Geriausia knyga pasaulyje

Niekas nėra sakęs, kad jis alkoholikas. Bent jau ne į akis. Kas nors gal ir būtų pataręs „šiek tiek apsiraminti“ ar „būti malonesniam sau pačiam“ ir panašiai. Bet nuo to iki kaltinimo alkoholizmu – didelis žingsnis. Jis jaučiasi nepatogiai.

Kiek žmonių galvoja, kad Titas yra senas alkoholikas? Klausant Astros atrodė, kad visas pasaulis. Bent jau visi Vinčesterio leidykloje. Ar dėl to visi juokiasi, kai jis improvizuoja per knygų skaitymus? Ar jis tik beviltiškas subingalvis, kuris pradeda juokauti, kai tik pasigeria ar pavartoja narkotikų? Kaip jis pats žiūrėtų į ką nors, panašų į jį patį, jei tik tai nebūtų Titas Jensenas, žinoma… Visiškai „objektyviai“…

Įžvalga trenkia kaip beisbolo lazda. Jis krinta į sofą, ilgai sėdi ir žiūri išsiblaškiusiu žvilgsniu.

Jis yra subingalvis. Kartą buvo intelektualus, turįs ką pasakyti rašytojas. Dabar tik juokdarys. Niekingas kvaiša rašytojas, apsirengęs juodai, mėgstantis narkotikus ir visų rūšių alkoholį. Smirdantis kaip skunkas. Atrodantis kaip senas skuduras. Ir kada šėlionės vakarėliuose tapo svarbiau už visa kita?

Ar jis gali parplukdyti savo laivelį atgal į didžiuosius vandenis? Jei nepasiseks Geriausia knyga pasaulyje, tada jau viskas baigta. Šis projektas svarbiau už viską. Titai Jensenai, atėjo laikas pasirinkti, kas tu: vyras ar pelė? Autorius ar girtuoklis?

Taip, Geriausia knyga pasaulyje yra paskutinė galimybė. Jis jaučia tai kiekvienu savo kūno nervu. Tai persilaužimas, kurio taip ilgai laukė.

Ramybės jausmas palengva užplūsta jo smegenis. Daugybė nerimo ir troškimo durelių užtrenkiamos. Jis puikiai žino, kad vienintelė galimybė laikyti jas uždarytas yra leisti Geriausios knygos pasaulyje energijai jį pripildyti. Kiekviena akimirka turi būti pripildyta energijos. Jis turi iš karto pasirūpinti kiekviena nauja ateinančia minute. Priversti minutę dirbti. Ir kitą minutę, valandą, dieną ir savaitę. „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“, – galvoja jis.

Vadovaudamasis knyga apie valymą Titas pradeda tvarkyti chaoso nusiaubtą butą. Savo senojo gyvenimo likučiais vieną po kito pripildo šiukšlių maišus. Siurbia, šveičia ir šluoja. Bėgioja pirmyn ir atgal į skalbyklą rūsyje. Lygina savo marškinius. Gręžia ir lygina. Patalynę. Jis tai daro! Nori tai daryti! Nuo kaktos laša prakaitas, o oda garina nuodus iš kūno.

Kartkartėmis jis kartoja sau, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

SEPTINTAS SKYRIUS

Mokymasis gyventi

Vakaras. Butas kvepia švara. Titas išsimaudęs po dušu ir pasiklojęs švarią patalynę. Jis girtas ir apsvaigęs. Bet ne nuo įprastų narkotikų. Šį vakarą jis girtas nuo naujų pažadų ir apsvaigęs nuo troškimo rašyti.

Titas papučia į vamzdelį ir įdėmiai žiūri į ekraną. Staiga iššokęs tekstas kvailai iš jo šaiposi:

Labas, Titai! Laikas pradėti darbą? Sveikas atvykęs. Po šešių valandų aš išsijungsiu ir išsaugosiu tavo darbą. Jeigu po poros valandų pertraukos norėsi tęsti, turėsi papūsti į vamzdelį ir galėsi rašyti toliau. Bet atmink: jei nepapūsi į mane tris dienas, visos tavo laikmenos bus ištrintos ir turėsi pradėti nuo pradžių. Sėkmės!

„Prakeiktas pabaisa“, – galvoja Titas. Bet jis visiškai nepiktas. Priešingai. Supranta turįs suvaržyti save rutina ir prievolėmis, kad sėkmingai baigtų darbą. Pirma parengs kontrolinį sąrašą. Brūkštels keletą esminių žmogiškųjų elementų, apie kuriuos reikės sužinoti daugiau.

MEILĖ. Viskas apie santykius, moteris, vyrus, intymumą, seksą ir kūnišką gyvenimą. Nuo lengvų pašnekesių ir oro bučinių iki dulkinimosi.

PSICHOLOGIJA. Žmonių varomosios jėgos, lyderystė ir įvairių terapijos formų teorija ir praktika. Lyčių teorija ir psichinės ligos. Kas laimės, kas pradings?

NUSIKALTIMAS. Nusikaltėlių tipai, beatodairiškas žiaurumas, finansiniai motyvai ir kitos varomosios jėgos. Galbūt šis tas apie rasines įtampas ir klasių kovas. Teismo procesai ir nuosprendžiai.

MAISTAS. Mityba, maisto istorija, skoniai, virtuvės, gaminimas ir receptūra. Kaip paskersti, nudirti ir dalimis sukapoti gyvulius. Ir viskas apie silkę! Skanią silkę!

Jis pažvelgia į savo sudarytą sąrašą. Dabar negali galvoti apie nieką daugiau. Ar yra kas nors daugiau už tai? Ar tai visos žinios, reikalingos norint parašyti Geriausią knygą pasaulyje? Pach! Torto gabalėlis.

Dabar būtina išsirinkti darbo metodą. Knygą turi parašyti per šešis mėnesius. Reikės mažiausiai trijų mėnesių neapdorotam rankraščiui. Bet juk negali rinkti medžiagos tris mėnesius ir atidėti rašymą pabaigai – tai būtų pernelyg rizikinga. Ne, pirma jis turi nusibrėžti kelias gaires, kad žinotų, ko ieškoti, kai pradės savo tyrimą.

Viskas, ką parašys, bus kaip konspektas. Kiekviena pastraipa apims tiek informacijos, kiek „pasidaryk pats“ vadovas. Kiekvienas puslapis turi gyventi savo gyvenimą. Jei nors truputėlį nukryps, nusikals pačiai knygos sielai. Geriausia knyga pasaulyje turėtų būti tiesiog ligi kraštų pripildyta jausmų, siužeto ir faktų. Taip, štai kaip: viso to šerdis slypi trijuose žodžiuose! JAUSMAI, SIUŽETAS, FAKTAI. Jis sudaro dalykų, apie kuriuos turi sužinoti daugiau, sąrašą. Kad pasiektų tikslą, turi būti pasiruošęs paskersti šventas karves, iki minimumo sutrumpinti paaiškinimus ir išmesti iš teksto visą lavonieną. „TRUMPAI IR GLAUSTAI“, – rašo pabaigoje. Sutrumpins iki minimumo. „Tai bus dailiau nei dailu“, – galvoja Titas išsaugodamas dokumentą kaip Geriausios knygos pasaulyje manifestą.

Jis atsilošia ir pažvelgia į ekraną. Geras ir įkvepiantis dienos darbas. Jis nusipelno atpildo. Ko nors tikrai įmantraus ir gražaus.

Jau gana vėlu ir staiga pajunta, kad nori valgyti, gerti ir rūkyti – visko iš karto ir vienu metu. O, kaip greitai grįžta troškimas! Dabar reikėjo formulės, kaip išgyventi vakarą. Reikia turėti maisto ir vandens, kitaip mirs. Bet nebebus nei cigarečių, nei alkoholio. Jeigu užsirūkys, užsinorės ir alaus ar vyno. O jei pradės gerti alų ar vyną – nebesustos.

Titas supranta, kad jo širdis nustatyta pagal seną ir pernelyg dosnų atpildo režimą. Pavargęs ar apgailėtinas? Stiklinę! Tikrai, ar padarei ką nors gera? Cigaretę! Jautiesi pribaigtas ir nesuprastas? Stiklinę ir cigaretę! Klaida? Sėkmė? Imk dvi, jos tokios mažos!

Ne, jei jau pasiseks, turės perprogramuoti savo smegenis taip, kaip buvo anksčiau, dar prieš tai, kai smegenys suprato, kaip smagu rūkyti ir gerti. Tai ne smegenų plovimas – greičiau priešingai. Jo makaulė buvo nuolat plaunama ilgą ilgą laiką. Išskalautas ir išmirkytas alkoholyje ir nikotine, jo protas pakrikęs ir išbalintas. Bet dabar smegenys turės gyvuoti be skalbimo miltelių ir tapti nepriklausoma ekologine sistema. Kiekvieną kartą pajutęs troškimą, jis turės nukreipti savo mintis į ką nors gera, užuot galvojęs apie alkoholį ir cigaretes. Geros mintys, geri vaizdai. Modeliai.

Jis mėgina surasti gerų vaizdinių, kuriuos galėtų prisiminti, kai tik smegenys pradės klajoti netinkama kryptimi. Peržvelgia grėsmės ir atpildo įvaizdžius savo galvoje, per kelias minutes išsirenka geriausius ir atmeta visus likusius. Galiausiai apsistoja ties dviem, kuriuos naudos, kai prireiks.

Viename vaizdinyje jis suaugęs kūdikio dydžio vyras. Guli motinos sterblėje – patalpoje, kuri atrodo kaip gimdykla. Jo prastai nuskusta barzda liečia vieną jos krūtį, tad po smakru matyti švelnus raudonis. Burnoje cigaretė, rankoje – didžiulė stiklinė viskio. Mama susiėmusi už nosies graudžiai verkia.

Kitame vaizdinyje Titas maždaug dvylikos metų, jam dar nepradėjusi želti barzda. Jis guli padėjęs prie krūtinės jaunai moteriai, laikančiai knygą. Negali matyti moters veido, bet jos krūtų speneliai standūs ir pašiurpę. Kas ji? Ant Tito lūpų pieno ūsai ir jis žvelgia tiesiai į žiūrovą – tai yra į save.

Vieną po kito perjunginėja abu vaizdinius. Geismas mažėja. Atsiranda vis daugiau ir daugiau detalių. Ryšku ar pernelyg ryšku? Kam tai rūpi, – mąsto Titas. Smegenų vaizdiniai veikia. Turi veikti! Veikia, veikia, veikia!

Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Dieviška pica

Maistas. Maistas, maistas, maistas. Maistas! Aš alkanas! Prašau, juk turi būti leista bent jau pavalgyti? MAISTAS, MAISTAS, MAISTAS!

Tito smegenys greit pabunda. Jis išlekia iš buto, nubėga laiptais ir mauna lauk. Grynas oras! Gilus įkvėpimas. Maistas! Turiu gauti maisto! Apsidairo. Pica! Skuba į piceriją gatvės kampe ir skaito meniu. Nieko gero, Titai, tai pernelyg ilgai užtruks!

– Prašyčiau Quattro!

– Bus po penkiolikos minučių.

– Dažniausiai užtenka dešimties!

– Gerai, dešimties.

– Puiku, ačiū.

– Valgysite čia ar išsinešite?

– Čia. Čia ir dabar.

– Pasiimkite salotų – štai ten. Ko nors atsigerti?

– Prašau nestipraus alaus. Ne, ne, ne, ne tai! Vandens. Prašyčiau vandens.

Titas pasiima porciją tarkuotų kopūstų su aliejumi ir atsisėda prie baro priešais kepėją. Nedidelis stiklo gabalėlis skiria jį nuo įvairių dubenėlių su ingredientais. Titas stebi tešlą ore sukantį vaikiną. Pica skani. Tam tikra prasme ji yra viso gaminto maisto motina. Skanus šviežias padas ir įvairūs maži ir gardūs dalykėliai ant viršaus. Elegantiška ir rafinuota. Picai turi būti suteiktas žvaigždės vaidmuo Geriausioje knygoje pasaulyje! Ypač Quattro Stagioni – picų pasaulio rolsroisas. Jis turi, tiesiog privalo gauti tobulą Quattro receptą ir suteikti garbingą vietą savo knygoje. Galbūt picos receptas yra vienintelis dalykas, kurio reikia, kad parašytų tobulą gaminimo knygą? Būkime atviri, ji nebus geresnė, jei bus pilna nuobodžių receptų, ar ne? Žinoma, kokybė kainuoja. Ko daugiau reikia, jei ne vieno tobulo recepto? Picą gali valgyti pietums ir vakarienei! Ir pusryčiams, jei kas nors dar liko išsinešti. Argi ne taip? Būtent!

Quattro bus pagrindinio veikėjo patiekalas – tas, kuriuo kvalifikuotas detektyvas užburia savo pietų svečius ir suvilioja ilgakojes merginas. Klastingojo detektyvo vyriausiojo inspektoriaus Quattro garbė sklinda toli ir plačiai, ir dabar slaptas receptas bus atskleistas kartą ir visiems laikams Geriausioje knygoje pasaulyje. Kulinarinio pasaulio motina ir visų knygų motina!

Titas turi kuo greičiau – iš karto – sužinoti apie šį nuostabų patiekalą! Jis atsisuka į kepėją ir klausia:

– Sveiki, ar tiesa, kad Quattro Stagioni pavadinta pagal Antonijaus Vivaldžio kūrinį?

– Nežinau, pone. Kur jis dirba? Ar tai Antonijus iš Melinio Kungsgatane? Nustebčiau, juk žinote, jis Švedijoje tik apie penkiolika metų. Manau, kad Quattro Stagioni buvo čia jau anksčiau. Daug anksčiau. Žinau, kad jo Quattro labai skani – juk naudoja tikrą mocarelą iš Palermo. Štai kodėl tokia skani. Juk mocarela skani. Ir brangi. Jie prašo keturiasdešimt devynių kronų.

– Ne, klausiu, ar ji buvo pavadinta pagal Vivaldžio kūrinį styginiams Metų laikai?

– Ką turite omenyje, sakydamas „pavadinta“? Ji vadinasi Quattro Stagioni. Itališkai tai reiškia keturis metų laikus. Pica itališka.

Jis nusprendžia baigti apklausą apie Vivaldį. Reikia sužinoti daugiau. Daugybę dalykų. Kas žino, kur nuves kelias, jei tik pradedi savo tyrinėjimus? Kai protas neapkrautas, gali atrasti daug nauja. Aš neapkrautas! – galvoja Titas. Galbūt neapsėstas, gali taip būti, bet iš tikrųjų – neapkrautas. Jis žiūri į kepėją, barstantį mažąsias krevetes picos ketvirtyje.

– Kuris tai metų laikas? – klausia Titas rodydamas į krevetes.

– Ką? – atitaria kepėjas, ir jų akys sekundei susitinka. Kas ne taip su šiuo vaikinu?

– Taip, kuris metų laikas krevetės?

– Nežinau, – sako kepėjas ir truputį pagalvoja. – Turbūt vasara.

– Kodėl? – stebisi Titas.

– Suprantate, vasara, plaukiojimas sūriame vandenyje ir panašiai. Na, juk vasarą daugiau krevečių.

– Ar kada nors esate matęs krevečių plaukiodamas?

– Ne, bet kodėl ne? Ką manote?

– Manau, krevetės – ruduo. Žiūrėk, kaip jos trūkčioja. Susisukusios į save, tarsi save įsukdamos. Lyg kentėtų nuo rudeninės depresijos. Staiga visagalė būtybė įmeta šiuos jūrų gyventojus į krosnį ir džiovina – lėtai, bet užtikrintai. Visai kaip žmonės rudenį. Mes užsidarę savo namuose su verdančiais karštais radiatoriais, skleidžiančiais reguliuojamą karštį, kol džiūstame ir inkščiame. Taip, krevetės puikiai tinka rudeniui.

– Gerai, bet jei krevetės – ruduo, kas tada grybai? – tęsia padavėjas, prisijungęs prie žaidimo.

– Grybai turi būti ruduo, tikrai. Laukiniai grybai renkami rudenį. Ne, aš nerenku, turiu omenyje grybautojus.

– Taip, po velnių, žinoma, Jūs teisus, – sako Titas ir mąsliai deda ranką prie smakro. Gerai, grybai – ruduo, krevetės – vasara. Bet kaip dėl kumpio ir moliuskų?

Picų kepėjas juokiasi liže stumdamas picą į krosnį.

– Jūs juokingas, pone. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau.

– Taigi ką manote? Argi grybai nėra tiek vasariški, kiek krevetės?

– Ne, ne. Moliuskai – moterys, o moterys – pavasaris. Pavasarį atbudęs gyvenimas pilnas moterų. Žinai, mes, italai, mėgstam moliuskus. Jie atsiveria pavasarį. Kaip gėlės, išauginančios pumpurus, kurie vėliau sužydės, na, žinai. Moliuskai yra pavasaris. Akivaizdžiai geriausias metų laikas.

– Tada kumpis turi būti žiema. Na, Kalėdų kumpis ir taip toliau.

– Taip, tobula! Pone, mes išsprendėm picos paslaptį.

– Ar tikrai? Jūs įsitikinęs?

– Visiškai. Buvo lengva!

– Bet mes nebaigėme. Artišokas viduryje. Kas tai? Negali būti penktasis metų laikas. Galbūt tai saulė?

– Ne, ne saulė. Juk jis pilkas. Šiek tiek rusvas, kažkas panašaus. Tai ne saulė. Saulė geltona. Tada būtų buvusi paprika.

– Bet kas tada? – klausia savęs Titas, nuoširdžiai susirūpinęs šia paslaptimi.

– Gal Dievas? – mėgina spėti vaikinas ir persižengnoja ant savo baltų marškinėlių.

– Pilkšvai rudas… taip, galbūt, – sako Titas lyg pats sau.

– Senyvas vyras su barzda. Kaip Dievo atvaizduose pradinėje mokykloje. Taip, galbūt tai Dievas… kuris stebi visą pasaulį…

– Žinai, ne visi picų kepėjai ant Quattro deda artišokus.

– Ne? Kodėl ne?

– Nežinau. Niekad apie tai negalvojau. Gal jiems atrodo, kad pica be jo skanesnė.

– Deizmas. Deizmo kepėjas. Dievas paliko pasaulį, – sako Titas, mąsliai žvelgdamas į krosnį. – Jis daugiau nebėra picos dalis. Tik žvelgia į visa tai iš tolo.

Picos paviršius paruduoja, atsiranda burbuliukų. Vienas kraštas net apdegęs. Dievas tikrai dar ant šios picos, planeta skendi liepsnose, o jis kaip Buda sėdi viduryje: sukryžiuotomis rankomis, nesistengdamas nė kilstelėti artišoko lapelio iš po savo apsiausto. Jis, matyt, visiškai nesutrikęs ir vis dar daro įspūdį kaip ir tada, kai pirmą kartą susidūrė su pica. Kodėl jis nieko nedaro? Ko laukia? Didžiojo Sprogimo?

Kepėjas išima gražutę ką tik iškeptą Quattro iš krosnies. Padeda ant didelės lėkštės, pabarsto raudonėliu ir pastumia Tito link.

– Bon appétit[2]!

Titas pamaldžiai įninka į dalį su krevetėmis. Minutėlę. Nejaugi turi pradėti valgyti Quattro viduržiemį, po Naujųjų? Metų laikai negali prasidėti vidurvasarį. Juk turi būti kokia prakeikta tvarka, net ir ant picos. Tai reiškia, kad reikia pradėti nuo kumpio trečdalio. Tada pagal laikrodžio rodyklę valgomi moliuskai, krevetės ir grybai ir baigiama kumpiu.

Titas pradeda iš naujo, apsuka lėkštę ir įsmeigia peilį į Naujųjų nakties kumpį.

Tada suvokia šį tą klaikaus. Krevetės yra po kumpio! Metų laikai keičiasi ne ta tvarka! Tai blogos naujienos, labai labai blogos naujienos. Vis dėlto nusprendžia nieko nesakyti kepėjui. Kam jį dėl to jaudinti? Juk buvo draugiškas ir padėjo Titui perprasti sudėtingą Quattro sampratą. Būtų neteisinga užkrauti jam šią naštą. Galų gale juk pica kainuoja trisdešimt devynias kronas.

Titas neša savo kryžių ir valgo picą reikiama tvarka, nepaisydamas sumaišties ir picos gabaliukų kitoje lėkštės pusėje. Bet ką gi tai reiškia šimtmečio kontekste?

Kalorijos nuramina, ir patikimai save kontroliuodamas Titas įninka valgyti picą. Jis mano, kad Geriausia knyga pasaulyje ir pica turėtų būti iš geriausių ingredientų. Autentiška mocarela, grybai iš turgaus, šviežios krevetės ir tikras Parmos kumpis. Bet vis dėlto: reikia artišokų ar ne? Kas geriausiai tiktų herojiniam detektyvui?

Titas pasipildo energijos atsargas skania sezonine pica. Bent kartą apsiėjo be nuodijimosi alkoholiu ir nikotinu. Jis teisingame kelyje. Jam tai patiks.

Reikia rašyti!

DEVINTAS SKYRIUS

Pratarmė

Brangusis skaitytojau,

ši knyga trumpa, bet joje telpa daugiau, nei galite įsivaizduoti. Skaitykite lėtai ir apmąstydamas, kad praleistumėte kiek įmanoma mažiau. Knygoje yra vienintelis pasikartojimas. Jį rasite pratarmėje, čia ir dabar: prašau Jūsų, skaitykite lėtai ir apmąstydamas.

„Galbūt tai truputį arogantiška“, – mąsto Titas. Jei knyga sulauks sėkmės, reikės pasitarti su savo skaitytojais. Kiekvienas su ja susijęs žmogus padės sukurti ją kuo didingesnę. Ar reikėtų parašyti specialią pratarmę ir kritikams? Paprašyti jų pabandyti patirti ką nors teigiamo, užuot griovus ir ieškojus klaidų?..

Garbusis kritike! Gyvenime būna akimirkų, kai turime atsiverti išoriniam pasauliui. Akimirkų, kai reikia sustoti, kad sugebėtume perprasti naujų dalykų prasmę. Visomis epochomis žmonija bijojo naujovių. Pagalvokite apie daugybę pasaulio pabaigos pranašų, neteisingai ją skelbusių! Pagalvokite apie daugybę apžvalgininkų, kurie kritikavo technikos pažangą, vėliau ištikimai tarnavusią žmonijai! Pagalvokite apie kritikus, kurie atmetė menininkus ir meno kūrinius, o šie vėliau laimėjo tikrą modernaus žmogaus meilę! Ar dažnai kritikas laimi publikos širdis? Tiesiog įdomu.

Geranoriški Tito ketinimai greitai išgaruoja ir jis imasi keleto puslapių tūžmingo pamokslavimo. Jis pateikia istorinių kritikų padarytų klaidų ir nukreipia pyktį į bailius leidėjų redaktorius. Rašo ir rašo. Žarijos įsiliepsnoja ir virsta degančia neapykanta.

…ir dabar reikalauju jūsų, niekingi apžvalgininkpalaikiai, kad skaitytumėte šią didingą knygą kuo atviriausiai nusiteikę, kaip tik jūsų apdžiūvusios ir apnuodytos smegenys sugeba. Dekite pragare, jei nesugebate įvertinti šio novatoriško literatūros darbo didingumo.

Titas su pasitenkinimu atsilošia darbo kėdėje ir paspaudžia komandą peržiūrėti tekstą. Ekrane pasirodo keturi glaustų eilučių puslapiai. Žodis bomba!

Jis priverstas nuryti šlykštų gumulėlį, skubantį į gerklę, nes staiga supranta savo klaidą.

Juk gali parašyti tik 250 puslapių, o keturis iš jų jau išnaudojo pratarmei!

„Tai jau priklausomybė“, – pamano jis. „Aš idiotas! Nieko nebus. Ištrinti! Velniai griebtų…“

Jis niekam tikęs rašytojas ir dar blogesnis žmogus. Titą staiga užtvindo stiprus impulsas valgyti, gerti ir rūkyti. Iš tikrųjų darytų bet ką, kas atitrauktų jį nuo čia. Bando bent kiek nusiraminti, traukdamas iš savo smegenų berniuko Tito ir pieno ūsų atvaizdą. Užsimerkia ir koncentruojasi į savo atpildo vaizdinį. Bet kas vyksta? Berniukas nuogas! Ir pusė jo užpakalio pernelyg ilga! Prilaikoma ramentais kaip milžiniška pavargusi varpa. Pusužpakalio viršuje yra gabalėlis kruvinos mėsos. Berniukas dėvi kepurę su snapeliu, taip pat pernelyg ilgu. Taip pat paremtu ramentais!

Tito mintys jau skaidresnės. Jis yra matęs tą paveikslą anksčiau, realybėje! Tai siurrealisto Salvadoro Dali paveikslas, pavadintas Vilhelmo Telio paslaptis. Jis eksponuojamas Modernaus meno muziejuje Stokholme. Tai kažkoks ženklas. Turi ten nueiti! Nejaugi rado pagrindinį siūlą, kuriuo aus visą knygą? Jo asmeninis da Vinčio kodas… Dali kodas? Eureka!

Kita stotelė – Modernaus meno muziejus!

DEŠIMTAS SKYRIUS

Užpakalis ant ramentų

Titas stovi priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis bėgo bemaž visą kelią nuo savo butuko Sioderyje. Sunkiai kvėpuoja ir nenurimsta, kol priešais save išvysta paveikslą. Jis žiopčioja, gaudydamas orą.

Milžiniškas paveikslas. Milžiniško dydžio ir milžiniško poveikio sąmonei. Titas prisimena, kada pamatė jį pirmą kartą. Jam penkeri, sekmadieninė šeimos išvyka į muziejų. Vaikiškai laksto tarp paveikslų nežiūrėdamas nei į mamą, nei į tėtį. Tada staiga supranta stovįs priešais didžiulį Salvadoro Dali paveikslą. Nežino, kaip ilgai ten stovi žvelgdamas į paveikslą. Turbūt sustojo laikas. Kiekviena detalė išgraviruota jo tinklainėje, rodos, visai amžinybei. Net ir būdamas penkerių Titas supranta patiriantis didingą meno nuotykį. Šios kelios minutės persekios visą likusį gyvenimą. Jo pojūčiai plačiai atverti ir sklidini patirčių, lyg kas nors būtų stovėjęs ir iš kibiro pylęs į jį nuotykius. Netikėtai, po keleto minučių, žvelgdamas savo penkiamečio kirmino akimis, pamato pilkas tėčio kelnes, plazdančias kaip tik pro jį. Jis tiesiasi tėčio rankos link norėdamas įsitikinti, kad tėtis taip pat mato paveikslą. Jie turi pasidalyti šiuo didžiu meno patyrimu. Pažiūrėk, tėti! Ar matai užpakalį? Jis pagriebia už rankos. Tvirtai laiko. Pakelia susikibusias rankas iki paveikslo, nukreipdamas ir parodydamas tėčiui. Ten! Ar matai? Tėtis neatsako, taigi Titas priverstas nusigręžti nuo paveikslo ir pažiūrėti, ką tėtis galvoja. Ką? Ten stovi nepažįstamasis ir laiko jo ranką! Pašalietis tėtis, apdovanojantis draugiška, bet sutrikusia šypsena. Titą perlieja gėda. Pagriebė ne tą ranką. Ne tas tėtis. Titas nesupranta, kad vyras tik galvoja, jog jis mielas berniukas. Jis nesupranta, kad penkiamečiai tai daro nuolat. Išleisk mane iš čia! Jis iškart paleidžia vyro ranką ir vėl pažvelgia į paveikslą. Įdėmiai žiūrėdamas pamiršta viską pasaulyje ir jaučiasi saugus čia ir dabar.

Tikras meno kūrinys.

Titas supranta, kad tai taip pat fantastiška, kaip ir tada. Vyras pusiau klūpomis priešais marmuro plintą ant rudų grindų. Veido išraiškos pamatyti negalima, nes atsiduria šešėlyje nuo kepurės su snapeliu, kurio ilgis daugiau nei metras. Vyras kabo per visą kairiąją paveikslo pusę ir ilsisi ant ramentų, kad nenukristų. Vyras šoną ir didumą nugaros atsukęs į Titą. Ant marmurinio plinto tarp ramentų ir vyro stovi nedidelis laikrodis. Atrodo, kad jis tarsi lydosi. O gal tai nuo jo srūvantis laikas? Sunku pasakyti. Ant arčiau Tito esančios pėdos – groteskiškas sandalas ir dideli gumbuoti kojų pirštai. Ant tolimesnės kojos, klūpinčios ant žemės, – pilkšvai juoda kojinė su aptempta guma aplink koją žemiau kelio. Jis nedėvi apatinių. Marškiniai kybo kaip ilgas sunkus kapšelis tarp kojų. Tolimesnė užpakalio pusė pernelyg ilga. Nepaprastai ilga! Taip pat prilaikoma ramentais, beveik per visą dešiniąją paveikslo pusę. Nesuvokiama (bent jau Titui), kad užpakalis galėtų vaizduoti ką nors kitą nei milžinišką varpą. Kodėl paremtas: ar kad išlaikytų svorį, ar standumą? Kad ir kaip ten būtų, užpakaliavarpis kyšo apie pusmetrį nuo ramentų kaip varpos galva neatsismaukiančioje apyvarpėje. Dievulėliau, kas būna, kai jis nori nusišlapinti? Titas stebisi. Ant ilgojo sėdmens, tarp griovelio užpakalyje ir ramentų, kabo kruvinas mėsos gabalas, ant vienos vyro rankovių – kitas, atrodantis kaip uždengtas teniso kamuoliukas. „Kaip uždara mėsos kremo bandelė“, – pagalvoja Titas. Kita vyro rankovė – tik aštrus ir juodą paveikslo antrąjį planą skrodžiantis kūgis. Po užpakaliavarpiu ir mėsgabaliu keli mieli paukščiukai snapeliais kapoja rudas grindis. Jie išlaižo mėsos kraujo lašus, ar ką? Mėsėdžiai paukščiai?

Titas jaučia bendrystę su Dali nuo pat pirmosios pažinties. Kaip menininkui sunku būti labiau apsėstam nei Dali. Jis žinojo, kas buvo kas. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. „Aš ir Salvadoras esame giminingos sielos“, – galvoja Titas. – „Turiu būti negailestingas aplinkiniam pasauliui, nes ir jis toks buvo. Geriausias pasaulio paveikslas bus susijęs su Geriausia knyga pasaulyje.

Staiga Titas pasijunta apsuptas būrelio dešimties dvylikos metų mokyklinukų su muziejaus gide, kuriai jau per trisdešimt. Iš tolo matyti, kad tai rimtai į savo darbą žiūrinti gidė. Ji paglosto vaikus ir pasilenkia, kai šie ko nors paklausia. O svarbiausia – juokiasi ir šypsosi jiems į akis.

– Tai, mieli vaikai, yra Vilhelmo Telio paslaptis[3].

Enigma reiškia paslaptį. Tai vienas žymiausių muziejaus paveikslų, kuriame glūdi daugybė paveikslų ir istorijų. Jis nutapytas ispanų dailininko Salvadoro Dali 1933 metais. Ką galvojate, kai matote šį paveikslą?

– Jis turi bybį ant nugaros! – sušunka berniukas.

– Taip… gali būti… ką dar galvojate?

– Jis klaikus, – sako kikenanti mergaitė, šiek tiek sutrikusi.

– Manau, jis juokingas!

Keli vaikai mano tą patį. Jie krizena, juokiasi ir paeiliui šaukia „fui“ ir „ui, kaip bjauru“. Vis dėlto jie, be abejonės, labiau patenkinti nei susirūpinę.