Gerumo dienoraštis

Įvažiuodamas į Niujorką visu kūnu, visais raumenimis ir sąnariais jutau Pirmojo Gerumo vibraciją. Per dieną keliavau, netgi padariau nemažą lankstą norėdamas pamatyti žymųjį Getisbergo miestą, prieš atsidurdamas pačiame žymiausiame pasaulyje mieste – „Didžiajame obuolyje“. Jei pavyks pasiekti jį, nesunkiai įvykdysiu ir visą savo planą, tiesa? Nors kojos drebėjo, o galva tvinkčiojo, pypsinčių automobilių ir aštuonių milijonų žmonių čiauškėjimo kakofonija drąsino ir teikė jėgų pasiekti galutinį tikslą. Man patinka dramatiški pasirodymai, todėl ir nusprendžiau turįs pervažiuoti per Taimso aikštę – didmiesčio, o galbūt ir viso pasaulio epicentrą.

Deja, visa energija, kurios kupinas išvažiavau iš Pitsbergo, apleido mane kirtus jau Pensilvanijos ribą. Sustojau ieškoti nakvynės ir šeštą kartą išgirdęs neigiamą atsakymą ėmiau dvejoti, ar verta keliauti toliau. Žinau, ką galvojate. Ką tik patyrei tokį nuostabų nuotykį, o jau nori viską mesti? Atvirai kalbant, taip. Nors toji patirtis Pitsberge privertė mane nusimesti kaukę, ji dar ir sudaužė man širdį.

Sunku mylėti svetimus žmones. Žiūrėdamas į Tonį prisiminiau giliai slėptą baimę, kur man pačiam gresia atsidurti: pasiklydęs savo avantiūroje galiu nesugebėti iš jos išsilaisvinti ir visai prarasti ryšį su šeima, kurią anksčiau labai branginau. Mane apėmė baimė, kad galiu netekti brangių žmonių meilės. Supratau, jog pasiekiau ribą, kai dar galiu apsisukti ir grįžti namo, per daug nekeldamas sau klausimų ir nesigailėdamas. Pasiskolinau iš sutikto praeivio telefoną ir paskambinęs Linai pasakiau, kad abejoju, ar nuvažiuosiu toliau nei iki Niujorko.

– Tai buvo nuostabi patirtis, – mėginau įtikinti ją. – Galbūt man tereikėjo pervažiuoti Ameriką.

– Tik nesakyk, jog privertei mus šitiek išgyventi vien tam, kad nuvažiuotum iki Niujorko! – Girdėjau jos balse susierzinimą, kurį ji juokaudama mėgino nuslėpti.

– Bet gal man tik tiek reikėjo.

Ir vėl pasijutau lyg tos psichologės kabinete, tik šįsyk šalia manęs buvo Lina.

– Aš taip nemanau, Leonai. Norėčiau, kad taip būtų, bet… – Girdėjau, kaip ji įkvėpė prieš kalbėdama toliau: – Nesuprantu, nejau tikrai nori viską mesti dar net nepradėjęs?

Išjungiau telefoną jos klausimui vis dar skambant ausyse. Nejau tikrai nori viską mesti net nepradėjęs? Šie žodžiai tą gražų saulėtą rytą ir stūmė mane į priekį per Niujorką. Centriniame parke žydėjo medžiai. Net oras kvepėjo gaivumu, nors gatvės buvo užgrūstos automobiliais.

Abejoju, ar nustebsite, jei pasakysiu, kad Niujorke susirasti nakčiai lovą už dyką yra sunkiau, nei gali pasirodyti. Taimso aikštė gal ir tiko dramatiškam atvykimui, bet tikrai ne logistiniams tikslams. Vis susidurdavau su turistais, apsistojusiais mažyčiuose, bet per brangiuose viešbučiuose, kuriems galbūt ir patiko mano kelionė, tačiau ne mintis, jog turėtų priglausti mane nakčiai.

Jau maniau, kad pavyks susitarti su šeima iš Turino, Italijos. Motina su dviem sūnumis buvo atvykusi kelioms dienoms į „Didįjį obuolį“, deja, savo viešbučio kambaryje neturėjo pakankamai vietos dar vienam svečiui. Tačiau jie davė man savo telefono numerį ir pasiūlė apsistoti pas juos, jei atvyksiu į Turiną.

– Ar tikrai? – paklausiau. – Tada aš būtinai atvažiuosiu į Turiną tikėdamasis, jog išpildysite savo pažadą!

– Su malonumu tavęs lauksime, – patikino motina.

Ėmiau vaikštinėti po Parko alėją, kuo toliau nuo Taimso aikštės chaoso. Ten ir pamačiau jį. Žinau, kad dauguma žmonių nebūtų atkreipę dėmesio į Tasą kaip galimą kandidatą. Tai buvo ketvirtą dešimtį įpusėjęs teisininkas, vilkintis marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose ir ryšintis kaklaryšiu. Bet kažkas jame tarytum sakė: „Aš esu daug daugiau nei ta mažytė erdvė, kurioje dirbu.“

Kai paaiškinau jam savo padėtį, Tasas tylėdamas apsvarstė mano prašymą ir tarė:

– Ką gi, man patinka tavo mintis tikėtis gerumo iš nepažįstamų žmonių. – Akimirką patylėjęs jis ištarė vieną žodį, kurio taip ilgai laukiau: – Gerai.

Prisiminiau parką Pitsberge ir Gasą, kuris sakė: „Niekada nepasiduok, Leonai. Kartais gyvenime, nesvarbu, kas jame vyksta, turime tiesiog eiti pirmyn.“

Palaukiau, kol Tasas baigs darbą, ir abu nuvykome į jo butą Manhatano centre. Jo žmona buvo išvykusi su verslo reikalais, pasikalbėjęs su ja, jis davė man kelias minutes pailsėti, o tada išsiruošėme, kaip jis pavadino, „atsisveikinimo su Amerika“ vakarienės.

Sėdėdami graikų restorane pradėjome kalbėtis apie Niujorką. Tasas užaugo Masačusetse, o 2001 metais persikėlė į Niujorką.

– Oho, tie metai buvo sunkūs Niujorkui, – tariau. – Ar rugsėjo 11-ąją buvai čia?

– Taip, – padvejojęs liūdnai atsakė jis. – Buvau vos prieš mėnesį įsikūręs mieste. Tai buvo pirmieji mano teisės studijų metai. Stovėjau vos už dviejų kvartalų nuo tos vietos ir mačiau, kaip įsirėžė abu lėktuvai.

Jis nutilo, giliai įkvėpė stengdamasis rasti žodžių pokalbiui.

– Matei, kaip abu lėktuvai rėžėsi į dangoraižius? – paklausiau suvirpėjęs vien nuo tokios minties.

– Taip, – tyliai atsakė Tasas ir pažvelgė į gatvę. – Stovėjau taip arti, kad kai atsitrenkė antras lėktuvas ir išsiveržė ugnies kamuolys, mums net nusvilo plaukai ant rankų – štai kaip arti buvome.

Nenumaniau, ką atsakyti. Aišku, žinojau visas siaubingas to įvykio smulkmenas, daug valandų praleidau prie televizoriaus žiūrėdamas CNN žinias tada ir vėliau, per kiekvienas tragedijos metines, norėdamas išgirsti, ką patyrė žmonės, kuriuos tiesiogiai palietė ši nelaimė, bet niekada nebuvau sutikęs tikro šių įvykių liudininko. Stebėti vykstančią dramą per CNN visai kas kita, nei pačiam nusvilti odą, teroristų užgrobtam lėktuvui rėžusis į pusės kilometro aukščio plieno statinį. Vis dėlto, kaip ir visi žmonės, jutau baimę visa širdimi ir suvokiau, kad pasaulį, kurį pažįstame, per vieną akimirksnį kas nors gali pakeisti be jokio įspėjimo ir paaiškinimo.

– Kaip tai tave paveikė? – paklausiau. – Kaip pakeitė?

Tasas įsmeigė į mane akis.

– Tai viską pakeitė, nes pirmą kartą savo akimis pamatėme, jog šitoks didmiestis yra visai lengvai pažeidžiamas.

Jis susimąstė, akys nušvito prisiminus kažką, kas tikriausiai buvo taip pat skausminga, bet ir teikė vilties.

– Tačiau mes pamatėme ir daug tokio gerumo, kokio iki tol nebuvome patyrę. Tą dieną pėsčiomis ėjau nuo Pasaulio prekybos centro iki Kvinso ir sutikti žmonės man nuolat siūlė vandens, maisto. Visas miestas tada susivienijo ir tai buvo neįtikėtina.

Vėl pagalvojau apie Tonį, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis – o gal kaip tik sunkiausiomisaplinkybėmis – mes esame priversti dalytis. Galbūt gyvenimo prabanga verčia mus užmiršti kitų vargus. Žinau, ir pats dažnai juos pamirštu. Taip stengiuosi pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad užmirštu branginti tai, ką jau turiu.

Tasas nusišypsojo man.

– Manau, jog žmonės vis dar gali būti tokie geraširdžiai.

Ir aš taip manau, Tasai. Ir aš taip manau.

Trečias skyrius

Jei muzika yra meilės maistas, tai groti nesiliauki.

William Shakespeare

Virš manęs užkaukė galinga laivo sirena. Stovėjau prie turėklo ir veidą man taškė jūros purslai. Atėjo metas pasakyti: „Sudie, Amerika!“, nes aš plaukiau į Taragoną, esantį Ispanijoje, vos už devyniasdešimties kilometrų į pietus nuo gražiosios Barselonos. Kelionė truks dešimt dienų. Širdis iš jaudulio daužėsi krūtinėje. Jei dar to nesupratote, pasakysiu: aš tiesiog myliu nuotykius. Tą nežinomybės jaudulį, vaikišką svajonę apiplaukti pasaulį, pažinti tūkstančius skirtingų kultūrų, laisvės pojūtį, nes nežinai, kur keliauji ir kaip ten atsidursi. O dabar aš ruošiausi perplaukti didžiulį Atlanto vandenyną krovininiu laivu be iš anksto suplanuoto maršruto, tikėdamasis anksčiau ar vėliau sugrįžti į Los Andželą.

Laivui traukiantis iš uosto, praplaukėme pro Laisvės statulą, kuri priminė man, kiek daug žmonių dar prieš mane atvyko į Ameriką. Buvau graikų imigrantų sūnus ir žinojau, kokia baimė ir sumaištis apima žmogų, jam įžengus į svetimą žemę, kai tenka susipažinti su nauja kultūra, išmokti naują kalbą ir pradėti naują gyvenimą. Mano persikėlimas iš Londono į Los Andželą nebuvo toks sunkus: tereikėjo išmokti važinėti kita kelio puse ir lietpaltį pakeisti į tamsius akinius nuo saulės.

Sekdamas paskui savo svajonę, iš namų, iš kurių seniai svajojau ištrūkti, pabėgęs į Ameriką, dabar keliavau į priešingą pusę: į Europą, kurioje užaugau, į Vidurio Rytus, kur gimė tokia daugybė mitų, pasakų ir legendų, į Indiją, Aziją ir visur kitur, kur tik likimas mane nuneš. Aš palieku savo kalbą, kultūrą, tapatybę ir turėsiu pasikliauti tik nepažįstamų žmonių gera valia.

Laivui plaukiant pro komercinį miesto rajoną, mačiau stūksantį naują Laisvės bokštą. Su viena spindinčia smaile, kaip ir Laisvės statula, jis taip pat pasakojo tūkstančius istorijų, priminė apie du anksčiau čia stovėjusius bokštus ir liudijo pagaliau prasidėjusi atgimimą. Galbūt ir naująjį Niujorką, neįsivaizduojamai išgąsdintą, bet niekada nepasiduodantį.

Laivui išplaukus iš Niujorko į temstančią naktį, nuėjau į savo kajutę miegoti. Ištisas tris dienas praleidau miegodamas, valgydamas ir skaitydamas. Nors man labai trūko miego, per gyvenimą buvau išmokęs: tingus protas – velnio žaidimų aikštelė. Nusprendžiau, kad užtektinai laiko praleidau užsidaręs kajutėje. Metas susipažinti su laivo įgula.

Nuėjęs pas kapitoną, paklausiau, kaip galėčiau padėti.

– Dirbdamas, – atsakė jis.

Likusią savaitės dalį triūsiau variklių skyriuje ir denyje. Ploviau, dažiau, valiau tualetus. Ir jaučiausi iš tiesų naudingas. Tame laive kai ką nuveikiau ir per darbą pamažu susidraugavau su kitais. Įgulą sudarė vyrai iš viso pasaulio: Izraelio, Jamaikos, Ukrainos, Rusijos – tikras tautybių švediškas stalas! Palikę savo šeimas, žmonas ir motinas jie dirbo po penkiolika valandų per dieną, horizonte nematydami nei žemės, nei meilės. Taip izoliuoti nuo pasaulio jie užmezgė tvirtus ir nuoširdžius tarpusavio ryšius, tapo ne tik kolegomis, bet ir artimais draugais. Jie buvo šeima ir maloniai pakvietė mane į savo ratą.

Kiekvieną dieną su Paskaliu susitikdavau variklių skyriuje. Paskalis buvo izraelietis, turėjo žmoną ir tris gražias dukreles, kurios kantriai laukė, kol jis sugrįš namo į Tel Avivą. Daug dienų dirbome tylomis, santūriai rodydami vienas kitam pagarbą.

Kiekvieną vakarą pakildavau iš apačios ir nuėjęs į laivapriekį stebėdavau, kaip ryški raudona saulė skęsta kažkur pasaulio pakrašty. Balti debesų kamuoliai būdavo išsisklaidę po dangų, o begaliniai mėlyni vandenys plytėjo iki pat horizonto ir už jo. Kvėpdavau gaivaus vandenyno oro, stebėdavau kitus tolumoje pro šalį plaukiančius laivus su įgulomis ir klausdavau savęs, ar kada nors galėsiu to atsisakyti. Daugelis šių vyrų turėjo žmonas ir vaikų, bet jie buvo tikri jūrininkai – tai buvo jų esybės dalis. Ar aš kitoks nei jie?

Pamažu artėjant prie antro žemyno mano kelionėje, kapitonas pranešė, kad įgula nori surengti vaišes mano garbei.

Likau priblokštas. Mano garbei? Ką gi tokio aš padariau? Vaišes reikėtų kelti šios laivybos kompanijos žmonėms, atvėrusiems širdis ir nemokamai įsileidusiems mane į laivą. Jos turėtų būti skirtos jūreiviams, aukojusiems savo laiką ir mokiusiems mane dirbti. Ir kapitonui, saugiai plukdančiam mus kranto link. Bet aš buvau matęs filmą „Maištas laive“[5], tad jokiu būdu neketinau ginčytis su tvirtais, jūroje užsigrūdinusiais jūreiviais.

Mes padengėme stalus viename iš viršutinių denių, kad galėtume matyti jūros platybes. Kai pavalgėme, aš pasilypėjau ant klibančios kėdės ir pasakiau trumpą kalbą:

– Noriu jums visiems, ypač kapitonui, padėkoti, jog įsileidote mane į savo laivą.

Saulė grimzdo į vandenis man už nugaros, o jūreiviai atsipalaidavo sulaukę dar vieno gražaus vakaro.

– Kelias pirmas dienas pramiegojau, – kalbėjau aš. – Tačiau pristatę mane prie darbo jūs leidote man pasijusti tikru jūrininku. Taigi dėkoju visai įgulai!

Vyrai šūksniais pasveikino mane. Žinojau, ko jie ieško jūroje: trokšta ne tik ištrūkti iš namų, bet ir susikurti naujus namus. Tokius, kurie neverčia įsipareigoti, nieko daugiau nereikalau-ja, tik sunkaus darbo ir nuoširdaus juoko vakarui baigiantis.

Kitą dieną pabudau pasirengęs pagaliau atsistoti ant tvirtos žemės. Pirmiausia turėjau sužinoti, ką pasakys kapitonas. Nuėjau prie jo tiltelio. Kuo arčiau kranto plaukėme, tuo labiau troškau ten atsidurti.

– Ar greitai pasieksime Europą? – paklausiau atsistojęs pernelyg arti to impozantiško vyro, nes norėjau pažvelgti į kartografavimo sistemą, tarsi būčiau galėjęs suprasti, ką reiškia kompiuteryje mirksintys taškeliai, neleidžiantys mums nukrypti nuo kurso.

– Taip, – kantriai atsakė man kapitonas.

– Ar tuoj pamatysime žemę? – toliau kamantinėjau jausdamas, kaip pradeda smarkiau plakti širdis vien apie tai pagalvojus.

Praleidęs beveik dešimt dienų jūroje, bijojau, kad daugiau neištversiu nė valandos. Staiga pradėjau jausti nuovargį nuo kelias pastarąsias dienas tuščio horizonto, sunkaus darbo ir nuolatinio siūbavimo.

– Žemė jau dabar matyti, – ramiai tarstelėjo kapitonas.

Įsmeigiau akis į tolį, tačiau nieko nepamačiau. Tada pastebėjau, jog vienas iš kapitono padėjėjų turi žiūronus. Vos neišplėšiau jų jam iš rankų, beprotiškai trokšdamas kuo greičiau pamatyti išsiilgtąją terra firma. Ir štai ji ten…

– Matau žemę! – sušukau. – O Dieve, aš matau žemę!

Visai pašėlau iš džiaugsmo. Pamačiau Afrikos kraštelį. Tuščias horizontas pagaliau baigiasi.

Europa, aš atvykstu!

Kartais gyvenimas būna sunkus. Būna dienų, kai niekas nesiseka, žmonės nedraugiški, tave puola piktos mintys ir niekaip negali visoje Barselonoje rasti švaraus viešojo tualeto. Žinojau, jog keliaujant pasitaikys tokių dienų, bet kažkodėl maniau, kad atvykimas į Europą, į savo gimtąjį kontinentą, bus daug – kaip čia tiksliau pasakius? – malonesnis.

Deja, ištisas valandas iš vietinių ir turistų girdėjęs atsakymą „ne“, atsisėdau parke ant suoliuko ir susitaikiau su mintimi, jog Europa ne itin draugiška vieta.

Vienintelį „galbūt“ išgirdau iš nėščios moters, kuri pasakė turinti grįžti namo ir pasiklausti vyro, ar aš galiu pas juos pernakvoti. Ilgai laukęs, vakarėjant ėmiau svarstyti, ar nepermiegojus man tiesiog parke ant suoliuko.

Buvau nevalgęs nuo pusryčių. Saulė nusileido, darėsi akivaizdu, kad nėščioji moteris nebepasirodys.

Prisiminiau – kai pirmą kartą papasakojau Linai apie savo planą, ji paklausė, kas būtų, jei nerasčiau pagalbos.

Tada nusijuokiau: koks absurdiškas, bet visai racionalus klausimas.

Tikėjau, kaip tikriausiai tiki visi, pasiruošę vykti į kelionę aplink pasaulį be pinigų ir degalų, kad viskas kaip nors išsispręs. Bet sėdėdamas parke pradėjau abejoti: o jeigu ne? O jei taip niekas ir nepasiūlys maisto, nakvynės ir degalų? Kas bus, jei mano kelionė baigsis Barselonoje ant šio suoliuko ir turėsiu maldauti tos pačios laivybos kompanijos, kad nupirktų man bilietą atgalios? Pažvelgiau į motociklą ir pagalvojau, jog negalėčiau taip pasielgti. Perplaukęs Atlantą privalėjau rasti bent vieną žmogų visoje Barselonoje, kuris padėtų man ištikus krizei.

O tada pamačiau jį. Herkulis buvo įpusėjęs trečią dešimtį. Taip, jo vardas išties Herkulis. Jis atrodė panašus į studentą, negana to, į laisvos dvasios žmogų, kuris tikrai susidomės mano reikalu.

Iš karto atvirai jam prisipažinau:

– Likau ant ledo, brolau.

Štai taip aš gavau nakvynę, vakarienę ir degalų, o visų svarbiausia – susigrąžinau tikėjimą Europos Sąjunga.

Palikau Barseloną su tokiu pat džiaugsmu krūtinėje kaip ir išvykdamas iš Los Andželo. Vėl buvome tik mes: Pirmasis Gerumas, platus kelias ir aš. Tereikėjo vieno žmogaus! Visada tereikia, kad vienas žmogus pasakytų: „Aš tave girdžiu, brolau, ir tau padėsiu.“

Конец ознакомительного фрагмента.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Примечания

1

Amazing Adventures of a Nobody (čia ir kitur – vertėjos pastabos).

2

Air Force One.

3

Autorius daro humoristinę užuominą į Roberto M. Pirsigo knygą „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, kurios pavadinimas akivaizdžiai yra žodžių žaismas, susijęs su kitos knygos pavadinimu – „Dzenas ir lanko menas“.

4

Uždara krikščionių bendruomenė, besilaikanti konservatyvių religinių tradicijų.

5

Mutiny on the Bounty.