Melo žmonės

Gijimas prasideda nuo meilės. Tai – meilės įrodymas. Mylimas žmogus sveiksta. Kai meilės nėra, gijimas sulėtėja, o gal ir visai sustoja. Paradoksalu, bet blogio psichologija turi skleisti meilę. Ji privalo būti sklidina gyvenimo meilės. Kiekviename žingsnyje turi jaustis, kad ja šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas.

Galbūt taip jau pradedu „teršti“ mokslą. Mielai tą darysiu ir toliau. Jei nenorime, kad moksliniu pagrindu kuriama mano siūloma psichologijos koncepcija virstų negyva, sustabarėjusia doktrina, kuri pati savaime gali tapti blogiu, bet norime, kad būtų turtinga, išmoninga ir pulsuojanti gyvybe, privalome pasistengti, kad joje būtų daug tų dalykų, kurie paprastai laikomi nesuderinamais su moksline sritimi. Pavyzdžiui, ją kuriant reikia nepamiršti literatūros, ir ypač mitologinių pasakojimų. Ilgus amžius kovodami su blogiu, sąmoningai ar ne žmonės perkėlė savo patirtį į mitinius pasakojimus. Mitologija slepia didžiulius tokios patirties klodus, kuriuos mes ir toliau turtiname. Štai, pavyzdžiui, neseniai išpopuliarėjusioje Tolkieno trilogijoje Hobitas ir Žiedų valdovas veikiantis Golumo personažas yra turbūt tiksliausiai kada nors pavaizduotas blogio įsikūnijimas.[20] Šių knygų autorius, literatūros profesorius J. R. R. Tolkienas, blogį tikrai išmanė ne prasčiau nei bet kuris psichiatras ar psichologas.

Pažvelgę priešinga kryptimi, pripažintume, kad nagrinėjant blogį reikia taikyti ir „tikro“ mokslo metodus: ne tik Rorschacho testus[21], bet ir pažangiausius biocheminių tyrimų metodus ar pažangiausias paveldimumo dėsnių statistines analizes. Vienas redaktorius, peržvelgęs pirmą knygos rankraščio versiją, šūktelėjo: „Nieko sau, Skoti, tikiuosi, nebandysi teigti, kad blogį lemia genetiniai, biocheminiai ar fizikiniai procesai.“ Vis dėlto tas pats redaktorius puikiai žinojo, kad jau nustatyta, jog beveik visos ligos kyla ir dėl emocinių, ir dėl fizinių priežasčių. Solidus mokslas – solidi psichologija – negali būti siaurų pažiūrų. Reikia ieškoti visomis kryptimis, nes kiekviena smulkmena gali būti reikšminga.

Galų gale ne mažiau svarbu, kad blogio psichologija turėtų ir religinį pagrindą. Taip sakydamas neturiu omenyje, kad būtina remtis konkrečia teologijos doktrina, tačiau manau, kad privalome pasinaudoti ne tik geriausia visų religinių krypčių patirtimi, bet ir pripažinti antgamtinio pasaulio tikrumą. Be to, kaip jau minėjau anksčiau, šis mokslas turi būti persunktas meile ir pagarba gyvybei. Negalima jo paversti vien pasaulietine psichologija.

Egzistuoja daugybė įvairių teologinių blogio sampratų. Jas visas tikriausiai vienija tai, kad žmogiškasis blogis, pavyzdžiui, žudymas, aiškiai neatskiriamas nuo natūraliai kylančio blogio, pavyzdžiui, gaisrų, potvynių ir žemės drebėjimų sukeltos mirties ar sunaikinimo. Vienas mano draugas, žinodamas, kad rašau knygą apie blogį, pasakė: „Galbūt tu galėsi padėti man suprasti, kodėl mano sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi.“ Negaliu to padaryti. Rabino Haroldo S. Kushnerio knygoje Kai nelaimės aplanko gerus žmones[22] turbūt išsamiausiai nagrinėjama natūralaus blogio tema. Šioje knygoje bus kalbama tik apie žmogiškąjį blogį, daugiausia dėmesio skiriant „blogiems“ žmonėms.

Suprantama, ši tema nebus išnagrinėta iki galo. Nesiekiu mokslinio tikslumo ar išsamumo, tačiau kiek įmanoma noriu bendrai aprėpti šios temos esmę, kad paskatinčiau toliau moksliškai gilintis į šią sritį ir ieškoti atsakymų į visus klausimus. Nors kituose religiniuose tikėjimuose yra daug vertingos medžiagos blogio psichologijos kūrėjams, bandydamas plėtoti šią psichologijos sritį, remsiuosi tik krikščioniškomis pažiūromis.[23]

Lygiai taip pat nesiekiu apžvelgti visas šią temą nagrinėjančias psichologijos teorijas. Pakaks pasakyti, kad nors mums dar ir trūksta mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, jog jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu, žmogaus elgesio tyrinėtojai jau sukūrė pagrindą, kuriuo remiantis galima toliau plėtoti šią psichologijos kryptį. Esminę reikšmę turi Freudo atrasta pasąmonė ir C. Jungo „Šešėlio“ samprata.

Visgi norėčiau išskirti vieno psichologo nuopelnus. Išsigelbėjęs nuo Hitlerio vadovavimo metais nacių vykdyto žydų persekiojimo, psichoanalitikas Erichas Frommas didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė nacizmo blogio tyrinėjimams. Jis buvo pirmasis ir vienintelis mokslininkas, sugebėjęs aiškiai apibrėžti blogos asmenybės tipą, pabandęs išsamiai išanalizuoti blogų žmonių natūrą ir siūlęs ją tyrinėti ir toliau.[24]

Frommo darbai remiasi kai kurių Trečiojo reicho nacių lyderių elgsenos ir holokausto tyrimais. Jo darbas pranašesnis už manąjį tuo, kad istoriniu požiūriu jo tyrimo objektai neabejotinai gali būti įvardijami kaip blogio skleidėjai. Tačiau kartu tai yra ir jo darbo trūkumas: kadangi jam niekuomet neteko iš tikrųjų bendrauti su savo tyrimų objektais ir kadangi jie visi buvo įtakingi politiniai veikėjai tam tikro laikmečio ir tam tikrų kultūrinių aplinkybių nulemtoje santvarkoje, susidaro įspūdis, kad tikrai blogi žmonės gyveno „kažkur“ ir „kažkada“. Skaitytojui gali pasirodyti, kad tikrajam blogiui nėra vietos kaimynystėje gyvenančios trijų vaikų motinos namuose arba gatvės gale stovinčios bažnyčios diakono gyvenime. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad blogų žmonių yra tikrai nemažai, ir iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria nuo mūsų.

Garsusis žydų teologas Martinas Buberis skyrė dvi mitų apie blogį rūšis. Pirmoji – tai pasakojimai apie žmones, kuriems kyla didžiulė grėsmė patekti į blogio pinkles, antra rūšis – apie tuos, kurie jau pateko į šias pinkles ir kuriuos absoliutus blogis pasiglemžė ir visiškai užvaldė[25].

Džordžo atvejis – tikra gyvenimiška istorija, prilygstanti pirmos rūšies mitui. Jis dar netapo blogu žmogumi, tačiau trūko nedaug. Jo sandėris su velniu buvo lūžio taškas jo moraliniame gyvenime. Jei šio sandėrio jis nebūtų nutraukęs, būtų leidęs blogiui save užvaldyti. Tačiau jis dar nebuvo pasiekęs tos ribos ir, kamuojamas kaltės jausmo, sugebėjo atsitraukti.

Dabar susipažinkime su pora, kurie, kaip ir Frommo tyrimo subjektai, priklauso antrajam tipui. Tai žmonės, peržengę ribą ir pasidavę absoliučiam blogiui, iš kurio galbūt net neįmanoma išsivaduoti.

Pasakojimas apie Bobį ir jo tėvus

Buvo vasaris. Tuo metu, įpusėjęs savo pirmuosius specializuotų psichiatrijos studijų metus, dirbau ligoninėje. Penkiolikmetis Bobis, kuriam buvo diagnozuota depresija, į ligoninės skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas iš vakaro. Dar prieš pirmą kartą susitikdamas su Bobiu perskaičiau, ką ligos kortelėje buvo užrašęs ligoninės priimamojo psichiatras:

Vyresnysis Bobio brolis Stiuartas nusižudė praėjusių metų birželį, būdamas šešiolikos. Jis paleido šūvį sau į galvą iš 22 kalibro graižt-vinio šautuvo. Iš pradžių atrodė, kad po savo vienintelio brolio mirties Bobis jaučiasi gana gerai. Tačiau rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, jo rezultatai smarkiai suprastėjo. Anksčiau mokydavęsis vien B pažymiais, dabar gauna vien neigiamus vertinimus. Dar prieš Padėkos dieną buvo akivaizdu, kad jis apimtas sunkios depresijos. Jo tėvai, kurie, atrodo, labai sunerimę, bandė su juo pasikalbėti, bet jis darėsi vis uždaresnis. Po Kalėdų dar labiau užsisklendė savyje. Nors anksčiau Bobis niekuomet nesielgdavo chuliganiškai, vakar pats vienas pavogė automobilį ir (neturėdamas jokios vairavimo patirties) jį sudaužė, tad buvo sulaikytas policijos. Numatyta jo teismo posėdžio data – kovo dvidešimt ketvirtoji. Dėl jauno amžiaus jis buvo patikėtas tėvų priežiūrai. Jiems rekomenduota nedelsiant kreiptis į psichiatrą.

Padėjėjas atvedė Bobį į mano kabinetą. Jo kūno sudėjimas buvo kaip ir daugumos penkiolikmečių berniukų, kurie vos prasidėjus paauglystei staiga išstypsta, – ilgos, ištįsusios ir pagalius primenančios rankos ir kojos, prakaulus kūnas, kuris dar nebuvo pradėjęs stambėti. Jam visiškai netinkantys drabužiai buvo sunkiai nusakomi. Kiek per ilgi, neplauti plaukai krito jam ant akių, dėl to jo veidą buvo sunku įžiūrėti, ypač kai dar ir žvilgsnis buvo įsmeigtas į grindis. Paspaudžiau jo suglebusią plaštaką ir mostu pakviečiau sėstis.

– Aš – daktaras Pekas, Bobi, – tariau. – Būsiu tavo gydytojas. Kaip jautiesi?

Netardamas nė žodžio Bobis spoksojo į grindis.

– Ar naktį gerai miegojai? – paklausiau.

– Gal gerai, – sumurmėjo Bobis. Jis pradėjo krapštyti kažkokią žaizdelę ant plaštakos. Pastebėjau, kad ant abiejų dilbių ir plaštakų tokių žaizdelių buvo daugybė.

– Ar tau čia baisu?

Tyla. Bobis jau buvo gana smarkiai prakrapštęs žaizdą. Mintyse susiraukiau matydamas, kaip jis žaloja savo kūną.

– Beveik visi nervinasi pirmą kartą patekę į ligoninę, – pasakiau, – bet pamatysi, kad nieko tau čia nenutiks. Papasakok, kaip čia atsiradai.

– Mane atvežė tėvai.

– Kodėl?

– Nes pavogiau automobilį, o policijoje sakė, kad man reikia čia atvažiuoti.

– Policija tau turbūt neliepė važiuoti į ligoninę, – pasitikslinau. – Jie tik pasiūlė apsilankyti pas gydytoją. O vakar vakare tave apžiūrėjusiam gydytojui pasirodė, kad tavo būklė tokia rimta, jog geriau likti ligoninėje. Kaip sugalvojai pavogti tą automobilį?

– Nežinau.

– Pavogti automobilį ne taip jau paprasta, ypač jei esi vienas, nemoki vairuoti ir net neturi vairuotojo pažymėjimo. Turbūt taip pasielgei dėl kažkokios labai svarbios priežasties. Ar galėtum pasakyti, kodėl?

Jokio atsakymo. Tiesą sakant, nieko ir nesitikėjau. Į bėdą pakliuvę penkiolikmečiai vaikinai, pirmą kartą bendraujantys su psichiatru, paprastai nebūna labai šnekūs, ypač jei jie dar apimti depresijos. Bobis aiškiai buvo paskendęs gilioje depresijoje. Kol bendravome, man pavyko keletą kartų pažvelgti jam į akis, kai jis užsimiršęs pakėlė žvilgsnį nuo grindų. Tai buvo bukas, negyvas žvilgsnis. Nei akyse, nei lūpose nebuvo nė lašo gyvybės. Tokias veido išraiškas buvau matęs filmuose apie koncentracijų stovyklų siaubą išgyvenusius kalinius arba apie išsigelbėjusius iš gamtos stichijų, kai jie suvokia, kad namai sugriauti, o šeima žuvusi: apkvaitęs, apatiškas ir beviltiškas žvilgsnis.

– Ar tau liūdna? – paklausiau.

– Nežinau.

„Turbūt kad nežino“, – pagalvojau. Vos įžengę į paauglystę vaikai tik mokosi suvokti savo jausmus. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau jie trikdo ir tuo sunkiau juos apibūdinti.

– Man atrodo, kad tau tikrai yra dėl ko liūdėti, – tariau. – Žinau, kad praeitą vasarą nusižudė tavo brolis Stiuartas. Ar buvote artimi?

– Taip.

– Papasakok, ką veikdavote.

– Kad nėra ką pasakoti.

– Jo mirtis tave turbūt labai nuliūdino ir sutrikdė, – pasakiau.

Bobis nieko neatsakė. Gal tik kiek intensyviau ėmė krapštyti vieną iš daugybės žaizdų ant dilbio. Matėsi, kad per šį pirmą mudviejų susitikimą jam dar per anksti kalbėti apie brolio savižudybę. Nutariau apie tai kol kas neklausinėti.

– O tavo tėvai? – paklausiau. – Ką galėtum apie juos papasakoti?

– Jie manimi rūpinasi.

– Labai gerai. O kaip rūpinasi?

– Vežioja mane į skautų stovyklas.

– Tai puiku, – pasakiau. – Juk tėvai taip ir turi elgtis, jei tik turi galimybę. Ar gerai su jais sutari?

– Gerai.

– Nesipykstate?

– Kartais su jais elgiuosi bjauriai.

– Pavyzdžiui, kaip?

– Juos skaudinu.

– Kaip skaudini, Bobi? – klausinėjau toliau.

– Pavyzdžiui, įskaudinau, kai pavogiau automobilį, – atsiliepė Bobis, o jo balse išgirdau ne pasididžiavimą savo poelgiu, bet juodą neviltį ir didžiulį nuovargį.

– Kaip manai, gal automobilį ir pavogei tam, kad juos įskaudintum?

– Ne.

– Man irgi atrodo, kad nenorėjai jų skaudinti. Ar gali prisiminti, kaip dar esi įskaudinęs tėvus?

Bobis neatsakė. Užsitęsus tylai tariau:

– Na, tai?

– Tiesiog žinau, kad juos įskaudinau.

– Bet iš kur žinai? – klausinėjau.

– Nežinau.

– Ar jie tave baudžia?

– Ne, jie elgiasi gerai.

– Tai kodėl manai, kad juos skaudini?

– Jie ant manęs šaukia.

– Štai kaip. O už ką, pavyzdžiui, jie pradeda šaukti?

– Nežinau.

Dabar Bobis įnirtingai krapštė savo žaizdas, o jo galva buvo panarinta iki pat krūtinės. Jutau, kad geriausia būtų pereiti prie ne tokių skausmingų klausimų. Galbūt tada jis taps kiek atviresnis ir mums pavyks užmegzti normalų pokalbį.

– Ar turi kokį nors naminį gyvūnėlį? – paklausiau.

– Šunį.

– Kokios veislės?

– Vokiečių aviganį.

– Kuo jis vardu?

– Ji vardu Ingė, – pataisė mane Bobis.

– Primena vokišką vardą.

– Aha.

– Vokiškas vardas vokiečių aviganiui, – garsiai pasakiau, tikėdamasis, kad man kaip nors pavyks išsivaduoti iš tardytojo vaidmens. – Ar judu su Inge daug laiko praleidžiate kartu?

– Ne.

– Ar ja rūpiniesi?

– Taip.

– Bet neatrodo, kad ja labai džiaugtumeisi…

– Tai mano tėčio šuo.

– Štai kaip. Bet tau vis tiek tenka ja rūpintis?

– Taip.

– Tai ne visai teisinga. Ar dėl to pyksti?

– Ne.

– O savo gyvūną turi?

– Ne.

Buvo akivaizdu, kad pokalbis apie gyvūnėlius tuo ir baigsis, todėl perėjau prie kitos temos, apie kurią jaunimui dažnai būna smagu kalbėti.

– Neseniai buvo Kalėdos, – tariau. – Ką gavai dovanų?

– Nieko ypatingo.

– Bet tėvai tikriausiai tau ką nors padovanojo? Ką gavai?

– Šautuvą.

– Šautuvą? – pakartojau suglumęs.

– Taip.

– Kas per šautuvas? – tyliai paklausiau.

– Dvidešimt antro kalibro.

– Dvidešimt antro kalibro pistoletas?

– Ne, dvidešimt antro kalibro graižtvinis šautuvas.

Tarp mūsų įsivyravo ilga tyla. Pasijutau lyg žemė slystų man iš po kojų. Supratau, kad noriu dabar pat baigti šį pokalbį. Troškau grįžti namo. Galų gale prisiverčiau pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti:

– Kaip suprantu, būtent dvidešimt antro kalibro graižtviniu šautuvu ir nusižudė tavo brolis?

– Taip.

– Ar tokios dovanos tu pats paprašei?

– Ne.

– O ką norėjai gauti?

– Teniso raketę.

– Bet gavai šautuvą?

– Taip.

– Kaip jauteisi gavęs tokį patį šautuvą kaip ir tavo brolis?

– Tai nebuvo toks pat šautuvas.

Lengviau atsikvėpiau. Galbūt tiesiog ne taip supratau.

– Atleisk, – tariau, – maniau, kad abu šautuvai buvo vienodi.

– Jie nebuvo vienodi, – atsakė Bobis. – Tai buvo tas pats šautuvas.

– Tas pats šautuvas?

– Taip.

– Nori pasakyti, kad tai buvo brolio šautuvas? – beprotiškai troškau atsidurti namie.

– Taip.

– Tai tėvai Kalėdoms tau padovanojo brolio šautuvą? Tą patį, kuriuo jis nusižudė?

– Taip.

– Kaip jauteisi per Kalėdas gavęs brolio šautuvą? – klausinėjau.

– Nežinau.

Beveik gailėjausi to paklausęs. Iš kurgi jam žinoti? Kaip jam į tokį klausimą atsakyti? Žvilgtelėjau į jį. Mums kalbantis apie šautuvą, jo laikysena nėmaž nepasikeitė. Jis ir toliau krapštinėjo savo rankas. O šiaip atrodė beveik kaip miręs – tuščias žvilgsnis, vangi, apatiška laikysena, kurioje nebuvo nė lašo gyvybės, kėlė neapsakomą siaubą.

– Ir nemanau, kad turėtum žinoti, – tariau. – Ar kada lankaisi pas senelius?

– Ne, jie gyvena Pietų Dakotoje.

– Ar mataisi su kokiais nors giminaičiais?

– Kartais.

– Ar kas nors iš jų tau patinka?

– Patinka teta Helena.

Man pasirodė, kad jo balse išgirdau vos juntamą susidomėjimą.

– Ar tau patiktų, jei teta Helena atvažiuotų čia, į ligoninę, tavęs aplankyti? – paklausiau.

– Ji gyvena tolokai.

– Bet jei vis tiek atvažiuotų?

– Na, jei norės…

Jo balse vėl pajutau menkutę vilties kibirkštėlę. Ir savyje taip pat. Susisieksiu su teta Helena. Dabar pokalbį reikėjo baigti, nes ilgiau nebegalėjau tverti. Supažindinau Bobį su ligoninės tvarka, pasakiau, kad pasimatysime rytoj, kad seselės atidžiai jį stebės ir kad prieš miegą jam duos tabletę migdomųjų. Tada nuvedžiau jį atgal į seselių kabinetą. Surašęs nurodymus dėl tolesnio Bobio gydymo, išėjau į ligoninės kiemą. Lauke snigo. Su džiaugsmu kelias minutes stovėjau stebėdamas ant savęs krintančias snaiges. Paskui grįžau į kabinetą ir pasinėriau į nuobodų ir monotonišką dokumentų tvarkymo darbą. Tai irgi dariau su džiaugsmu.

Kitą dieną susitikau su Bobio tėvais. Jie tvirtino, kad yra sunkiai dirbantys žmonės. Jis buvo įrankių gamintojas, itin kvalifikuotas mechanikas, kuris didžiavosi dirbantis darbą, kuriam reikėjo ypatingo tikslumo. Ji dirbo sekretore draudimo bendrovėje ir didžiavosi jųdviejų tvarkingais namais. Kas sekmadienį jie lankydavosi liuteronų bažnyčioje. Savaitgaliais jis eidavo pagurkšnoti alaus. Ji priklausė moterų boulingo komandai, kuri rinkdavosi žaisti ketvirtadienio vakarais. Jie buvo vidutinio ūgio, nei ypatingai gražūs, nei bjaurūs, ir priklausė darbininkų klasės grietinėlei – tylūs, tvarkingi, solidūs. Sunku buvo įsivaizduoti, dėl ko juos būtų galėjusios persekioti tokios nelaimės – iš pradžių Stiuartas, dabar Bobis.

– Ak, gydytojau, baigiu išverkti akis, – prabilo motina.

– Stiuarto savižudybė jums buvo netikėta? – paklausiau.

– Kaip perkūnas iš giedro dangaus, – atsakė tėvas. – Jis buvo toks paprastas vaikas, gerai mokėsi, jam patiko dalyvauti skautų veikloje, laukuose už namo mėgdavo medžioti švilpikus. Jis buvo ramus vaikis, bet visi jį mėgo.

– Ar prieš savižudybę neatrodė prislėgtas?

– Tikrai ne. Buvo toks, kaip ir visada. Žinoma, jis nebuvo labai šnekus, nepasakodavo, kas dedasi jo galvoje.

– Ar paliko kokį nors raštelį?

– Ne.

– Ar jūsų abiejų giminėje yra žmonių, kurie būtų sirgę psichikos liga, sunkia depresija arba būtų nusižudę?

– Mano giminėje tokių nėra, – atsakė tėvas. – Mano tėvai čia atvyko iš Vokietijos, todėl ten irgi gyvena nemažai giminaičių, apie kuriuos nelabai ką žinau, todėl dėl jų nesu tikras.

– Mano močiutė senatvėje suvaikėjo, todėl ją teko paguldyti į ligoninę, tačiau daugiau niekas nesiskundė jokiais psichiniais sutrikimais, – pridūrė motina. – Ir, suprantama, tikrai niekas nenusižudė. Ak, gydytojau, tikiuosi, nemanote, kad Bobis galėtų… irgi kažką sau pasidaryti?

– Būtent, – tariau. – Manau, kad tai labai tikėtina.

– Viešpatie, šito neiškęsčiau, – tyliai suvaitojo motina. – Ar tokiems dalykams – na, kaip savęs žalojimas, gali pastūmėti šeimos narių pavyzdys?

– Be jokios abejonės. Statistika rodo, kad didžiausia savižudybių rizika kyla tiems žmonėms, kurių brolis ar sesuo nusižudė.

– Viešpatie, – vėl sudejavo motina. – Norite pasakyti, kad Bobis tikrai galėtų taip pasielgti?

– Ar anksčiau nepagalvojote, kad Bobiui galėtų grėsti pavojus? – paklausiau.

– Iki šios dienos nieko net neįtarėme, – atsakė tėvas.

– Bet jei gerai suprantu, Bobis jau kurį laiką buvo prislėgtos nuotaikos, – neatlyžau. – Ar dėl to nesijaudinote?

– Žinoma, jaudinomės, – tarė tėvas, – bet manėme, kad tai normalu. Žinote, brolio mirtis ir visa kita. Manėme, kad po kurio laiko jam pagerės.

– Nepagalvojote, kad jį reikėtų atvesti pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, psichiatru? – klausinėjau toliau.

– Aišku, ne, – vėl prabilo tėvas. Šį kartą jo balse pajutau šiokį tokį susierzinimą. – Juk jau sakėme, kad manėme, jog viskas praeis. Net neįsivaizdavome, kad tai gali būti taip rimta.

– Kiek teko girdėti, nukentėjo ir Bobio mokslai, – pasakiau.

– Taip. Labai gaila, – atsakė motina. – O juk buvo toks puikus mokinys.

– Mokytojai tikriausiai į tai atkreipė dėmesį, – užsiminiau. – Ar jie su jumis kalbėjosi apie Bobio problemas?

Motina atrodė kiek sutrikusi.

– Taip. Žinoma, ir man pačiai buvo neramu. Aš netgi atsiprašiau iš darbo, kad nueičiau į susitikimą mokykloje.

– Ar neprieštarausite, jei prireikus susisieksiu su mokyklos pedagogais. Jų pagalba gali labai praversti.

– Žinoma, ne.

– Ar tame susitikime, – kalbėjau toliau, – kas nors iš pedagogų pasiūlė nuvesti Bobį pas psichiatrą?

– Ne, – atsakė motina. Ji taip greitai atgavo savitvardą, kad net nebuvau tikras, ar apskritai buvo ją praradusi. – Jie užsiminė, kad būtų gerai pasikonsultuoti su psichologu, bet apie psichiatrą nieko nesakė. Žinoma, jei jie būtų tai pasiūlę, būtume taip ir padarę.

– Taip. Tada būtų buvę aišku, kad tai rimta, – pridūrė tėvas. – Bet kadangi jie paminėjo tik psichologą, galvojome, kad jaudinasi tik dėl prastų jo pažymių. Nepamanykite, kad jo pažymiai mums nerūpėjo. Bet be ypatingo reikalo mes niekuomet nespausdavome vaikų. Juk negerai vaikus pernelyg varžyti, ar ne, gydytojau?

– Nemanau, kad kreiptis psichologinės pagalbos dėl Bobio reiškia jį varžyti, – atrėžiau.

– Žinote, gydytojau, – toliau kalbėjo motina, ir man atrodė, kad ji ne bando pasiteisinti, o mane puola, – mums nėra taip jau paprasta vežioti Bobį darbo dienomis. Juk žinote, kad abu dirbame. O visi tie psichologai savaitgaliais nedirba. Juk negalime kasdien atsiprašinėti iš darbo. Kažkam reikia uždirbti duoną.

Nemačiau prasmės toliau ginčytis su Bobio tėvais dėl to, ar jie būtų galėję rasti tinkamą psichologą, kuris dirbtų vakarais ar savaitgaliais. Nusprendžiau pakalbėti apie tetą Heleną.

– Žinote, – tariau, – gali būti, kad kartu su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais nuspręsime, jog Bobiui nepakaks vien pagulėti ligoninėje, bet ir kuriam laikui teks iš esmės pakeisti aplinką. Gal turite giminaičių, pas kuriuos jis galėtų pagyventi?

– Bijau, kad ne, – iš karto atkirto tėvas. – Nemanau, kad kuris nors iš jų norėtų užsikarti sau ant sprando paauglį. Juk visi turi savo gyvenimus.

– Bobis man užsiminė apie tetą Heleną, – atsargiai tariau. – Gal ji sutiktų priimti jį pas save?

Motina iš karto paklausė:

– Ar Bobis sakė, kad nenori gyventi su mumis?

– Ne, apie tai dar nekalbėjome, – atsakiau. – Tik mėginu išsiaiškinti, ką galima padaryti. Kas ta teta Helena?

– Tai mano sesuo, – atsakė motina. – Bet apie važiavimą pas ją neverta net kalbėti. Ji gyvena už kelių šimtų kilometrų.

– Ne taip ir toli, – paprieštaravau. – Žinant, kad Bobiui reikia pakeisti aplinką, šis atstumas gali būti pats tas. Tai pakankamai arti, kad galėtų aplankyti jus, ir pakankamai toli nuo tos vietos, kur nusižudė brolis ir gal nuo dar kokių nors jį slegiančių dalykų.

– Nemanau, kad tai įmanoma, – pareiškė motina.

– Kodėl?

– Mudvi su Helena artimai nebendraujame, tiesą sakant, iš viso nebendraujame.

– Kas nutiko?

– Mums niekada nesisekė sutarti. Ji – tikra pasipūtėlė, nors nė neįsivaizduoju, ko čia pūstis. Juk ji – tik valytoja. Jiedu su vyru, kuris irgi niekuo neypatingas, turi tik nedidelę namų valymo paslaugų įmonę. Niekaip nesuprantu, kodėl jie ištisai vaizduoja esantys geresni.

– Suprantu, kad judvi nepernelyg gerai sutariate, – pritariau. – Gal yra kitų giminaičių, pas kuriuos Bobiui būtų geriau?

– Ne.

– Net jei ir nemėgstate sesers, Bobiui, regis, ji visai patinka. Tai – visų svarbiausia.

– Klausykite, gydytojau, – įsiterpė tėvas, – nelabai suprantu, ko siekiate. Visus šiuos klausimus uždavinėjate, tarsi būtumėte mažų mažiausiai policininkas. Mes nieko blogo nepadarėme. Neturite jokios teisės atimti iš tėvų vaiko. Juk to ir siekiate. Dėl to vaiko labai stengėmės. Esame geri tėvai.

Jutau, kad sulig kiekviena akimirka man vis labiau raižo pilvą.

– Man kelia nerimą jūsų kalėdinė dovana Bobiui, – pasakiau.

– Kalėdinė dovana? – tėvai, regis, nelabai suprato, apie ką kalbu.

– Taip. Kiek žinau, padovanojote jam šautuvą.

– Taip.

– Ar jis tokios dovanos ir norėjo?

– Iš kur man žinoti, ko jis norėjo? – piktai atrėžė tėvas, o paskui staiga jo kalbos tonas vėl tapo graudus. – Negaliu prisiminti, ko jis norėjo, juk žinote, kiek mums teko iškęsti. Mums tai buvo labai sunkūs metai.

– Suprantu, kad jums buvo nelengva, – tariau. – Bet kodėl jam padovanojote šautuvą?

– Kodėl? O kodėl gi ne? Tai gera dovana jo amžiaus vaikinui. Daugelis jo bendraamžių už tokią dovaną atiduotų bet ką.

– Man atrodo, – lėtai tariau, – kad po to, kai nusišovė jūsų vyresnysis sūnus, neturėtumėte taip žavėtis šautuvais.

– Turbūt esate vienas iš tų, kurie pasisako už šautuvų uždraudimą, – vėl kiek piktokai burbtelėjo tėvas. – Nieko tokio. Manykite, ką norite. Aš irgi nesu pamišęs dėl ginklų, bet man atrodo, kad problemas kelia ne šautuvai, o juos naudojantys žmonės.

– Iš dalies sutinku su jumis, – pritariau. – Stiuartas nenusižudė vien dėl to, kad turėjo šautuvą. Tai įvyko dėl kažkokios daug svarbesnės priežasties. Gal žinote, kokios?

– Ne. Jau sakėme, kad net nežinojome, jog Stiuartas buvo apimtas depresijos.

– Būtent. Stiuartas išties buvo apimtas depresijos. Žmonės nesižudo neapimti depresijos. Kadangi nežinojote, kad Stiuartas sirgo depresija, galbūt galėjote nesijaudinti dėl to, kad jis turi šautuvą. Bet apie prislėgtas Bobio nuotaikas tikrai žinojote. Juk tai buvo akivaizdu dar prieš Kalėdas, kai padovanojote šautuvą.