kuris taip užvaldo žmogaus asmenybę, kad joks sukrėtimas, jokie prašymai, jokios pastangos negali jos atgaivinti, net priešingai – abejingumas tik dar giliau įleidžia savo šaknis ir tampa nepajudinamas. Tas pats nutinka ir su siela, ir su Dievu – pernelyg didelė puikybė, neapykanta ar bet kuri iš septynių didžiųjų nuodėmių veda į pragarą, ypač tinginystė – bodėjimasis dieviškais dalykais, abejingumas, kurio neįmanoma išjudinti iš sąstingio, nors ir akivaizdu, kad siela smenga prarajon, kadangi per šį laiką atsirado įprotis numoti ranka į visa tai, kam prireiks bent mažiausių pastangų, tegu ir mažuose dalykuose. Tepasigaili mūsų Dievas ir apsaugo mus nuo viso to…[34]

Vis dėlto bene ryškiausia tokių blogų žmonių charakterio savybė – kaltųjų ieškojimas. Patys save laikydami tobulais, jie neišvengiamai puola kaltinti tuos, kurie išdrįsta juos kritikuoti. Pasinaudodami kitais jie išsaugo savo tobulumo įvaizdį. Paprasčiausias pavyzdys: šešiametis berniukas tėvo klausia: „Tėti, kodėl tu močiutę pavadinai kale?“ „Juk liepiau tau nesikišti, – užbliauna tėvas. – Dabar tai atsiimsi. Kad išmoktum kalbėti, išplausiu tau burną muilu. Gal taip nustosi blevyzgoti ir patylėsi, kai tavęs niekas neklausia.“ Nuvilkęs berniuką laiptais aukštyn į vonią, tėvas įvykdo savo grasinimą. Prisidengdamas „drausmingu auklėjimu“ tėvas nuskriaudžia sūnų.

Kaltų ieškojimas vyksta tam tikru būdu, kurį psichiatrai vadina projektavimu. Kadangi blogi žmonės yra įsitikinę savo tobulumu, kilus konfliktui su aplinkiniais, jie visuomet kaltina juos. Neigdami savo kaltę, blogais laiko visus kitus. Savo blogį jie projektuoja į aplinkinius. Patys niekuomet nemano esantys blogi, tačiau visada mato daugybę blogybių kituose. Tėvo įsitikinimu, nepadoriai ir bjauriai šnekėjo sūnus, todėl ėmėsi veiksmų atsikratyti sūnaus „nešvankybių“. Vis dėlto aiškiai matome, kad nešvankiai ir šlykščiai elgiasi pats tėvas. Nedorą savo paties elgesį tėvas nukreipė į sūnų ir jį užsipuolė prisidengdamas gero auklėjimo sumetimais.

Blogas elgesys dažniausiai atsiranda siekiant atrasti kaltąjį, o žmonės, kuriuos vadinu blogais, ištisai ieško, ką galėtų apkaltinti. Knygoje Nepramintuoju taku blogį apibrėžiau taip: „tai yra savanaudiškas jėgos naudojimas, kitaip tariant, vieno žmogaus valios prievartinis ar neprievartinis primetimas kitiems, siekiant užkirsti kelią jų <…> dvasiniam tobulėjimui“ (p. 279). Kitaip tariant, užuot pažvelgę į savo pačių trūkumus, blogi žmonės užsipuola kitus. Norint dvasiškai tobulėti, reikia įsisąmoninti šią būtinybę. Jei to nesugebame, mums nelieka nieko kito, kaip imti naikinti savo paties netobulumo įrodymus.[35]

Paradoksalu, tačiau blogi žmonės dažnai destruktyviai elgiasi tam, kad sunaikintų blogį. Deja, jie neteisingai suvokia blogio šaltinį. Užuot susitelkę į aplinkinius, jie turėtų rūpintis savo pačių liguista būsena. Kadangi gyvenimas jų pačių susikurtam tobulam įvaizdžiui dažnai ima kelti grėsmę, jie neretai trykšta neapykanta tam gyvenimui ir stengiasi jį sunaikinti, tvirtindami, kad tai daro dėl gėrio. Tačiau didžiausia bėda ne tai, kad jie nekenčia gyvenimo, o tai, kad neišmoksta nekęsti savo pačių nuodėmingumo. Vargu ar Bobio tėvai tyčia stengėsi nužudyti Stiuartą ar Bobį. Įtariu, kad jei būčiau turėjęs galimybę daugiau su jais pabendrauti, būčiau supratęs, kad jų žmogžudiškas elgesys kilo iš troškimo apsisaugoti visomis įmanomomis priemonėmis, ir todėl neišvengiamai nukentėjo kiti žmonės, bet ne jie patys.

Kodėl tokie žmonės nepradeda nekęsti savęs, kodėl jie nejaučia nepasitenkinimo savo elgesiu, nors tai, regis, ir yra didžiausia jų blogybė, verčianti tuos, kuriuos vadinu blogio įsikūnijimais, ieškoti kaltų? Manau, kad taip nutinka ne dėl to, kad jie neturi sąžinės. Ir kalėjimuose, ir laisvėje yra žmonių, kurie atrodo visai neturintys nei sąžinės, nei moralinio sąmoningumo. Psichiatrai juos vadina psichopatais arba sociopatais. Jie daro nusikaltimus nejausdami jokios kaltės ir dažnai elgiasi nerūpestingai ir atsainiai. Jų nusikalstami veiksmai neretai neturi nei braižo, nei prasmės. Tokie žmonės paprastai neieško kaltųjų. Susidaro įspūdis, kad neturėdami sąžinės, psichopatai mažai dėl ko jaudinasi ar nerimauja, taip pat ir dėl savo nusikalstamo elgesio. Atrodo, kad jiems lygiai taip pat gerai ir kalėjime, ir laisvėje. Taip, jie bando nuslėpti savo nusikaltimus, tačiau tai daro labai atmestinai, atsainiai ir vaikiškai. Kartais jie dar vadinami moraliniais imbecilais, o jų nerūpestingumas ir nesijaudinimas atrodo kone naiviai nuoširdus.

To nepasakysi apie tuos, kuriuos vadinu blogais žmonėmis. Bet kokiomis priemonėmis stengdamiesi išlaikyti tobulą įvaizdį, jie visokeriopai stengiasi kurti savo, kaip itin moralaus žmogaus, reputaciją. Jiems tai labai svarbu. Jie stengiasi griežtai vadovautis socialinėmis normomis ir jaudinasi, ką apie juos pagalvos kiti. Kaip ir Bobio tėvai, jie tvarkingai rengiasi, laiku nueina į darbą, moka mokesčius. Iš pažiūros susidaro įspūdis, kad jų elgesys – nepriekaištingas.

Žodžiai „įvaizdis“, „išvaizda“ ir „iš pažiūros“ labai svarbūs siekiant suprasti blogų žmonių moralės principus. Nors atrodo, kad jiems trūksta noro būti geriems, jie karštai trokšta atrodyti geri. Tačiau jų „gerumas“ visais požiūriais yra vien akių dūmimas. Iš tiesų, tai – melas. Štai kodėl juos vadinu melo žmonėmis.

Tokie žmonės iš tikrųjų meluoja ne tiek norėdami apgauti kitus, kiek save pačius. Jie negali arba nenori kančių, kurias tektų patirti ėmus kaltinti save. Išorinė jų gyvenimo pusė – tarsi veid-rodis, kuriame jie mato teisingą savo pačių atvaizdą. Vis dėlto savęs apgaudinėti nereikėtų, jei blogi žmonės nejustų, kas gera, o kas – bloga. Meluojame tik tuomet, kai stengiamės nuslėpti tai, ką žinome esant neteisėta. Prieš meluojant, privalo atsirasti bent šiokių tokių sąžinės likučių. Nėra ko slapukauti, jei nejaučiame, kad kažką reikia slėpti.

Taigi, susiduriame su tam tikru paradoksu. Prieš tai sakiau, kad blogi žmonės save laiko tobulais, tačiau esu įsitikinęs ir tuo, kad tuo pat metu jie nesąmoningai nutuokia apie juose tūnantį blogį. Būtent šio pojūčio jie ir stengiasi karštligiškai atsikratyti. Svarbiausias blogo žmogaus ypatumas – ne tai, kad jis nesuvokia savo nuodėmingo ar ydingo elgesio, bet kad negali pakęsti šio jausmo. Vienu ir tuo pačiu metu blogi žmonės suvokia, kad elgiasi blogai, ir desperatiškai stengiasi atsiriboti nuo šio suvokimo. Skirtingai nuo psichopatų, kuriems iš prigimties svetimas moralumo pojūtis, blogi žmonės ištisai stengiasi apgauti savo sąžinę ir iš paskutiniųjų neigia savo blogus poelgius, kad nejustų graužaties. Bobio tėvai visiems savo poelgiams turėjo paaiškinimus, kurie kuo puikiausiai įtikino bent jau juos pačius (ne mane). Tokiems žmonėms trūksta ne sąžinės, tačiau gebėjimo išgirsti sąžinės balsą. Blogi tampame tuomet, kai stengiamės nuo savęs pasislėpti. Blogis kenkia ne dėl tiesioginių veiksmų, bet netiesiogiai, kai pradedama šitaip slapukauti. Jis atsiranda ne dėl to, kad nejaučiame kaltės, bet kai mėginame kaltės jausmo nusikratyti.

Tad dažnai blogį galima atpažinti iš tų pačių bandymų jį nuslėpti. Kad meluojama, suprantame dar prieš sužinodami apie blogą poelgį, kurį stengiamasi šiuo melu paslėpti: pirmiausia pamatome priedangą, o tik tada suvokiame patį faktą. Matome šypseną, kuri slepia neapykantą, malonią ir lipšnią laikyseną, po kuria kunkuliuoja įsiūtis, aksominę pirštinę, kurioje slepiamas sugniaužtas kumštis.

Kadangi tokie žmonės moka meistriškai apsimetinėti, tik retais atvejais pavyksta suvokti piktus blogio kėslus. Paprastai tokių žmonių išorė būna nepermatoma. Tačiau pro mūsų akis neprasprūs jų mėginimai „žaisti šiurpias slėpynes neįžvelgiamoje tamsoje, kurioje ta keista žmogaus siela stengiasi pabėgti ir pasislėpti nuo savęs“.[36]

Knygoje Nepramintuoju taku teigiau, kad tinginystė arba siekis išvengti „pelnytos kančios“ – visų psichinių sutrikimų pagrindas. Čia taip pat reikia paminėti ir skausmo vengimą ar baimę jį patirti. Tačiau blogus žmones nuo visų kitų, nusižengiančių dėl psichinių nukrypimų, galima atskirti pagal skausmo pobūdį, kurio šie stengiasi išvengti. Tai nėra šiaip skausmo neištveriantys žmonės ar tinginiai. Kaip tik priešingai – jie karščiau nei visi kiti ištisai stengiasi susikurti ir išlaikyti labai oraus žmogaus įvaizdį. Gali sąmoningai ir net labai mielai kęsti didelius sunkumus, kad tik įgytų norimą statusą. Jie negali pakęsti tik tam tikros vienos rūšies skausmo: skausmo, pajutus sąžinės graužatį ir suvokus, kokie jie nuodėmingi ir netobuli.

Kadangi blogio apimti žmonės pasiruošę beveik viskam, kad tik netektų patirti apmąstymų keliamo skausmo, psichoterapinės pagalbos jie paprastai kreipiasi paskutiniai. Blogio pritvinkę žmonės vengia šviesos – gerumo šviesos, kuri leidžia juos pamatyti iš arti, gilios savianalizės šviesos, kuri leidžia pažinti jų vidų, tiesos šviesos, kuri pramuša jų apgaulės šarvus. Psichoterapija visų pirma yra akis atveriantis procesas. Neskaitant tų atvejų, kai blogis įgyja kraštutines formas, blogi žmonės paprastai ieškos bet kokių kitų išeičių, bet ne psichiatro kabineto. Tokiems žmonėms griežta psichoanalitinė savistaba prilygsta savižudybei. Iš esmės apie žmogiškąjį blogį tiek nedaug mokslinių žinių turime tik todėl, kad blogi žmonės ypač vengia tapti tyrimo objektais.

Jei pagrindinė blogio apimto žmogaus yda nėra sąžinės trūkumas, tai iš kur atsiranda tas blogis? Mano manymu, pagrindinė psichologinė žmogiškojo blogio priežastis yra tam tikros narcistinės savybės.

Narciziškumas ir valia

Narciziškumas, arba susireikšminimas, gali pasireikšti įvairiai. Turėti tam tikrų narcistinių savybių yra visiškai normalu, kai kurios iš jų būdingos vaikams, bet nederamos suaugusiesiems. Kai kurios yra akivaizdžiai patologiškesnės nei kitos. Ši tema ir labai sudėtinga, ir labai svarbi. Tačiau šioje knygoje nesiekiama išsamiai išnagrinėti šią temą, todėl nieko nelaukdami ir pereikime prie tos konkrečios patologinės būsenos, kurią Erichas Frommas vadino piktybiniu narciziškumu.

Piktybinis narciziškumas pasižymi nenuolankumu. Visi normalios psichikos suaugę žmonės vienaip ar kitaip paklūsta kuriai nors aukštesnei jėgai – Dievui, tiesai, meilei ar kokiems nors kitiems idealams. Jie elgiasi taip, kaip jiems liepia Dievas, o ne taip, kaip norėtųsi patiems. „Tebūnie tavo, o ne mano valia“, – sako Dievui atsidavęs žmogus. Jie tiki tuo, kas yra tikra, o ne tuo, ką patys norėtų manyti esant tikra. Skirtingai nuo Bobio tėvų, tokiems žmonėms svarbiau artimo žmogaus poreikiai, o ne jų pačių norai. Trumpai tariant, visi psichiškai sveiki individai daugiau ar mažiau klauso savo sąžinės balso. Blogi žmonės elgiasi kitaip. Kai kaltės jausmo ir norų suderinti nepavyksta, kaltės jausmas nustumiamas į šalį, o norai lieka.

Конец ознакомительного фрагмента.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Примечания

1

Saint Augustine, The City of God (Dievo miestas), red. Bourke, Image Books, 1958, p. 304.

2

Evangelija pagal Matą, 7, 1–5.

3

M. S. Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, 2014 m.

4

Teresės iš Lizjė laiškų rinktinė, vert. F. J. Sheed, Sheed and Ward, 1949, p. 303.

5

C. S. Lewis, That Hideous Strength (Ta baisi jėga), Macmillan (išleista minkštais viršeliais), Niujorkas, 1965, p. 316.

6

Maždaug septyniasdešimt kilometrų. (Vert. past.)

7

JAV miestas. (Vert. past.)

8

Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.)

9

Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)

10

Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis.

11

J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas, Alma littera, 2008.

12

Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)

13

XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)

14

Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje Nepramintuoju taku.

15

Žodžių žaismas anglų kalboje: evil (liet. blogis) ir live (liet. gyvas). (Vert. past.)

16

Erich Fromm, The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil (Žmogaus širdis: gebėjimas jausti gėrį ir blogį), Harper & Row, 1964.

17

Evangelija pagal Joną, 10, 10.

18

Evangelija pagal Matą, 8, 22.

19

Evangelija pagal Joną, 8, 44.

20

J. R. R. Tolkien, Hobitas, Alma littera, 2012, Žiedų valdovas, 2014.

21

Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)

22

Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People, Schocken Books, 1981.

23

Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti (Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons, New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.

24

The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness (Žmogiškojo destruktyvumo anatomija), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.

25

Good and Evil, p. 139–140.

26

Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.

27

Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.