Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

MFAA iškilo spręstina dilema – Altauszė ir keli šimtai kitų meno saugyklų atsidūrė per Jaltos konferenciją Tarybų Sąjungai priskirtose teritorijose.

Armijos nesustojo ties žemėlapyje dar prieš karo pabaigą pažymėtomis ribomis. Taip amerikiečiai keliose vietose giliai įsiskverbė į Tarybų Sąjungos zoną. Tai sukėlė įtampą, Stalinas reikalavo, kad britų ir amerikiečių pajėgos iš ten atsitrauktų ne vėliau kaip iki liepos pirmos. Nerimą keliančios žinios iš Tarybų Sąjungos okupuotų teritorijų vertė amerikiečių žinybas veikti greitai ir tuoj pat evakuoti meno kūrinius į amerikiečių zoną. Buvo pranešta, kad Raudonoji armija jau išsijuosusi atsiima karo padarytos žalos kompensacijas savindamasi meno kūrinius. Pakeliui į Berlyną Stalino trofėjų brigados aptiko dideles meno kūrinių saugyklas, o sostinėje ir apylinkėse į jų rankas pateko karališkieji lobiai – Berlyno muziejų kolekcijos. Pirmieji traukiniai su trofėjais pajudėjo iš Berlyno į Maskvą nacistinei Vokietijai dar nekapituliavus. Pilyje už miesto aptiktos Nacionalinės galerijos kolekcijos. Kasyklose ir bunkeriuose už Dresdeno rastos miesto muziejų kolekcijos, kurios buvo evakuotos dar prieš tų pačių metų vasarį vykusį kraupų bombardavimą, pavertusį kultūros centru vadintą miestą svilėsiais dvokiančiu skeletu.

Diduma radinių išsiųsta į Puškino muziejų Maskvoje. Kiti pražuvo arba buvo išgrobstyti nesaugomą meno slėptuvę aptikusių kareivių arba vietinių gyventojų. Sklido gandai, kad juodojoje rinkoje už porą aulinių buvo galima gauti Albrechto Diurerio kūrinį.

Skubėdami laiku ištuštinti kasyklą, prie Altauszės MFAA karininkai, kareiviai ir kalnakasiai darbavosi kiauromis paromis. Vokiečiams prireikė daugiau nei metų, kol užpildė kasyklą, o dabar reikėjo viską sutvarkyti vos per kelias savaites. Britų pajėgos savo zonoje irgi pradėjo evakuoti meno kūrinius ir steigti surinkimo punktus. Liepą į Miuncheno centrinį surinkimo punktą plaukė tūkstančiai meno darbų. Netrukus paaiškėjo, kad šių erdvių patalpų neužteks. Pietų Vokietijoje įrengta daugiau surinkimo punktų. Vakarų sąjungininkai ėmėsi meno prekeivių, ekspertų ir kitų svarbių asmenų ir jų apklausų. Jos padėjo suvokti ne tik vagysčių dydį, bet ir fanatiškas ambicijas. Tai buvo ne paprastas plėšikavimas per karą, o aukščiausiu politiniu nacistinės Vokietijos lygiu suplanuotas veiksmas.

Vis dėlto dėl suprantamų priežasčių 1945 m. šis nusikaltimas liko daug baisesnių nacių veiksmų šešėlyje. Po pasaulį pasklidus nuotraukoms iš koncentracijos stovyklų, meno vagystės atrodė kaip nekaltas sukčiavimas.

Meno kūrinių ateitis 1945 m. ir toliau liko neišspręsta. Pavyzdžiui, prancūzai norėjo, kad jų šalyje dingę arba sunaikinti kūriniai būtų kompensuoti tokios pat vertės vokiškų kolekcijų darbais. Dauguma, taip pat ir MFAA karininkai, tikėjosi, kad bus sukurta tarptautinė komisija ir šalys nugalėtojos bendromis pastangomis išspręs meno likimo klausimą.

To neįvyko. Tarybų Sąjunga savo karo grobį jau buvo išvežusi į Maskvą. Liepos viduryje vykusioje Potsdamo konferencijoje buvusių sąjungininkų santykiai ėmė kaip reikiant braškėti. Sugriautoje Vokietijoje reikėjo pasirūpinti milijonais benamių ir badaujančių žmonių, todėl meno problemą kariškiai norėjo išspręsti kuo greičiau. Vis dėlto dauguma dalyvių suprato, kad restitucijos procesas truks ilgus metus, o gal net dešimtmečius.

Vienas Patono generolų Liucijus D. Klėjus (Lucius D. Clay), netrukus paskirtas kuruoti amerikiečių zoną, suformulavo restitucijos filosofijos gaires. Klėjus meną suskirstė į tris kategorijas. Į pirmąją (A) pateko darbai, kuriuos buvo lengviausia priskirti pavogtųjų kategorijai. Tai okupuotose šalyse nacistų iš viešųjų įstaigų arba privačių savininkų pagrobti darbai, pavyzdžiui, išgrobstyta žydų nuosavybė. Kitai kategorijai (B) priskirti privatiems savininkams priklausę darbai, už kuriuos nacistai sumokėjo tam tikrą kompensaciją. Dažnai tai buvo šantažas, kai Hermano Geringo arba Adolfo Hitlerio agentai pateikdavo siūlymą, kurio atsisakyti niekas paprastai nedrįsdavo. Į paskutinę kategoriją pateko kūriniai, laikomi priklausančiais vokiečių liaudžiai, daugiausia įvairiose saugyklose rastos muziejų kolekcijos. A ir B kategorijos kūriniai turėjo būti kuo greičiau grąžinti šalims, iš kurių buvo pavogti arba įsigyti. Perduoti atsakomybę šalims buvo paprastas sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių. Toli gražu ne visi meno kūriniai iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grįžo savininkams ar jų palikuonims.

Nedėkingą MFAA narių darbą gelbstint, transportuojant, rūšiuojant ir taisant pažeistus kūrinius dar labiau sunkino generalinio štabo noras išspręsti klausimą kuo skubiau. Eizenhaueris asmeniškai nurodė kuo daugiau ir kuo didesnėmis siuntomis siųsti juos į susijusias šalis. Amerikos armija pirmiausia norėjo išvengti dalyvavimo sprendžiant sudėtingus nuosavybės klausimus, o to pasekmė turėjo būti visiško grąžinimo proceso parengimas. Grąžinti tokius kūrinius kaip Mergelės Marijos altorius, Gento altorius ir Mikelandželo „Briugės Madona“ buvo paprasta, nes visi žinojo, iš kur jie. Bet tai tik išimtys, kur kas sunkesnis klausimas buvo okupuotose šalyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nacistų „įsigyta“ galybė meno kūrinių. Be to, daugybės meno kūrinių savininkai buvo dar nenustatyti ir vargu ar kada nors bus išaiškinti. Tai buvo detektyvų darbas, už kurį amerikiečių armija nenorėjo būti atsakinga. Ši užduotis turėjo tekti šalims, iš kurių meno kūriniai ir buvo pavogti. To padarinys – restitucijos procesas vyko nevienodai, nelygu, kaip šį klausimą sprendė konkreti šalis ir institucija.

Vėlyvą 1945 m. rudenį meno kūrinius pradėta gabenti iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Marburge, Vysbadene ir Ofenbache įrengtus surinkimo punktus, siekiant geriau tvarkyti daug meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių objektų.

Iš Noišvanštaino pilies, kurioje rasta keli tūkstančiai Prancūzijoje nacistų pagrobtų meno kūrinių, išvažiavo keli pilni traukiniai. Jiems pasiekus galutinę stotelę Paryžiuje, Hagoje, Vienoje, Amsterdame ir kitose vietose beveik iš karto prasidėjo grąžinimo procesas. Atsiliepė tūkstančiai vienaip ar kitaip nuosavybės netekusių žmonių iš viso pasaulio. Daugeliui teko nusivilti. Tie, kas rado savo kūrinius, susidūrė su kitomis problemomis, pirmiausia reikėjo įrodyti, kad jie yra tikrieji savininkai. Kai kurie pabėgo nieko nepasiėmę, o grįžo į geriausiu atveju apiplėštus namus, blogiausiu – į tiesiog nebeegzistuojančius.

Toli gražu ne visi pavogti kūriniai buvo rasti Altauszėje ar kitose vietose. Šiose kolekcijose buvo tik, nacistų manymu, vertingiausi darbai. Dešimtys tūkstančių nacistų išsigimusiais pripažintų darbų parduota meno kūrinių rinkoje, iškeista į senesnių meistrų darbus arba sunaikinta. Tūkstančiai kūrinių dingo privačiose galerijose arba buvo kontrabanda išvežti į pasaulinę rinką. Garsus kolekcininkas, Paryžiaus galerijų savininkas žydas Paulis Rozenbergas (Paul Rosenberg) netrukus pastebėjo, kad 400 nacistų iš jo pavogtų darbų yra pasklidę po visą Europą. Dauguma buvo kontrabanda išvežti į Šveicariją ir parduoti garsiausioms šalies galerijoms. Daugybei nacių apvogtų žydų kilmės meno prekeivių ir kolekcininkų tai buvo ilgos kovos, siekiant atgauti savo meno kūrinius, pradžia.

Vakarų sąjungininkai bandė neleisti vogtiems meno kūriniams keisti šeimininkų. Buvo įvesti apribojimai: meno kūrinius uždrausta eksportuoti iš Vokietijos, o apie visus, didesnius nei 1 000 reichsmarkių, sandorius turėjo būti pranešta žinyboms. Taip pat sudaryti juodieji sąrašai, į kuriuos įtraukti su nacistais sandorius sudarę meno prekeiviai. Pasekmė – ši rinka, kaip ir labai daug kitų dalykų, 1945 m. rudenį pasitraukė į pogrindį. Kiti laukė galimybės parduoti, kai 1949 m. apribojimai bus sušvelninti.

Kur kas toliau siekė įstatymas, įpareigojantis visus Vokietijos piliečius pranešti apie karo metais užsienyje pirktus ar kitaip įsigytus daiktus. Karinė okupacinė valdžia turėjo įgaliojimų konfiskuoti visus meno dirbinius, kurie nacių laikais pakeitė šeimininkus nelegaliu būdu. Buvo kalbama apie didelį šešėlį. Nacistinės Vokietijos ekonomikos politika karo metais sukūrė sąlygas klestėti meno rinkai. Naciai naudojo okupuotų šalių iždą meno kūriniams pirkti. Vokiečių verslininkams pasiūlyti pelningi sandoriai, visą laiką pervertinant reichsmarkę okupuotų šalių valiutos atžvilgiu. Tai sukėlė pirkimo karštligę, kai iš tokių miestų kaip Paryžius ir Amsterdamas į Trečiąjį reichą ėmė plūsti meno kūriniai, antikvariniai dirbiniai ir prabangos prekės.

Prancūzija, Nyderlandai ir Austrija priėmė įstatymus, kuriais siekė tokius sandorius nutraukti ir paskelbti negaliojančiais, tačiau dėl didžiulės apimties tai buvo beveik neįmanoma. Įstatymai sulaukdavo aršaus pasipriešinimo, taip pat ir Vokietijoje, kur visa kaltė buvo verčiama mirusiems arba nuteistiems nacistams. Jau šeštame dešimtmetyje daugumai nusikaltimų suėjo senaties terminas. Daugybė įmonių, namų, nuosavybės ir turto netekusių žydų šeimų, po karo bandydamos atgauti nuosavybę, įklimpo į ilgą ir dažnai beviltišką kovą.

1946 m. balandį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto buvo išsiųsta daugiau nei 5 000 objektų. Nors Eizenhaueris bandė skubinti restituciją, tai pasirodė esąs Sizifo darbas.

Darbas turėjo būti baigtas 1946 m. rugsėjį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Į Miuncheną ir toliau plūdo daugiau meno kūrinių, nei pajėgta išsiųsti. Visą laiką buvo aptinkama naujų sandėlių, kai daugelio kitų saugyklų dar nebuvo spėta patikrinti. Iš viso užregistruota 23 000 objektų. Daiktų buvo gerokai daugiau, nes vieną „objektą“ galėjo sudaryti visa biblioteka. Ne viena tokia buvo ir Miuncheno surinkimo punkte, kai kurios turėjo milijonus knygų. Dešimčių tūkstančių kūrinių nepavyko išsiųsti į jokią šalį, nes niekas nežinojo, iš kur jie atsirado. Darbo nepalengvino ir tai, kad MFAA grupė buvo išformuota, o jos nariai grįžo namo.

Grąžinimą sunkino ir artėjantys didieji politiniai įvykiai, pamažu apgaubiantys Europą – šaltasis karas. 1947 m. Rytų ir Vakarų susiskaldymas tapo akivaizdus, kai Stalinas griežtai ėmėsi rytinių valstybių, o JAV užsienio politika vis daugiau dėmesio skyrė komunizmo plitimui stabdyti.

Dėl šio konflikto darbą Miuncheno centriniame surinkimo punkte reikėjo baigti dar greičiau. 1948 m. rugpjūtį generolas Klėjus bandė nustatyti naują laiko terminą: sandėliai turėjo ištuštėti iki metų pabaigos. Drauge buvo parengta darbų apžvalga. Vakarų sąjungininkai aptiko iš viso 1 500 saugyklų, sandėlių ir bunkerių su kultūros objektais bei 10,7 milijono pavienių daiktų, kurių vertė siekė apie 5 milijardus tuometinių dolerių.

Darbo nespėta baigti ir šį kartą, nes tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. Nors generolai išsakė nepasitenkinimą, darbai truko iki pat šešto dešimtmečio. 1950 m. gruodį atliktais skaičiavimais, grąžinti 340 846 objektai, juos sudarė milijonai pavienių meno kūrinių, antikvarinių dirbinių, knygų, rankraščių ir kitų daiktų. Vis dėlto milijonai daiktų ir toliau gulėjo Miuncheno sandėliuose.

Sunkiai išsprendžiamas klausimas buvo „savininkų neturinti“ nuosavybė, dažniausiai priklausanti per holokaustą išžudytoms žydų šeimoms ir bendruomenėms. Dalis buvo religinės paskirties objektai, kuriuos naciai pavogė žydų „tyrimams“. Šimtai tūkstančių torų, menorų ir tekstilės dirbinių perduota tarptautinei organizacijai (Žydų kultūros atkūrimas; Jewish Cultural Reconstruction), ši ir paskirstė šiuos daiktus JAV ir Izraelio bendruomenėms.

1951 m. amerikiečių žinyboms pabodo ir jos nutraukė šį projektą. Vakarų sąjungininkų vykdyta Vokietijos okupacija buvo pasibaigusi prieš dvejus metus. Niekas nebenorėjo galvoti apie karą. Sandėliuose ir toliau buvo daugiau nei milijonas daiktų. Jie perduoti naujai susikūrusiai Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri tęsė darbą dar dešimt metų.

Turint omenyje aplinkybes, Miuncheno centriniame surinkimo punkte atliktas įspūdingas darbas, nors tuo pat metu liko ir neišspręstų klausimų. Plėšimo mastas pasirodė toks didžiulis, kad visko atitaisyti buvo neįmanoma.

Didžioji dalis grąžinimo darbo buvo baigta šeštame dešimtmetyje, kai suėjo senaties terminas ir meno kūrinių rinką užplūdo neaiškios kilmės kūriniai. Mažai kas klausė, iš kur jie atsirado. Nacistams plėšikauti talkinę meno prekeiviai lyg niekur nieko atidarė parduotuves. Daug į įvairias Europos šalis grąžintų kūrinių, užuot pasiekę buvusius savininkus, atsidūrė valstybinėse kolekcijose. Nusikaltimo bruožai nugrimzdo į užmarštį.

* * *

Dėmesys į meno kūrinių vagystes vėl atkreiptas devintame dešimtmetyje. 1984 m. gruodį žurnalas „ArtNews“ išspausdino straipsnį „Gėdingas palikimas: nacių pavogtas menas Austrijoje“ (A Legacy of Shame: Nazi Art Loot in Austria). Jame rašoma, kad didelę dalį iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto į Vieną išsiųstų meno kūrinių ir kultūrinę vertę turinčių daiktų perėmė Austrijos valstybė. Paaiškėjo, kad šalies žinybos nepersistengė ieškodamos tikrųjų savininkų ar jų palikuonių. Austrija 1955 m. pradėjo dalyti „niekam nepriklausančius“ meno kūrinius šalies muziejams. Toliau straipsnyje pasakojama, kad po 10 metų trukusių derybų Vienos žydų bendruomenei grąžinta 8 000 objektų. Daroma prielaida, kad kūrinių savininkai arba jų paveldėtojai žuvo, todėl 1996 m. šie daiktai parduoti aukcione, o pinigai paaukoti holokausto aukoms. Šis atvejis, taip pat ir aukcionas, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir vėl pažadino susidomėjimą nacistų įvykdytomis meno vagystėmis. Šią temą aptarė ir pora XX a. paskutiniu dešimtmečiu pasirodžiusių knygų, ypač 1995 m. amerikiečių rašytojos Lyn H. Nikolas (Lynn H. Nicholas) kūrinys „Europos išprievartavimas“ (The Rape of Europa).

„Pradėjau rinkti medžiagą devinto dešimtmečio pradžioje, kai dirbau Vašingtono nacionalinėje galerijoje. Tarp muziejininkų sutikau tokių, kurie karo metais buvo MFAA nariai. Dauguma jų vadovavo įvairioms įstaigoms arba dirbo universitetuose. Tuo pat metu susiformavo palanki dirva holokausto studijoms ir užaugo nauja specialistų karta, kurios specializacija buvo išsamesnės nacizmo studijos. Taip paaiškėjo daug naujų faktų. Ėmiau domėtis, kas atsitiko su meno kūriniais. Tada niekas apie tai daug nežinojo, bet man pasisekė, nes JAV paimti archyvai buvo saugomi Vašingtone. Tyrinėjau originalius dokumentus beveik 10 metų, mat nacistai labai stropiai rinko kvitus, sąskaitas ir perdavimo dokumentus“, – pasakoja Lyn N. Nikolas savo namuose Vašingtono rajone Džordžtaune.

Dėmesio sulaukė ir Hektoro Feliciano (Héctor Feliciano) knyga „Prarastasis muziejus“ (The Lost Museum). 1997 m. ji kontroversiškai sutikta Prancūzijoje, kur iš pradžių buvo išleista, o tada atskleidė, kad nacių pavogti kūriniai kabojo ant iškiliausių šalies kultūrinių įstaigų sienų.

Taip pat ir kitose šalyse paaiškėjo, kad už iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto grąžintų meno kūrinių administravimą atsakingos žinybos arba komisijos netinkamai atliko savo darbą. Nyderlanduose niekada nebuvo grąžinta 4 000 per karą pavogtų kūrinių, iš jų 1 600 paveikslų. Kai kurie jų rado vietą muziejuose ant sienų. Paaiškėjo, kad niekada nebuvo tikrinama, kaip skirstomi iš Miuncheno centrinio surinkimo punkto gauti meno kūriniai.

1998 m. surengtos Vašingtono konferencijos tikslas buvo tarptautinio konsensuso paieškos, kaip spręsti holokausto metais pradingusios nuosavybės klausimą. Omenyje turėtas ne tik menas, o apskritai nuosavybė. Vis dėlto konferencijoje labai daug kalbėta apie meną. Šis klausimas buvo taip ilgai atidėliotas dėl savo sudėtingumo, tačiau 1998-aisiais, kai jau buvo imtasi spręsti aukso, draudimo ir bankų sąskaitų klausimus, atrodė, kad neįveikiamų dalykų nėra. Iki amžiaus pabaigos valdžiusi Klintono administracija turėjo ambicijų imtis kai kurių dar nebaigtų XX a. konfliktų. Klintonas intensyviai stengėsi išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą, o to rezultatas buvo 2000 m. pasirašyta Kemp Deivido sutartis.

Atrodė, kad paskutiniais amžiaus metais tvyrantis politinis idealizmas buvo apėmęs ir Vašingtono konferencijos dalyvius, kurie pažadėjo daug daugiau, nei vėliau nuveikė.

Dauguma manė, kad reikalingas tarptautinis susitarimas meno vagysčių klausimais. Per prabėgusius 50 metų meno kūriniai kelis sykius pakeitė šeimininkus. Nacistų pagrobtas menas dabar buvo aptinkamas viso pasaulio kolekcijose, taip pat ir JAV.

Meno kūrinių klausimas buvo politinis, moralinis ir ekonominis iššūkis, todėl sudėtingesnis nei nacių aukso, bankų sąskaitų ir draudimų reikalai. Didžiausia problema – meno kūrinių vagysčių klausimo nebuvo galima išspręsti vienu bendru ekonominiu susitarimu, kaip buvo padaryta kitais atvejais. Menas juk yra unikalūs kūriniai, kurių neįmanoma kompensuoti taip kaip aukso. Daugumai šeimų tie kūriniai kėlė prisiminimų ir buvo susiję su šeimos istorija, o tai sunku įvertinti pinigais. Dėl to reikėjo rinktis sudėtingą problemos sprendimo būdą, sukuriant grąžinimo procesą kiekvienam pavieniam meno kūriniui.

Kitas keblumas buvo tai, kad padidėjo kai kurių kūrinių vertė. Pikaso darbas 1938 ir 1998 m. yra du visiškai skirtingi paveikslai.

Tuo remdamiesi 1998 m. Vašingtono konferencijos dalyviai bandė suformuluoti naujo grąžinimo proceso gaires. Rezultatas – Vašingtono principai, kuriuos pripažino 44 dalyvavusios šalys. Principus sudarė 11 punktų. Įsipareigota įsileisti į savo archyvus tyrinėtojus, ieškoti pavogtų meno kūrinių muziejų kolekcijose ir pirmiausia nustatyti „priimtinus ir adekvačius“ grąžinimo reikalavimus. Vis dėlto šie principai buvo moraliniai, o ne teisiniai įsipareigojimai. Tokia buvo laikotarpio dvasia, be to, įpareigojančią sutartį būtų pripažinę gerokai mažiau šalių.

Nors principai nebuvo įpareigojantys, o, pasak kai kurių kritikų, ir aiškiai per silpni, iš pradžių sutartis sutikta optimistiškai ir nuoširdžiai stengtasi sukurti restitucijos procesą. Net Rusija pažadėjo grąžinti trofėjų brigadų paimtus meno kūrinius, kuriuos nacistai prieš tai pavogė iš žydų. Švedija į Vašingtoną buvo pasiuntusi ministrų kabineto narį Perą Nuderį (Per Nuder) ir taip pat pripažino principus.

Baigiamojoje kalboje Stiuartas Aizenštatas sakėsi „esąs beveik priblokštas“ to, kas buvo pasiekta. „Kalbant apie nacistų konfiskuotus kūrinius, meno pasaulis daugiau niekada nebus toks kaip anksčiau, – sakė Aizenštatas. – Šios sėkmės aidas bus girdimas mūsų muziejuose, galerijose, aukcionuose, namuose ir širdyse šeimų, kurios dabar galės atgauti tai, kas joms teisėtai priklauso.“

5 SKYRIUS

Adolfo Eichmano fabrikas

ADOLFAS HITLERIS juodu mersedesu kirto Austrijos sieną. Šios akimirkos jis laukė beveik visą gyvenimą. Tam pasirinko niekuo neišsiskiriantį miestelį Braunau prie Ino. Jei austrai ir turėjo kur nors išskėstomis rankomis sutikti fiurerį, tai tik čia, gimtajame jo mieste. Kiek anksčiau tą 1938 m. kovo 12 dienos rytą sieną perėjo vermachtas. Vietoj kulkų lietaus kariai sutikti džiūgavimų, Hitlerį sveikinančių gestų, gėlių ir vėliavėlėmis mojuojančių žmonių minios, todėl invazija pavadinta Blumenkrieg – gėlių karu.

Braunau prie Ino, kaip ir Adolfas Hitleris, turėjo dvejopą tapatybę. Ilgai miestelis priklausė tai Austrijos, tai Bavarijos karalystei. Bet dabar tiltą per sieną žyminčią Ino upę puošiantis imperatoriškasis erelis pateko į nacių priklausomybę. Viskas tapo aišku. Hitleris važiavo per Braunau prie Ino atviru mersedesu ir tūkstančių vietinių gyventojų buvo sutinkamas kaip išvaduotojas.

Tik ilgai čia neužsibuvo, jau po valandėlės kortežas patraukė toliau į rytus. Hitleris pradėjo kelionę ne tik per Didžiąją Vokietiją, bet ir per savo vaikystę. Dabar traukė į Lincą, miestą, kurį visada laikė tikraisiais namais.

Kai Adolfui Hitleriui suėjo vienuolika, šeima persikėlė iš Braunau prie Ino į Leondingą, nedidelį miestelį prie Linco. Kaip tik čia Hitleris praleido beveik dešimt metų. Vėliau tą laikotarpį vadino laimingiausiu gyvenime.

Lince susivienijo Adolfo Hitlerio svajonės apie liaudį ir meną. Jausmingoje kalboje iš Rotušės balkono Hitleris pranešė, kad dabar išsipildė jo svajonė apie kitokią „liaudį“. Apačioje buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių. Vyriausiasis karo vadovybės štabo vadas Vilhelmas Keitelis (Wilhelm Keitel) tvyrančią nuotaiką apibūdino kaip „įsielektrinusią, įkaitusią ir esančią už suvokimo ribų“. Pasak liudytojų, sakydamas kalbą Hitleris verkė.

Hitlerio svajonė suvienyti Vokietiją ir Austriją išsipildė. Tačiau buvo ir kita. 1938 m. kovą ji dar nebuvo galutinai susiformavusi, bet jau kelis dešimtmečius kirbėjo Hitlerio galvoje. Iš pradžių kaip paprasti piešiniai ir akvarelės, o netrukus vis monumentalesnių pastatų eskizai. Panašu, kad fantazijos pakeisti Lincą kilo Hitleriui dar ankstyvoje paauglystėje. Būdamas šešiolikos, jis metė nekenčiamą mokyklą ir kelerius bohemiškus metus praleido nieko rimto neveikdamas. Griežtas ir reiklus Hitlerio tėvas Aloyzas staigiai mirė ir išvadavo sūnų nuo reikalavimų eiti jo pėdomis ir tapti valstybės tarnautoju. Jaunasis Adolfas įtikino mamą, kad jam lemta būti menininku. Manoma, kad tais metais susiformavo Hitlerio meno idealas. Kaip tik Lince jis atrado Vagnerį ir apsisprendė atsiduoti menui. Vėliau šeimos draugas pasakojo, kad Hitleris prie vakarienės stalo dažnai piešdavo kokį nors pastatą, koloną ar skliautą. Vaikystės draugas Augustas Kubičekas (August Kubizek) patvirtino, kad Hitlerio netenkino miesto architektūra, ilgais monologais jis dėstė, kaip Lincas turėtų atrodyti. Hitleris ir suaugęs visą gyvenimą toliau darė teatrų, muziejų ir tiltų eskizus. Kai 1938 m. džiūgaujant miniai jis įvažiavo į miestą, idėjos ėmė virsti konkrečiu miesto planu.

Amžiaus pradžioje Lincas buvo bjaurusis ančiukas, bet ir dabar, Dunojaus pakrantėse susitelkus fabrikams, netapo gulbe. Vis dėlto Hitleris fantazavo ne tik apie tai, kaip pramoninį provincijos miestą paversti kultine Trečiojo reicho kultūros vieta. Ramybės nedavė ir kerštas. Miestui, kuris užkirto kelią meninėms jo ambicijoms – Vienai. Miestui, kurio klestinčio kosmopolitinio kultūros gyvenimo ėmė nekęsti. Kaip tik ten Hitleriui neatsirado vietos trokštamoje meno akademijoje. Jis turėjo tenkintis piešdamas atvirukus.

Mintys, kad Lincas turi pasikeisti, galutinai susiformavo praėjus porai mėnesių po aneksijos, kai Hitleris nuvyko į Italiją susitikti su Benitu Musoliniu – žmogumi, kuris nenoriai pravėrė jam duris į Austriją.

Kelerius metus dar iki Austrijos aneksijos Vokietija nesiliovė rimtai grasinusi. Invazija galėjo įvykti jau 1934 m. vasarą, kai austrų nacistams bandant įvykdyti valstybės perversmą buvo nužudytas kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dolfuss). Tą kartą Hitlerį sustabdė ne kitų šalių protestai, ne Austrijos armija, o Musolinis. Italijos diktatorius ne be pagrindo baiminosi Hitlerio valdžios ambicijų Europoje. Pirmiausia Musolinis nerimavo, kad gali netekti pietinės Tirolio dalies, kuri Versalio taikos sutartimi po Pirmojo pasaulinio karo buvo atiduota Italijai. Vokiškai kalbantys gyventojai patyrė brutalią fašistinės Italijos „integraciją“. 1934-aisiais Musolinis pagrasino pradėti karą, jei įvyktų Vokietijos invazija, ir nusiuntė savo armiją prie Brenerio perėjos ties siena su Austrija, bet po ketverių metų nusileido. Tada, pagerėjus dviejų fašistinių lyderių santykiams, tarp Romos ir Berlyno jau buvo susiformavusi ašis.

Du vadus suartino pirmiausia pilietinis Ispanijos karas, kuriame jie rėmė Fransiską Franką. Hitleris taip pat palaikė tarptautiniu mastu kritikuotą Musolinio karą su Etiopija 1935 m.

Vis dėlto paktas vargu ar buvo paremtas dviejų fašistų draugyste. Veikiau tai tik dideliais įtarimais paženklinti gerai apskaičiuoti žaidimai dėl valdžios. Hitleris slapta tiekė ginklus Etiopijos imperatoriui Hailei Selasijei (Haile Selassie), norėdamas sulaikyti Vakarų valstybių dėmesį prikausčiusį karą, o pats tuo metu stiprindamas savo pozicijas Vidurio Europoje.

Vokietijai sparčiai ginkluojantis pasikeitė ir jėgų pusiausvyra. Italija nebegalėjo lygintis su vis agresyvesne Vokietija. Austrija šioje santuokoje tapo Vokietijos kraičiu, o Hitlerio valstybinis vizitas 1938 m. gegužę buvo teatrališkas abiejų fašistinių šalių pasirodymas. Hitleris keturiais šarvuotais traukiniais atvyko į specialiai šiam vizitui pastatytą „Ostiense“ stotį Romoje. Stotis buvo suprojektuota Hitleriui taip patinkančiu monumentalaus neoklasicizmo stiliumi. Italai nutiesė ir naują kelią iš stoties, kurį pavadino Hitlerio keliu (Via A. Hitler).

Per vizitą Hitlerį lydėjo beveik 500 asmenų: partijos funkcionieriai, diplomatai, žurnalistai ir saugumo darbuotojai iš SS bei gestapo. Daugiau nei šimtas SS karininkų atvyko anksčiau ir kelias savaites aiškinosi galimas grėsmes. Į kelionę vyko ir nacių vadovų grietinėlė: Heinrichas Himleris, Jozefas Gebelsas, Rudolfas Hesas, Hansas Frankas ir Hitlerio meilužė Eva Braun.

Toliau buvo rodoma Romos praeities didybė. Hitleriui vargu ar padarė įspūdį Italijos armijos paradas ir naujoji fašistinė architektūra, kurios futuristiniai niuansai jam nepatiko, tačiau dėmesį prikaustė Romos imperija. Jo manymu, vokiečiai buvo labiau nei italai verti tapti jos įpėdiniais.