Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Asmenine Alberto Špėro nuomone, galiausiai buvo apgautas pats Hitleris: „Intrigantas Gebelsas jį apmulkino.“

1933 m. kovą Gebelsui buvo patikėta visa liaudies švietimo ir propagandos ministerija. Netrukus ji perėrė visą kultūros politikos kontrolę. Skirtingai nei Rozenbergas, Gebelsas buvo tipiškas pragmatikas, jis turėjo lanksčią poziciją nacionalsocialistinių dogmų klausimais, o to kaip tik reikėjo. Pasak tyrinėtojo Džonatano Petropouloso (Jonathan Petropoulos), būtų klaidinga vaizduoti Gebelsą kaip kultūra visai nesidomintį ciniką. Priešingai, daug kas rodo, kad jis tikrai žavėjosi ekspresionizmu. Albertas Špėras pats liudijo, kad įrengdamas Gebelso būstą pakabino jame porą Emilio Noldės paveikslų, o tuo propagandos ministras liko labai patenkintas. Kiti nacistai sakė, kad jis turi Ketės Kolvic (Käthe Kollwitz) ir Ernsto Barlacho (Ernst Barlach), vėliau išsigimusiais apšauktų menininkų, kūrinių. 1935 m. net užsakęs impresionistą Leo fon Kenigą (Leo von König) nutapyti jo portretą, kurį vėliau, kai modernusis menas buvo visiškai uždraustas, slėpė savo namuose Švanenverderio saloje prie Berlyno.

1933 m. pabaigoje vokiečių kultūrinis gyvenimas buvo centralizuotas įsteigiant Valstybės kultūros rūmus. Septyni jų skyriai (meno, teatro, literatūros, spaudos, radijo, kino ir muzikos) tapo siauru koridoriumi, kuriuo turėjo pereiti visa vokiečių kultūra. Gebelso ministerijai pavaldūs Valstybės kultūros rūmai tikrino visus kultūros darbuotojus ir jų kūrinius. Šie rūmai pavertė Gebelsą Trečiojo reicho kultūros reikalų dirigentu. Netrukus propagandos ministras išplatino žinią, kad Valstybės kultūros rūmai yra kultūrinio atgimimo pradžia. Vis dėlto Rozenbergas ilgai nelaukęs ėmė kritikuoti Gebelso kultūros politiką ideologiniais pagrindais. Jo kritikoje būta ir tiesos krislo. Gebelsas daug labiau nei Rozenbergas rūpinosi tarptautiniu Vokietijos įvaizdžiu. Jam atrodė tiesiog negražu sukišti geriausius menininkus į koncentracijos stovyklas ar išguiti iš šalies, jei tik šie nėra žydai ir komunistai arba paskelbti režimo priešais.

Jis taip pat netiesiogiai rėmė (niekada apie tai nekalbėjo) tą nacistų judėjimo flangą, kuris XX a. ketvirtame dešimtmetyje priešinosi stipriai völkisch judėjimo įtakai kultūros srityje ir laikė ją reakcingos, biurgeriškos kultūros išraiška. Pirmiausia iš nacistinės Berlyno studentų sąjungos kilęs pasipriešinimas teigė, kad ekspresionizmas buvo tikro vokiško meno apraiška. Atsigręžta į vaizduojamąją XIX a. tapybą, šlovinant tokius menininkus kaip Emilis Noldė ir Ernstas Liudvikas Kirchneris. Berlyno opozicija teigė, kad ekspresionizmas yra antiliberali, germaniška išraiška, kilusi iš tos pačios jėgos kaip ir pats nacionalsocializmas. Su judėjimu buvo itin glaudžiai susijęs partijos nariu tapęs Emilis Noldė. Berlyno studentus ėmė remti ir kitų Vokietijos miestų nacistinės studentų sąjungos. Pavyzdžiu gynėjai rodė fašistinę Benito Musolinio Italiją, kurioje pavyko suvienyti nacionalsocializmą ir modernizmą. Gebelsas buvo per daug gudrus politikas, kad aktyviai remtų studentus, bet mielai kritikavo estetinę Rozenbergo kryptį, kuri, jo manymu, vedė į politinį kičą, neturintį tikros meninės vertės. Jis rėmė tokias nacionalsocialistines „liberalias“ jėgas kaip laikraštis apie meną „Konst der Nation“ ir aukštino kompozitorių Richardą Štrausą bei režisierių Fricą Langą (Fritz Lang).

Partijos žiniasklaidoje vyko stebėtinai atviros šių stovyklų diskusijos. Vis dėlto nesantaika erzino Adolfą Hitlerį, kuris, nepaisydamas Gebelso manipuliacijų, galiausiai padėjo tašką. 1934 m. Hitleris pažabojo nacistinę revoliuciją, kurią pradėjo atėjęs į valdžią. Tai pasireiškė, pavyzdžiui, birželio 30 d. vykusia „Ilgųjų peilių naktimi“, kai buvo neoficialiai išformuota galinga sukarinta partijos organizacija SA, o jos vadovas Ernstas Rėmas nužudytas. Gausų Pirmojo pasaulinio karo veteranų būrį priglaudusi SA norėjo plėtoti revoliuciją ir teigė, kad daug nacistų vadovų ėmė nusigręžti nuo nacistų idealų. Jie reikalavo reguliariosios armijos kontrolės ir nacionalizuoti didžiąsias įmones. Šie reikalavimai kėlė tiesioginę grėsmę galingiausioms Vokietijos visuomenės grupėms, o drauge ir Hitlerio valdžios pozicijoms. Norėdamas pasiekti savo ilgalaikius tikslus atkurti Vokietijos karinę galią, Hitleris buvo labiau priklausomas nuo didžiųjų pramonininkų ir kariškių nei nuo savo gatvės smogikų. SA pakeitė kur kas geriau organizuota Heinricho Himlerio SS.

Kultūrinė revoliucija baigėsi Adolfo Hitlerio kalba partijos suvažiavime Niurnberge 1934 m. Šis kongresas buvo įamžintas Leni Ryfenštal (Leni Riefenstahl) filme „Valios triumfas“. Kalbėdamas Hitleris užsipuolė abi konflikto puses. Ekspresionizmą pavadino ne vokišku, tuo pat metu turėdamas omenyje, kad völkisch judėjime dalyvavo konservatyvūs romantikai, kurie taip pat rizikavo pakenkti estetinei nacizmo raidai. Rezultatas – abiejų stovyklų valymas. Berlyno opozicija buvo nuslopinta, o didžiausi radikalūs konservatoriai Vilhelmas Frikas ir Paulis Šulcė-Naumburgas taip pat atsidūrė užribyje. Sumanytas ir kompromisas, kai kiek anksčiau tais metais Hitleris paskyrė Rozenbergą partijos ideologiniu sargu ir pavedė jam vadovauti nacių partijos viduje veikiančiai organizacijai „Amt Rosenberg“. Tai buvo specialiai Rozenbergui sukurtos pareigos – jis turėjo puoselėti ir stebėti partijos ideologinę raidą. Pirmoji jo užduotis buvo reguliuoti šimtatūkstantinius naujų partijos narių, kurių pliūptelėjo perėmus valdžią, srautus. Šis vaidmuo suteikė Rozenbergui galimybę kištis į valstybės aparatą mokyklų, religijos ir kultūros klausimais, o tai labai tiko nerimstančiam ideologui. Kultūros srityje jis ėmė tiesiogiai konfrontuoti su Gebelsu, kuris ir toliau liko stipresniąja šalimi. Tai buvo sąmoningas valdžios žaidimų specialisto Hitlerio veiksmas, taip apribojant Gebelso įtaką kultūriniam gyvenimui, drauge neleidžiant įsibėgėti dar liberalesnėms jo idėjoms. Hitleris dažnai sukurdavo vidinę konkurenciją, kad abi pusės taptų priklausomos nuo jo. Į „Amt Rosenberg“ laikui bėgant įstojo šimtai darbuotojų, tarnyba atliko svarbų vaidmenį nacistams vagiant meno kūrinius.

Vis dėlto Adolfo Hitlerio kišimasis į debatus dėl kultūros politikos krypties paliko ir klaustukų. Jei Hitleris kritikavo abi puses, tai kokia meno kryptis teisinga? Debatai truko dar porą metų, tik buvo gerokai ramesni. Ernsto Rėmo nužudymas buvo įspėjimas visiems tiems, kas per daug išsišoka.

Jozefui Gebelsui teko suprasti, kad simpatijos ekspresionizmui vėliau gali kelti grėsmę jo valdžios pozicijoms, ypač kai sarginis šuo Rozenbergas stebi kiekvieną ideologinį propagandos ministro kryptelėjimą. 1935-ieji laikomi lūžio metais Gebelsui. Nuo tada jis pasirinko antimodernistinę kultūros politiką.

Galiausiai Gebelsas tapo lygiai tokiu pat fanatišku modernistinių krypčių priešininku kaip Rozenbergas ir net savinosi konkurento retoriką ir metodus. „Entartete Kunst“ idėja buvo ne Gebelso, o paremta völkisch judėjimo rengtų panašių parodų tradicija. Jos buvo vadinamos gėdos parodomis (Schandausstellungen). 1936 m. pabaigoje Gebelsas galutinai apsisprendė dėl modernizmo. Jis baiminosi, kad išpuoliai prieš meną dar iki 1936 m. Berlyno vasaros olimpiados gali sulaukti per daug neigiamų atgarsių tarptautiniu mastu.

Spalį Gebelsas uždarė modernistinio meno skyrių Berlyno Kronprinzen rūmuose. Lapkritį pasirodė liūdnai pagarsėjęs meno kritikos draudimas, tuo pat metu nurodant pakeisti Valstybės kultūros rūmuose dirbančius liberalesnių pažiūrų žmones. Gruodį nauju rūmų tapybos skyriaus pirmininku paskirtas menininkas Adolfas Cygleris. Jis buvo ultrakonservatyvus ekstremistas. Gebelso pasirinkimas aiškiai bylojo, kad meno srityje dvelkia nauji vėjai. Cygleris tarp nacistų išgarsėjo idealizuotais aktais, tačiau modernistai iš jo šaipėsi ir vadino „vokiečių gaktaplaukių meistru“. Adolfas Cygleris gavo progą atkeršyti, kai Gebelsas jam pavedė atlikti Vokietijos meno muziejų valymą. Triukšminga ir radikalių pažiūrų völkisch judėjimo atstovė Betina Faister-Romeder (Betina Feister-Rohmeder) dar 1933 m. reikalavo atlikti išsigimusio meno, pirmiausia „kosmopolitinio“ ir „bolševikinio“, valymą.

Vasarą pradėtas valstybės mastu vykdytas vokiškų kolekcijų plėšimas neapsiėjo be protestų. Nacionalinės galerijos Berlyne vadovas Eberhardas Hanfštaenglas (Eberhard Hanfstaengl) priešinosi, todėl Gebelsas atleido jį iš darbo. Tik kai kuriems kūriniams pavyko išvengti Cyglerio ir konfiskavimo komisijos. Pirmojo valymo birželį ir liepą grobis sudarė parodos „Entartete Kunst“ pagrindą.

1937 m. rudenį Gebelsas ėmėsi antros vokiečių meno kolekcijų atakos. Buvo paimta dar 11 500 kūrinių iš 101 muziejaus. Pašalinti 1 052 Emilio Noldės darbai. Iš viso Cyglerio grupė iš vokiečių meno kolekcijų pagrobė 17 000 kūrinių. 1938 m. kovą propagandos ministras pranešė, kad Vokietijos muziejai „išvalyti“.

Kampanija buvo didelė Gebelso sėkmė, jis dabar iš peties ėmėsi antimodernistinės kovos. Savų ekspozicijų plėšimas pranašavo blogą ateitį.

Vis dėlto kai kas liko neišspręsta: ką daryti su konfiskuotais meno kūriniais? Laukiant sprendimo kūriniai buvo sandėliuojami viename Koperniko gatvės name Berlyne. Sandėlis niekam nekrito į akis. Hermanas Geringas, kurio asmeninė kolekcija Karinhalės dvare sparčiai didėjo, pasiuntė į Koperniko gatvę savo agentą Zepą Angererį (Sepp Angerer) apsaugoti vertingų Munko, van Gogo ir Sezano darbų. Vėliau kai kuriuos jų slapta pardavė olandų bankininkui Francui Kunigsui (Franz Koenings).

Norėdamas nuspręsti meno kolekcijos likimą, 1938 m. sandėlį aplankė Adolfas Hitleris. Jis nutarė, kad vyriausybė niekaip nekompensuos muziejams patirto nuostolio, ir savo dienoraštyje įrašė turįs vilčių „šiek tiek uždirbti iš to šlamšto“. Tam buvo sukurta speciali komisija, kuriai priklausė Adolfas Cygleris ir Heinrichas Hofmanas, o vadovavo meno prekeivis Karlas Haberštokas (Karl Haberstock). Pastarasis suvaidino pagrindinį vaidmenį vėlesniuose įvykiuose. Nyderšionhauzeno rūmuose už Berlyno buvo įkurta „galerija“, kurioje kūriniai už vyriausybei reikalingą užsienio valiutą buvo parduodami atrinktiems meno prekeiviams. 1939 m. Šveicarijos mieste Liucernoje viešbutyje „Grand Hotel National“ surengtame dideliame aukcione parduoti 126 moderniojo meno meistrų darbai. Tarp jų žymusis Vincento van Gogo „Autoportretas“, Pablo Pikaso „Absento gėrikas“ ir Anri Matiso „Mauduolės su vėžliu“. Nors ir pradėta pardavinėti, Koperniko gatvėje ir toliau liko tūkstančiai kūrinių. 1939 m. kovo 20 d. 1 004 paveikslai ir skulptūros bei 3 825 akvarelės darbai buvo nugabenti į netoli nuo sandėlio esančią Berlyno gaisrinę. Vidiniame jos kieme kūriniai buvo sudeginti per gaisrininkų pratybas.

4 SKYRIUS

Kelias į Vašingtoną

DIDŽIOJI HOLOKAUSTO memorialinio muziejaus Vašingtone atminimo salė buvo sausakimša. Į šventyklą panašioje patalpoje susirinko daugiau nei keturiasdešimties pasaulio šalių atstovai. Pro mažus šoninius langus buvo matyti apšviestas Vašingtono paminklas. Tvyrant spengiamai tylai dalyviai dėjo rožes priešais stačiakampį juodo marmuro bloką su plevenančia liepsna. Į karsto formos bloką buvo supilta žemė iš 38 vokiečių koncentracijos stovyklų.

Dalyvavo ambasadoriai ir ministrai iš viso pasaulio, taip pat muziejų vadovai, tyrėjai ir aukcionų atstovai. Jie susirinko, kad išspręstų didžiausios XX a. vagystės klausimą. Atminimo ceremonija 1998 m. lapkričio 30 d. prasidėjo trijų dienų Vašingtono konferencija per holokaustą išgrobstytų vertybių tema (The Washington Conference on Holocaust-Era Assets). Praėjus daugiau nei 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos turėjo būti išaiškintos nacistinės Vokietijos įvykdytos didžiulės vagystės. Bent jau renginio dalyviai to tikėjosi. Artėjo amžių sandūra, ir visi norėjo, kad XX a. tragedijos liktų tik dokumentuose. Praėjus pusei šimtmečio po karo pabaigos buvo bandoma išaiškinti vieną sunkiausiai išnarpliojamų nacistų nusikaltimų – meno vagystes.

Į tribūną pakilo Stiuartas Aizenštatas (Stuart Eizenstat), valstybės sekretorius Klintono administracijoje ir vienas konferencijos iniciatorių.

„Tarptautinei bendruomenei galbūt tai paskutinė galimybė baigti vieną iš etapų didžiausioje šio ar bet kurio kito amžiaus žmonijos tragedijoje“, – pradėdamas renginį sakė Aizenštatas.

Daugumą dalyvių tai ypač sujaudino. Vienas jų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojas Veslis A. Fišeris (Wesley A. Fisher) organizavo konferenciją kartu su JAV užsienio reikalų ministerija.

Konferencijos vadovo pavaduotojas Fišeris buvo atsakingas už derybas. Nors užaugo JAV, nuo vaikystės įsitraukė į kovą su nacizmu. Veslio tėvas rabinas ir advokatas Mičelas Fišeris (Mitchel Fisher) buvo vyriausiasis Pasaulietinės antinacizmo lygos (Non-Sectarian Anti-Nazi League) advokatas. Ši JAV organizacija, 1933 m. Hitleriui atėjus į valdžią, siūlė boikotuoti vokiškas prekes.

„Užaugau šeimoje, kurioje prieš ką nors valgydami įsitikindavome, kad tai ne vokiškas produktas“, – sako Veslis A. Fišeris, pakalbintas praėjus penkiolikai metų nuo Vašingtono konferencijos.

Šiandien Fišeris yra Žalos atlyginimo asociacijos (Claims Conference) tyrimų vadovas. Ši organizacija nuo XX a. šešto dešimtmečio tvarko materialinius žalos atlyginimo klausimus holokausto aukoms. Brodvėjuje, vos už kelių žingsnių nuo Time aikštės, įsikūręs pagrindinis organizacijos biuras, jame apie 200 darbuotojų rūpinasi pensijų skyrimu holokaustą išgyvenusiems žmonėms daugiau nei 40 šalių. 1952 m. įkurta organizacija derėjosi dėl žalos atlyginimo iš Vokietijos ir Austrijos, taip pat įmonių, bankų ir kitų organizacijų, kurios turėjo iš holokausto ekonominės naudos. Nuo 1952 m. ši asociacija gavo iš Vokietijos valstybės 70 milijardų dolerių žalai atlyginti. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnį dėmesį ji skiria meno kūrinių vagysčių klausimams. Už šią sritį atsakingas Veslis A. Fišeris.

Fišeris su šiuo klausimu susidūrė aštuntame ir devintame dešimtmečiais, kai dalyvavo akademinio pasikeitimo programoje tarp dviejų šaltojo karo didžiųjų valstybių. Tuo metu Kolumbijos universiteto Tarybų Sąjungos studijų krypties profesoriui Fišeriui pasitaikė galimybė susipažinti su slaptaisiais archyvais, kuriuos Raudonoji armija po karo paėmė iš Vokietijos. Archyvai suteikė naujos informacijos apie padėtį nacistinėje Vokietijoje ir holokaustą.

Viena institucijų, kuriai Fišeris padėjo archyvuose gauta informacija, buvo tai, kas vėliau tapo Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Iniciatyvą kurti muziejų aštunto dešimtmečio pabaigoje parodė prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter), kai vėl padidėjo susidomėjimas vokiečių vykdytos rasinės politikos ir žydų, romų ir neįgaliųjų žudynių studijomis. Fišerio teigimu, susidomėjimas atgijo dėl kelių priežasčių. Viena jų – jaunoji karta norėjo žinoti, ką karo metais teko patirti jų tėvams. Buvo sukurtas ir televizijos serialas. 1978 m. kanalas NBC rodė „Holokaustą“, pagrindinius vaidmenis jame atliko Meril Stryp (Meryl Streep) ir Džeimsas Vudsas (James Woods). Seriale pasakojama apie lėtą ir kankinančią žydų šeimos žūtį nacistinėje Vokietijoje. Vakarų Vokietijoje serialą matė 15 milijonų žmonių.

„TV serialas labai padėjo. Daug žmonių ėmė domėtis tais įvykiais, kartu padidėjo susidomėjimas tyrimais ir noras dar labiau pažinti holokaustą, kuris tuo metu dar nebuvo iki galo ištirtas. Reikia suprasti ir gerbti jį išgyvenusios kartos norą pamiršti. Tai buvo ne tik skausmingi išgyvenimai. Dauguma jautė didžiulę gėdą. Jie norėjo tai pamiršti ir kurti naują gyvenimą. Daugelis pakilo ir pradėjo gyvenimą nuo nieko. Jauni žmonės prarado studijoms skiriamus metus. Jie neturėjo laiko arba galimybių kapstytis praeityje.“

Vis dėlto tyrimai suaktyvėjo tik žlugus Tarybų Sąjungai.

„Berlyno sienos griuvimas ir šaltojo karo pabaiga turėjo didžiulę įtaką holokausto tyrimams, atsivėrė buvusios Tarybų Sąjungos archyvai, kur buvo daugybė naujos medžiagos. Anksčiau holokausto neigėjai tvirtino, kad dujų kameros neegzistavo, tačiau Maskvoje rasti architektų brėžiniai. Dabar tai paneigti tapo sunkiau“, – pasakoja Fišeris.

1993 m. Vašingtone įsteigtas Holokausto memorialinis muziejus. Atidarymo iškilmėse kalbą sakė vos prieš du mėnesius 42-uoju JAV prezidentu prisaikdintas Bilas Klintonas. Jo administracija analizavo holokausto klausimą. Viena muziejaus užduočių buvo prieinamais tapusių archyvų tyrimai, o tyrimų skyriaus vadovu paskirtas Veslis A. Fišeris. Žlugus Tarybų Sąjungai, viena pirmųjų aktualių temų buvo nuosavybės klausimas.

„Rytų Europoje, žlugus Tarybų Sąjungai, pradėta grąžinti nuosavybė. Iškilo klausimas, kas bus su žydams ir žydų bendruomenei priklausiusiais pastatais ir nuosavybe. Holokaustas turėjo būti suvokiamas ir ekonominiu aspektu. Kai kurių susitarimų pagrindu, be kita ko su Vokietija, dalis išgyvenusių holokaustą asmenų septintame dešimtmetyje gavo kompensacijas už prarastą nuosavybę, tačiau jiems niekada nebuvo visiškai kompensuota. Dabar pradėta atkreipti dėmesį, kad nacistų nusikaltimuose vienaip ar kitaip dalyvavo ne tik Vokietija, bet ir kitos šalys.“

1995-ieji tapo atgailos metais. Visame pasaulyje buvo minima 50 metų karo pabaigos sukaktis.

Grandininę reakciją sukėlusiu įvykiu tapo Šveicarijos prezidento Kasparo Filigerio (Kaspar Villiger) kalba šalies parlamente per nacistinės Vokietijos kapituliacijos metines 1995 m. gegužės 7 d. Filigeris atsiprašė už tai, kaip Šveicarija elgėsi su žydais per Antrąjį pasaulinį karą. „Ar tikrai padarėme viską, ką galėjome, persekiojimo aukoms ir teisių netekusiems žmonėms?“ – klausė Filigeris. Jis turėjo omenyje griežtą Šveicarijos vizų režimą karo metais, kuris daugumai žydų neleido išsigelbėti.

Filigeris turėjo progą atsiprašyti dar kartą. Praėjus mėnesiui po kalbos „The Wall Street Journal“ išspausdino straipsnį, kuriame pasakojo, kaip nacistų nužudytų žmonių giminaičiams buvo sunku pasiekti bankų sąskaitas Šveicarijoje. Vengdamos lėšų konfiskavimo daug žydų šeimų pervedė pinigus į Šveicarijos bankus. 1933–1945 m. buvo atidaryta apie 60 000 tokių sąskaitų.

Vis dėlto bankai nenorėjo pažeisti konfidencialumo ir praskleisti paslapties skraistės. Šveicarijos bankininkystės sektorius suklestėjo dėl pažado saugoti paslaptis, kad ir kokios tamsios jos būtų. Ši paslaptis pasirodė esanti pernelyg tamsi. Šveicarijos bankai slapta pasisavino daugelio holokausto aukų turtus.

Iš pradžių bankai nurodė nedaug sąskaitų ir pripažino, kad šveicariškose sąskaitose buvo padėtos nedidelės sumos – kelios dešimtys milijonų dolerių. Už šį klausimą atsakinga organizacija – Pasaulio žydų kongresas (World Jewish Congress) – bankais nepatikėjo ir ėmėsi lobistinės veiklos, siekdama įtraukti JAV politikus. Niujorko senatorius respublikonas Alas D’Amatas (Al D’Amato) ėmė domėtis šiuo reikalu ir surengė JAV kongrese kelis daug dėmesio sulaukusius klausymus. Netrukus tuo susidomėjo Bilas ir Hilari Klintonai, o Stiuartui Aizenštatui buvo pavesta ištirti bankų veiklą. Politinis spaudimas Šveicarijai didėjo.

„Netrukus tai virto dideliu skandalu, keliančiu naujų klausimų. Šveicarijos bankų reakcija kėlė įtarimų ir žmonės ėmė galvoti: gal yra daugiau?“

Netrukus po bankų skandalo kilo draudimo skandalas. Šimtai tūkstančių holokausto aukų buvo apsidraudusios gyvybę Europos draudimo bendrovėse. Daugeliu atvejų išmokos taip ir nebuvo sumokėtos. Iškeltas ir vergų darbo klausimas – juk šimtai tūkstančių koncentracijos stovyklų kalinių dirbo vokiečių fabrikuose. Dauguma jų – ir šiais laikais veikiančiuose Vokietijos pramonės koncernuose „Krupp“ ir „Siemens“.

Vis dėlto Šveicarijos bankų sąskaitos pirmiausia atkreipė dėmesį į kitą tragišką dalyką – nacių auksą. Pasaulio žydų kongresas pradėjo tikrinti, ar Amerikos archyvuose yra kokių nors karo laikų dokumentų, kuriuos būtų galima panaudoti prieš Šveicarijos bankus. Paaiškėjo, kad JAV nacionaliniame archyve yra dvi tonos dokumentų ta tema, o beveik 15 000 dokumentų anksčiau buvo pažymėti spaudu „visiškai slaptai“, kuris atšauktas visai neseniai.

Dokumentai buvo susiję su tuo metu užmarštin nugrimzdusia „Safehaven“ programa, kuria JAV bandė atsekti prieš karą ir per jį išvežtus nacistinės Vokietijos turtus. Beveik netyrinėti dokumentai pragulėjo JAV nacionaliniame archyve 50 metų. Niekas jais nesidomėjo arba tiesiog apie juos nežinojo. Tai buvo aukso kasyklos, nes programa ypatingą dėmesį skyrė nacistinės Vokietijos ir Šveicarijos santykiams.

Kartu su Alu D’Amatu Pasaulio žydų kongresas pradėjo publikuoti anksčiau slaptais laikytus dokumentus, kurie atskleidė Šveicarijos bankų saugyklų paslaptis. Paaiškėjo, kad Šveicarijos bankai, teisininkai ir verslininkai glaudžiai bendradarbiavo su nacistine Vokietija ir aktyviai slėpė bei saugojo nacistų turtus. Tyrėjai aptiko sąskaitą, į kurią Adolfas Hitleris siuntė autorinį honorarą už parduotus „Mano kovos“ (Mein Kampf) egzempliorius.

Programa taip pat atskleidė, kad 1938–1945 m. nacistai pervedė į Šveicarijos bankų sąskaitas 6 milijardus dolerių. XX a. viduryje ta suma prilygo 60 milijardų dabartinių dolerių. Dauguma turto pervežta į Šveicariją iš žydų pavogtu auksu. Krauju aptaškytas auksas buvo patikimai saugomas Šveicarijos bankų.

Šie radiniai privertė bankus pakeisti poziciją, taip pat buvo suburta istorikų grupė bankų vaidmeniui karo metais tirti. Išgyvenusios holokausto aukos 1996 m. spalį Niujorko teisme pateikė didžiausiems Šveicarijos bankams 20 milijardų dolerių ieškinį. Tuo pat metu Stiuartas Aizenštatas paviešino ataskaitą apie Šveicariją, kurioje šalis buvo vadinama „nacistinės Vokietijos banku“.

Po Šveicarijos bankų skandalo ir daugiau šalių nutarė, kad atėjo metas praskleisti paslapties skraistę, jos atvėrė archyvus ir pradėjo tyrimą. Surengtos kelios tarptautinės konferencijos holokausto ekonominių klausimų tema. Vienoje iš jų (Londono konferencija nacių aukso klausimais, 1997; The London Conference on Nazi Gold 1997) mėginta išsiaiškinti, kiek aukso buvo pavogta, kur jis dingo ir ką su tuo daryti. Dalyvavo 41 šalis, tarp jų ir Vatikanas, patekęs į skandalą, kai buvo apkaltintas priglaudęs nacių auksą.

Karo metais nacistai grobė auksą iš okupuotų šalių aukso atsargų, taip pat iš privačių žmonių, daugiausia žydų. Po karo JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija įsteigė Trišalę aukso klausimų komisiją (The Tripartite Gold Commission), kuri dešimtims Europos šalių padalijo Vokietijoje rastas 337 tonas vogto aukso. Vis dėlto komisija nusprendė negrąžinti aukso privatiems asmenims, nes buvo laikoma, kad tokios kompensacijos neįmanoma administruoti.

1997 m. Londono konferencijoje buvo įkurtas Kompensacijų nacių persekiojimo aukoms fondas (The Nazi Persecutee Relief Fund), skiriantis holokausto aukoms pinigines kompensacijas.

1998 m. Stiuartas Aizenštatas paviešino antrą ataskaitą, kurioje buvo tiriami nacistinės Vokietijos santykiai su kitomis neutraliomis šalimis: Argentina, Ispanija, Portugalija, Turkija ir Švedija. Ataskaita atskleidė platų nacistinės Vokietijos prekybos tinklą ir kelius, kuriais turtas buvo išvežtas į „neutralias“ valstybes.

Po bankų sąskaitų, draudimų ir aukso liko dar vienas, pasak Veslio A. Fišerio, toks sunkus klausimas, kad daugelis bijojo net pradėti diskusijas.

„Po 1997 m. Londono konferencijos JAV užsienio reikalų ministerija pasiūlė surengti konferenciją bendriesiems nuosavybės klausimams spręsti. Tai davė impulsą Vašingtono konferencijai. Vis dėlto dalyviams susirinkus jau buvo pradėta spręsti aukso, draudimų ir banko sąskaitų reikalus, tačiau viena sritis iš esmės liko neaptarta ir nereglamentuota jokių tarptautinių susitarimų. Menas. Apie jį prašnekta vėliausiai, nes tai pasirodė sunkiausiai išsprendžiamas klausimas.“

* * *

1945 m. vasarą MFAA ėmėsi beveik neaprėpiamo darbo – bandė išaiškinti didžiausią istorijoje meno vagystę. Nors vieta šiai veiklai pasirinkta vadovaujantis praktiniais sumetimais, ji buvo labai simbolinė: politinis nacistų judėjimo centras Miunchene. Į nacionalsocializmo širdį plūdo meno kūriniai iš visų Vokietijos kampelių. Buvo galvota ir apie „Haus der Deutschen Kunst“, bet nuspręsta, kad muziejus nėra didelis. Todėl jis tapo valgykla ir generolo Patono karininkų klubu. Dabar Adolfo Hitlerio galerijose vokiečių menui skambėjo išsigimusio džiazo akordai.

Fiurerio rūmuose ir aplinkiniuose pastatuose pradėti dideli parengiamieji darbai, kad patalpos galėtų priimti pasaulinės reikšmės meno kūrinius. Bombų pažeistus pastatus reikėjo ne tik remontuoti ir stabilizuoti drėgmės lygį, bet ir gerai apsaugoti. Vieta oficialiai pavadinta Miuncheno centriniu surinkimo punktu (Munich Central Collecting Point), be to, ją reikėjo išminuoti ir patikrinti, ar nėra likusių nesprogusių bombų – viena sprogo pastate dar 1945 m. liepą.

Reikėjo skubėti. 1945 m. vasario pradžioje vykusioje Jaltos konferencijoje JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis ir Tarybų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas kūrė Europos ateities planus. Vokietija turėjo būti padalyta į keturias nugalėtojų okupuotas zonas.