Geriausia knyga pasaulyje

Aštuoniasdešimt du kilogramai – riba, kai moterys ir vėl pradėjo merkti akį Hekanui Rinkui. To jos nedarė ištisą dešimtmetį. Tada, kai svėrė daugiau kaip devyniasdešimt kilogramų, niekas į jį nė nežvilgteldavo. Bet dabar, kai sveria kiek mažiau nei aštuoniasdešimt du, nusišypsojo bent viena ar dvi. Parduotuvės vitrinos lange jis net pastebėjo, kaip mergina pakėlė saulės akinius ir vogčiomis žiūrėjo į jo sėdimąją. Būti pastebėtam – tai tas nuostabus jausmas, kurį Hekanas Rinkas norėjo patirti kiek galima dažniau. Be to, net darbe žmonės pradėjo kitaip klausytis: ir vėl žiūrėjo į jį rimtai. Dabar jis buvo tinkamas pasimatymų partneris ir genų perdavėjas. O tai darė jį patikimą būrio vadą.

ABC metodas

A: Vakarais susilaikoma nuo bet kokio maisto.

B: Tik rudieji angliavandeniai.

C: Visiškai jokių traškučių ir saldainių.

„Dar nebuvo taip sunku“, – galvojo Hekanas Rinkas. Prieš save jis regėjo plačiai atsiveriantį tiesų ir siaurą takelį. Dabar įvyks stebuklas. Sučiups serijinį Salvadorą. Dabar jis gali prarasti savo pravardę. Jam jau iki gyvo kaulo įkyrėjo būti vadinamam detektyvu Rituliu Rinku.

Ar jis geras, ar jis geras? Tūkstančiai lieknėjimo knygų gali eiti velniop. Milijonai žurnalų ir laikraščių straipsnių gali slėptis pakampėse. ABC metodas yra geriausias lieknėjimo būdas pasaulyje. „Tinkantis atvirukams“, – tyliai pagalvoja Titas užlenkdamas nešiojamąjį kompiuterį.

Jis klausia savęs apie Edį X. Kaip toli jis nuėjo? Ar tas žmogus gali rašyti apie ką nors daugiau nei meilę?

Titas prisiminė prieš keletą metų skaitytą straipsnį apie pozityvią ir negatyvią energiją. Grupė mokslininkų palygino žmonių gebėjimą spręsti sudėtingas problemas. Vieną tiriamąją grupę sudarė pozityviai mąstantys žmonės, mėgstantys dirbti su planiniais įvaizdžiais. Šie žmonės galutinį tikslą suprato kaip geriausią motyvaciją siekti sėkmės. Kai žinai, kodėl turėtų pasisekti, tada ir pasiseks. Tokį pozityvų metodą dažnai taiko sportininkai. Kita grupė buvo pesimistai. Kai tik gaudavo užduotį, tapdavo irzlūs ir pradėdavo ieškoti problemų. Kokios tos kliūtys, neleidžiančios pasiekti sėkmingų rezultatų? Kada jie greičiausiai viską sumaus? Darbovietėse tokie žmonės dažnai vadinami verksniais. Pesimistams visiškai įprasta nuo pat pradžių galvoti apie nesėkmę. Tai planavimo ir problemų vertinimo reikalas. Šio tyrimo rezultatai labai įdomūs. Abi grupės susidorojo su savo užduotimis. Tai atskleidė, kad tiek optimistai, tiek pesimistai pasiekė tokių pačių rezultatų. Svarbu rasti geriausiai kiekvienam tipažui tinkantį metodą. Optimistą apima siaubas, jei kalbama apie problemas, užuot kalbėjus apie tikėjimą, viltį ir meilę; pesimistas abejos viskuo, kas neparemta faktais.

Titas prisimena manęs, koks išlaisvinantis yra šis tyrimas. Tiek pat vilties šviečia ir anglies juodumo bėdų pranašams, ir suokiantiems optimistams. Net pavargsti galvodamas, kaip puikiai parduodamos absurdiškos savigalbos knygos ir kiek uždirba optimistai konsultantai. Kodėl taip? Ar kas nors girdėjo apie multimilijonierių, kuris praturtėjo teigdamas, kad viskas sumauta? Taip yra dėl to, kad optimistai turi savo vietą žiniasklaidoje, o pesimistai čia diskriminuojami. Pesimistai gauna tik optimistų algos likučius, nors dirba taip pat gerai. Vienodi atlyginimai nevienodoms burnoms! Toks turėtų būti šūkis.

Titas pasiryžęs padaryti viską, kas įmanoma jo jėgoms, kad patvirtintų šią studiją. Jis bus literatūros Ketė Friman: pagerbtas pesimistas optimizmo branduolyje. Aborigenė astmatikė Australijos bėgikė, amžių sandūroje bėgiodavusi 400 metrų distancijas ir susižėrusi daugybę olimpiadų ir pasaulio čempionatų medalių. Ji priklausė vietinių gyventojų grupei, kurie buvo pripažinti nesugebančiais valdyti savo krašto ir šimtmečius bauginti kolonijos optimistų. Kiekvienąkart laimėjusi ji jausdavosi kiek nepatogiai, nes atrodydavo, kad kitą kartą tikrai susimaus. Tai kam ir dabar švęsti su žiūrovais? Per kitas varžybas visos tos burnos su baltais dantukais paniekinamai juoksis, kai ji pralaimės. Bet galbūt, galbūt galėtų ir vėl pabandyti. Jei tik šiek tiek geriau pasiruoštų, intensyviau pasitreniruotų, šiek tiek ilgiau ir dažniau.

Pasiruošimas ir faktai formuoja patirtį. „Kadangi iš esmės esu paniuręs pesimistas, todėl turiu atsiduoti faktams“, – galvoja Titas. Geriausia knyga pasaulyje bus rašoma atliekant geriausią pasaulyje tyrimą.

Berniukas moters sterblėje gali būti puikus įkvepiantis vaizdinys, padedantis greitai atremti nuodų troškimą.

Bet jeigu skeptikas nepasisotins, viskas bus sugadinta.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Bibliotekoje

Tą rytą tik atsidarius miesto bibliotekai Titas pirmasis peržengia slenkstį. Jis puikiai išsimiegojo ir kone užbėga ilgais laiptais.

Už stalo stovi tiesus ir teisingas gana keistos išvaizdos vyras. Jis turi viską, ko reikia, kad būtų įspūdingai gražus: tankūs juodi atgal sušukuoti plaukai, ryškūs bruožai, valingi skruostikauliai, jaunai atrodanti, kone rožinio atspalvio oda. Jis atvirai šypsosi, bet akyse matyti drovumo pėdsakų. Jei bent kiek daugiau laiko būtų praleidęs už bibliotekos ribų, būtų gražiai susiraukšlėjęs. Jei tik būtų valgęs ką nors kita nei valgyklos salotos, atrodytų tvirtas. Taigi jis kyšteli savo smailą veidelį ir lieknus riešus kaip koks gražaus, niekad svajonių fabriko nepalikusio vyro prototipas. Jis beveik gražus.

Titui šis prototipas pažįstamas. Yra sutikęs jį knygų mugėse ir įvairiuose rašytojų susitikimuose. Kristeris Hermansonas. Jo gyvenime yra dviejų rūšių knygos: parašytos jo paties ir tos, kurias parašė kiti. Kaip bibliotekininkas jis taip pat vienas įtakingiausių Švedijos novatorių ir diskusijų dalyvių. Titas nedaug teišmano apie bibliotekas, bet yra didelis iškreipto humoro Kristerio knygų gerbėjas.

– Kristeri! Labas, ką tu ten veiki? – prataria Titas nuoširdžiai džiaugdamasis jį matydamas.

– Ich bin ein Bibliothekar[4]! – atsako Hermansonas vieną į kitą daužydamas savo Birkenstoko sandalų padus.

Ich bin ein Bibliothekar ir vienos jo knygų pavadinimas. Tai žmogus, kuris į posakį „gyvenk gyvenimą kaip knygą“ žiūri rimtai.

– Cha, cha, – juokiasi Titas. – Žinau, bet maniau, kad dirbai Sioderteljėje.

– Mano viršininkė Eva Larson puikiai reorganizavo visą regioną. Taigi dabar esu paskirtas metams pavaduoti legendinį bibliotekininką Oliverį K. Johansoną! K reiškia Kromvelis. Šiuo metu Oliveris yra Strangneso kultūros paslaugų skyriaus galva. Bendras įspūdis – neilgam. Kalbama apie piktybinį narcisizmą. Aišku, kad taikė įtartinus metodus, su avantiūristais kapitalistais bandydamas išpirkti visas bibliotekos paslaugas „spalvingos patirties žmonėms“ Melardalo regione. Kad ir kaip būtų, dabar einu bibliotekos direktoriaus pareigas! Čia ir dabar!

– Matau… tada tikrai dera pasveikinti, – sako Titas, kiek nustebęs dėl formalaus tono ir ilgo pasiaiškinimo.

Už bibliotekos sienų Kristeris visiškai kitas žmogus, mėgstantis girtis savo gabumais tenisui ir literatūrine sėkme: „Kritikai mane myyyyyyyli.“ Bet darbe jis aiškiai žemiškas ir nepriekaištingas.

– Ir kuo galėčiau tau padėti, Titai? Ką nors apie Romos imperijos iškilimą ir žlugimą?

– Ne, dėkui, – atsako Titas ir prakeikia tėvus už savo vardą. Amžinai tie juokeliai apie Romos imperiją ir imperatorius.

– Rašau esė apie skaitymo įpročius ir praverstų šiek tiek pagalbos. Pirma, man reikia visų Švedijos knygų pardavėjo žurnalo pastarųjų penkerių metų kopijų. Tada norėsiu pasiskolinti visas įvairiuose mėnesio bestselerių sąrašuose buvusias to paties laikotarpio knygas.

– Aha! Malonu tai girdėti – atėjai į reikiamą vietą. Mums labai patinka tokios užduotys. Sutvarkysim. Nueik išgerti puodelio kavos ir viskas bus paruošta po penkiolikos minučių. Deno Brauno knygos turbūt paskolintos. Dažniausiai būna paskolintos.

– Nesvarbu, – atsiliepia Titas nusišypsodamas. Jis įsivaizdavo, kad reikės pačiam lakstyti tarp lentynų ir rinktis knygas. Koks aptarnavimas!

Eidamas kavinės link pamato Kristerį Hermansoną, duodantį nurodymus keletui susirinkusių kolegų. „Nuostabūs žmonės šie bibliotekos tipai“, – galvoja Titas. Tylomis jie atlieka išties šaunų darbą.

Biblioteka prisipildo žmonių, daugiausia studentų ir pensininkų, graužiančių laikraščius ir knygas. Maloni tyla. Lankytojai ne tik prityla, bet ir juda lėtai, tarsi staigūs judesiai blaškytų kaip triukšmas. „Turiu ateiti dažniau“, – pamano sau Titas.

Pakeliui į kavinę jis praeina pro paskaitų salę ir keletą mažų skaityklėlių. Vienerios durys praviros. Atokiausiame kambario kampe sėdi studentas, kurio plaukai atrodo kone tokių pat fantastiškų spalvų kaip ir Edžio X. Jis studijuoja prie knygomis užgriozdinto stalo. Veidą užsidengęs rankomis.

A, kavinė štai ten. Tiksliau, kavos aparatas. Titas įmeta kelias monetas ir paspaudžia paprastos juodos kavos mygtuką. Kavinė tuščia ir matyti daugybė laisvų staliukų. Titas atsisėda į kėdę kampe ir susimąsto. Jau gana gerai žino, kas nutiks Geriausioje knygoje pasaulyje. Gal nė nebūtina atlikti tokį nuodugnų tyrimą? Tai, ką jis iš tiesų turėtų daryti, – sėsti ir rašyti. Po dvidešimties romanų jau ištobulino formą, taigi dėl struktūros problemų nekils. Pirmiausia jis turi ištobulinti negrožinės literatūros žanrus. Faktai, faktai, faktai. Be kitų dalykų, jis turi gauti geriausios pasaulyje picos receptą, humoro, kuris išvers iš kojų, ir vadybos knygą, žadančią išganymą. Jau susitvarkė su lieknėjimo bėda ABC metodu. Ir pats nuėjo gana ilgą kelią norėdamas mesti rūkyti ir gerti. Dėkui grėsmės ir atpildo įvaizdžiams. Galės įtraukti tai į inspektoriaus gyvenimą. Negali pernelyg dažnai mylėtis, taigi turės mokytis to iš pagrindų. Neminėti terapijos. Ten jis turi būti geriausias.

Mintis staiga pertraukia mobiliojo skambėjimas. Ekrane matyti, kad tai įslaptintas numeris.

Jis pasitraukia kuo toliau į kampą, kad netrukdytų aplinkiniams, kol kiek įmanydamas tyliau atsakinėja telefonu.

– Taip, Titas Jensenas.

– Sveiki, Titai, sveiki. Mano vardas Fabianas Nadersonas. Galite skirti minutėlę?

– Hm, na, manau, taip. Tai apie ką gi?

– Skambinu Mensos reikalais. Jie turi specialų pasiūlymą būtent Jums, Titai.

– Ką? Mensa? Turite omenyje tą klubą, į kuri priimami tik protingi žmonės?

– Taip, Titai, būtent. Dabar galima nusipirkti interaktyvų mokymų paketą vos už šimtą devyniasdešimt devynias kronas. Su šiuo paketu pakelsite savo IQ, o tada jau galėsite prašyti Mensos narystės.

– Ką turite omenyje? Ar turėčiau nusipirkti protingumą nustatantį testą už du šimtus devyniasdešimt devynias kronas? Ir kodėl turėčiau norėti įstoti į Mensą?

– Mensos tinklas – pasaulinis. Juk būti Mensos nariu – puikus pranašumas.

– Ir kodėl gi?

– Na, galima susitikti su panašaus mąstymo žmonėmis. Kitais talentingais žmonėmis, su kuriais galėsite dalytis patirtimi. Būtent taip viskas ir yra, Titai! Būtent taip. Tai ar galiu įrašyti Jus į studentų sąrašą?

– Jei būsiu pakankamai protingas tapti Mensos nariu, tai susitiksiu su tokiais žmonėmis kaip Jūs?

– Deja, ne. Esu tik jų online kursų agentas. Pats nesu narys.

– Taigi nedalyvavote kursuose?

– Dalyvavau, bet nesu narys…

– Turite omenyje, kad neišlaikėte testo?

– Hm… Turiu draugą, kuris nusipirko studijų komplektą. Po dviejų savaičių tapo visateisiu nariu.

– Bet atsakykite į mano klausimą! O Jūs pats ar norite tapti Mensos nariu?

– Taip, žinoma. Tikriausiai kiekvienas norėtų. Ar susidomėjote studijomis? Tik du šimtai devyniasdešimt devynios kronos, jei užsisakysite dabar – vasarą.

– Ne, nemanau. Nesuprantu, kodėl žmonės su tam tikru IQ turėtų turėti kažką bendra. Taip pat sėkmingai galite atidaryti klubus konkrečios odos spalvos žmonėms. O ką gi, istorijoje matėme tokių daugybę.

– Tai ar norėtumėte užsisakyti studijas?

– Ne! Negi nesuprantate?

– Gerai, Titai. Bet kuriuo atveju ačiū. Gražios dienos!

Titas purto galvą. Protas nėra tinkamas matmuo asmens talentams matuoti. Tai tarsi bandymas rasti geriausią paveikslo spalvą. Kompozicija ir spalvų deriniai lemia, ar paveikslas geras, o ne panaudotų dažų litrų kiekis. Be to, intelektas labai abstrakti sąvoka. Beveik neįmanoma suvokti gyvenimo kokiu nors kitu protu nei tas, kuriuo esi apdovanotas. Paklauskite bet ko, ko jie labiau norėtų: pakeisti savo išvaizdą ar turėti didesnį IQ. Garantuotai rinksis didesnes krūtis, mažesnį pilvuką, putlesnes lūpas ar gerai ginkluotą varpą.

Titui grįžus prie skolinimo stalo, Kristeris Hermansonas atrodo paniuręs.

– Atleisk, Titai. Turiu blogų naujienų.

– Kas atsitiko?

– Knygos jau paimtos.

Po Tito velvetiniu švarku subilda širdis.

– Visos?

– Visutėlės, – atsako Kristeris Hermansonas ir trukteli savo galvą keliais laipsniais atgal ir į viršų. Jis nervingai mirkteli.

– Kas? – šnypščia Titas.

– Mes, žinoma, to pasakyti negalime. Labai griežtai laikomės bibliotekos konfidencialumo.

– Koks dar prakeiktas bibliotekos konfidencialumas? – šaukia Titas. – Tik pasakykit, kas nušvilpė mano knygas!

– Gal dabar šiek tiek apsiraminkime? Pradžiai, tai nėra Jūsų knygos. Tai bibliotekos knygos. Mes jas saugome, kad skolintume žmonėms. Ir dabar jos paskolintos. Visuomenės nariui. Ar keliems. Knygos, kurių prašėte, tikrai itin populiarios. Štai kaip.

Конец ознакомительного фрагмента.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Примечания

1

Tureto sindromas – lėtinė liga, pasireiškianti judesių ir balso tikais bei elgesio ir emociniais sutrikimais. Tikai – staigūs nevalingi aritmiški judesiai, vokalizacijos (garsai, žodžiai). Šį sindromą dažnai lydi dėmesio, mokymosi, aktyvumo, obsesiniai kompulsiniai sutrikimai. Vert. past.

2

Bon appétit (pranc.) – gero apetito! Vert. past.

3

Plg. angl. The Enigma of Wilhelm Tell. Vert. past.

4

Ich bin ein Bibliothekar (vok.) – aš esu bibliotekininkas. Vert. past.