Maža juoda suknelė

Toli nenuėjo, nes Bridžita pačiupo už riešo.

– Ne, vaikeli, negaliu tau leisti, – pareiškė vyresnioji moteris, nuo išgąsčio išplėtusi akis. – Tavo motina verčiau mirtų, bet neleistų, kad apmokėtum jos sąskaitas. Be to, problema daug didesnė.

– Nesuprantu.

Bridžita elgėsi visai nesuprantamai.

Evė visuomet spaudė centą prie cento. Ji net tvarkė visas vyninės sąskaitas, kai numirė senelis Evansas, o Džonas Aštonas perėmė vynuogyno valdymą. Kiek Tonė žinojo, vyninė visada dirbo pelningai; ne ypač, bet užtekdavo, kad šeima gyventų be nuostolių. Tai kodėl Evės padėtis staiga taip pablogėjo?

– Kas atsitiko, Bridžita?

– Tiesiog… Na, viskas labai susipainiojo. Net nežinau, nuo ko pradėti, – namų tvarkytoja nutilo, atsikvėpė ir pamojo į galinį koridorių. – Eime, – tarė ji, – ten. Tegul tavo motinos betvarkė kalba pati už save.

Droviai truktelėjusi naktinius žemyn, Tonė paklusniai nusekė ją pro svetainės arką siauru plokštėmis apmuštu koridoriumi link uždarytų dvejų durų, vedančių į darbo kabinetą.

– Štai čia, – tarė Bridžita ir įsiręžusi stumtelėjo duris į šalis. – Tavo motinos chaoso šventykla.

Atidarius pasirodė tikra žmogiška kiaulidė: daugybė popierių, į kuriuos Evė turbūt nekreipė dėmesio, ir krūvos laiškų ir žurnalų, virstančios nuo uždengiamo rašomojo stalo ir iš dėžių, beveik dengiančių kilimą.

– O Dieve, – įkvėpė Tonė.

– Bandžiau suvaldyti reikalus, – tvirtino Bridžita, – bet nepavyko. Panelė Evė bardavosi, kam liečiu, ko dar nespėjo peržiūrėti. Galima sakyti, kai tavo tėvelis pasimirė, ji nenorėjo nė skiautelės paleisti iš rankų.

– Eina sau, – tarė Tonė, nebežinodama, ką sakyti. Ji prasiskynė kelią prie stalo ir pervertė saują vokų, leisdama juos pro pirštus. – Kodėl man nepasakei?

Bridžita šniurkštelėjo.

– Ką galėjau pasakyti, vaikeli? Kad tavo motina visai pasimetusi? Kad nekreipia dėmesio į nieką aplink, nes pasaulis be tavo tėvo jai nepakeliamas?

– Taip, – Tonė linktelėjo, – to būtų užtekę.

Ji spoksojo į netvarką priblokšta, beveik paralyžiuota. Per greitai kvėpuoju, apsisuks galva, susiprato ir prisivertė giliai įkvėpti.

– Tavo mama būtų ištrenkusi mane lauk, jei būčiau tave įtraukusi! – namų tvarkytoja paspyrė perpildytą dėžę mėlyno sportbačio galiuku. – Nieko sau, kur viskas nusirito, jeigu tokia moteris kaip panelė Evelina, visada tokia skrupulinga, leidžia, kad jos gyvenimas va taip subyrėtų. Pradedu galvoti, gal šitas insultas ją ir išgelbės.

Kaip keista taip kalbėti, – pagalvojo Tonė ir jai širdį suspaudė toks nerimas, kokio neteko patirti nuo tada, kai planavo pačias pirmąsias vestuves ir ceremonijoje pasirodė tik trys stygų kvarteto nariai, pagirių kamuojamas jaunikis nerado žiedų, o pastoriui bedieviškai paleido vidurius.

Ji apžvelgė kambarį, kramtydama mažojo pirštelio nagą. Nors čia buvo tikras chaosas, pastebėjo, kad kai ko trūksta.

– Kur tas kompiuteris, kurį nupirkau Evei po tėčio mirties?

Ji net paprašė Grego suinstaliuoti „QuickBooks“ programą, skirtą namų biurui, o pati rūpestingai persiuntė visus kompaktinius diskus ir instrukcijas. Jei motina būtų jį naudojusi, būtų galima patikrinti virtualius pinigų įrašus. Bet to „HP“ stalinio kompiuterio nebuvo matyti nei nagų, nei ragų, bent jau niekas nekyšojo šito naminio sąvartyno paviršiuje.

– Ai, tas daiktas, – tarė Bridžita.

Tas daiktas?

Namų tvarkytoja pamojavo mėlynų venų išraižyta ranka.

– Panelė Evė net neišpakavusi padovanojo jį bibliotekai.

– Ką? – Tonė sugriežė dantimis. Kodėl mama taip pasielgė? Kaip galima tvarkyti tiek daug sąskaitų, jeigu vienintelė dokumentų tvarkymo sistema – tai popieriaus prikimštas kambarys?

– Nekaltink seno šuns, kad nenori mokytis naujų triukų, – Bridžita pagrūmojo pirštu. – Be to, vyninėje yra kompiuterių, bet jie ten visai nepadeda.

– O kas vyksta vyninėje? – paklausė Tonė, galvodama: – Dieve mielas, kas dar?

– Žinau tik tiek, kiek girdėjau, – paaiškino Bridžita ir susigrūdo rankas į prijuostės kišenes. – Prieš šešis mėnesius tas vaikinas, viskam vadovavęs, ėmė ir metė darbą, tai panelė Evė taip ir nepriėmė nieko vietoj jo. Tik išsikraustė iš proto.

– Kaip?

Tonė užsinorėjo kaip reikiant papurtyti Bridžitą, jeigu dar nors minutę nesugebės nieko paaiškinti.

Bridžita susiraukė.

– Tavo mama ėmė ir sudarė sandėrį su velniu, – tarė ji. – Leido vienam Kamingsų vaikui kišti nosį į reikalus. Kai sužinojau, nuo kėdės nugriuvau. „Panele Eve, gal visai iš proto išsikraustėte?“ – paklausiau, bet ji pasakė, kad taip protingai dar nieko anksčiau nedarė.

– Kuriam Kamingsų vaikui?

– Jauniausiam.

Hanteriui, – pagalvojo Tonė, prisiminusi tylų, bet dailios išvaizdos paauglį, visur sekiojusį savo vyresniuosius brolius, vėliau tapusius garsiais sportininkais, ir spoksojusį į ją kitapus prekystalio tą vasarą, kai ji dirbo „Tastee Freeze“.

– O kas, jei panelė Evė leido tam Kamingsų vaikui daryti vyninėje ką nori? O kas, jei dabar, mums bešnekant, jis baigia viską išvogti? – paklausė Bridžita.

Tonė suspaudė pirštais smilkinius, jausdama, kad smegenims visko jau per daug. Juk neįmanoma tiek daug visko suvokti iškart. Hanteriui Kamingsui teks palaukti.

– Kol kas rūpinkimės tik Evės sveikata, – pasakė kaip vadovė, priėmusi sprendimą. – Kitkuo užsiimsime vėliau.

– Žinoma, – sumurmėjo Bridžita, – kaip pasakysi, panele Antonija, – nors iš balso atrodė nepatenkinta.

Tonė apžvelgė katastrofos vietą, kur kadaise buvo jos tėčio kabinetas, o prieš tai – senelio ir prosenelio, o namų tvarkytoja ištraukė rankas mėlynomis venomis iš prijuostės kišenių ir sukryžiavo jas ant krūtinės, stebėdama ir laukdama, tarytum Tonė galėtų pamojuoti burtų lazdele ir viską sutvarkyti.

Pirmiausia tai, kas skubu, – tarė sau, prisimindama mantrą, kurią kartodavo, kai sužvėrėjusi nuotaka (arba siaubūnė nuotakos motina) įsisiautėdavo organizuojant vestuves, kainuojančias šešių skaitmenų sumą.

– Einu į vonią, – tarė ji, – o tada aplankysiu motiną.

Ligoninės lankymo valandos prasidėjo dešimtą, o Tonė norėjo aplankyti, net jeigu Evė nežinos, kad ji šalia.

– Jeigu nori sudaryti sąrašą, ką reikia padaryti, tai gali jau pradėti.

– Susitarėm, – linktelėjo Bridžita ir patapšnojo Tonei per petį, prieš išsliūkindama iš darbo kambario. Netrukus vėl pasigirdo triukšmingas siurblio ūžesys.

Tonė atsiduso ir lėtai apžvelgė netvarką kabinete, o tada spruko lauk, uždarė dvejas duris paskui save ir paslapčia pasigailėjo, kad negali tiesiog padegti viso to, kas yra už jų.

Sunkiai lipdama laiptais suprato, kad šį kartą grįžus namo bus nė kiek ne lengviau nei praeitą kartą. Per tėvo laidotuves ji nepaguodžiamai raudojo, o Evė laikėsi stojiškai ir Tonės akivaizdoje neišspaudė nė ašaros. Motina neverkė ir tada, kai Tonė susikrovė daiktus ir išvažiavo.

Nejaugi aš – jos kūnas ir kraujas, juk mudvi tokios skirtingos? – tuomet nusistebėjo Tonė, kaip dažnai stebėdavosi, bet išvijo tą neramią mintį iš galvos. Juk nesąžininga galvoti apie tai, kas tarp jų su Eve negerai, kai motina guli be sąmonės ligoninės lovoje. Tiesą sakant, atrodė mirtinai neteisinga taip galvoti.

Tonė užkimšo kamščiu vonią ir leido karštą vandenį, kol vonios kambarys prisipildė garų. Nusisukusi nuo veidrodžio, nusivilko naktinius ir kelnaites, o tada pasinėrė į vonią. Užsimerkė, atlošė galvą ant vonios krašto ir, atrodė, vos po kelių sekundžių pasigirdo, kaip Bridžita beldžia į vonios duris ir šaukia pro plyšį:

– Panele Antonija, kai kas atėjo su tavim susitikti!

– Kas ten toks? – paklausė neatsimerkdama, iš pradžių nenorėdama pajudėti. Niekas miestelyje net nežinojo, kad ji čia, išskyrus Bridžitą ir ligoninės reanimacijos darbuotojus.

– Čia tas Kamingsų vaikas atėjo dėl vyninės, – už durų sušnypštė Bridžita. – Aišku, jis išgirdo, kas nutiko panelei Evei ir kad tu grįžai, todėl ketina pasinaudoti situacija.

Oi, po galais.

Tonė atsiduso.

– Minutėlę, – tarė ji, ištraukė vonios kamštį ir vanduo ėmė kliuksėti lauk, kartu nusinešdamas paskutinę progą atsipalaiduoti.

Įsitvėrė slidžių vonios kraštų ir lėtai atsistojo, o prieš išlipdama pasiėmė rankšluostį ir apsivyniojo juo. Delnu perbraukusi aprasojusį veidrodį, pažvelgė veidrodyje į save, į vandeniu pasruvusį veidą ir vis galvojo, į kokią velniavą čia papuolė ir kaip, po galais, reikės išbristi.

7 skyrius

Evė

Mudvi su Ana pasprukome dieną prieš jos vestuves, tiksliau, „tėvelio vestuves“, kaip jas vadino Ana, nes tėvas nekantravo ištekinti ją už Deiviso Kamingso nuo tos vasaros, kai jai suėjo aštuoniolika.

Deiviso šeimai priklausė nesuskaičiuojami akrai žemių, siekiantys bemaž iki Misisipės, užsodinti vynuogių eilėmis, vagojančiomis dirvą ir kiek akys užmato besidriekiančiomis po kalvas. Dalis jų kadaise priklausė mums, kol senelis Džozefas išpardavė didžiumą Hermano Morgano pradinio šimto akrų, užėjus sunkmečiui. Ne kartą girdėjau motiną sakant, kad senelis niekada sau neatleido, ir žinojau, kad tėvelio gyvenimo tikslas – atgauti juos, jei pavyks.

– Tas dirvožemis – pats našiausias apylinkėje, – kalbėjo tėvas, – derlingesnis net už Heleną fon Hagen.

O motina iš tų žodžių kimiai nusijuokė. Visi miestelyje žinojo, kad Helena – tipiška fermerio dukra, kūdikių veisimo mašina. Ji turėjo šešis vaikus nuo dviejų skirtingų vyrų, o tebuvo dvidešimt trejų. Aš buvau dvidešimt vienerių, kaip ir Anos jaunikis, ir neseniai buvau baigusi mokytojų koledžą, bet tėvelis dar nemėgino manęs ištekinti, gal todėl, kad dėl mano išvaizdos nelabai būtų sekęsi ką nors susiderėti.

Man pasisekė.

– Gera partija, Beatrise, – nugirdau jį sakant motinai, stabtelėjusi prie kabineto durų. – Jie puikiai gyvens, aš tuo tikras. Ir pusė Kamingsų sklypo priklausys Anai ne mažiau nei Deivisui, todėl šita santuoka reiškia, kad žemė grįš mūsų šeimai. Džozefas būtų be galo patenkintas, jei žinotų, kad vieną dieną ji atiteks Anos vaikams.

– Aišku, kad mano tėvui patiktų, jog susigrąžinome Hermano žemes, bet ar ji myli tą vaikiną? – motinos žodžiai mane nustebino, nes namuose mažai kalbėdavome apie jausmus. – Deivisas tikrai žavus, bet nežinau, ar ji įsimylėjusi taip kaip jis.

– Dieve mano, bus tos meilės, jeigu dar nėra! Be to, Arčibaldui atrodo, kad jo sūnui pats laikas susitupėti, o Deivisas susižavėjęs ne mažiau nei bet kuris kitas jaunuolis. Ana – gražiausia mergina Blu Hilse, – atsakė tėvelis, apeidamas jos klausimą. – Jiedu skirti vienas kitam, – ryžtingai pridūrė jis ir plojo delnu į stalą, tarsi sakydamas: Ir viskas, brangioji, tema baigta.

Tuo jų pokalbis ir pasibaigė, o aš nuslinkau šalin nuo kabineto durų, kad neįkliūčiau slapta pasiklausiusi.

Akimirką pasvarsčiau, gal pasakyti Anai, ką nugirdau, bet iškart apsigalvojau. Gyvendama mažame miestelyje išmokau bent vieno dalyko: kada geriau patylėti. Nuo Anos santuokos priklausė tiek daug, kad būčiau tik pridariusi bėdos, jei būčiau kaip nors įsikišusi. Tėvelis man niekada nebūtų atleidęs. Be to, supratau, koks tėvelis apsukrus. Jis viską darydavo tikslingai, o ši santuoka – ne išimtis. Jis buvo gabus verslininkas ir daug išmoko iš Džozefo Morgano, kuris ėmėsi tėvelį mokyti iškart, kai tas susituokė su mano motina. Senelis išmokė tėvą visų vynuogių auginimo subtilybių ir prikimšo jo galvą siaubo istorijų (kaip ir visų mūsų galvas) apie Sausojo įstatymo laikus, kada buvo uždarytos visos valstijos vyninės, o kai kurie vynuogynai taip ir nebeatsigavo. Tėvelis mėgdavo mums priminti, kaip Džozefui plyšo širdis, kai teko išparduoti žemes, nors tai buvo išmintingesnis sprendimas, nei rizikuoti leisti savo šeimai badauti.

– Reikia daug vidinės stiprybės, kad skęsdamas išmoktum plaukti, – mėgdavo pamokslauti tėvas. – Silpnesnis žmogus jo vietoje būtų pasidavęs.

Nors Džozefas Morganas nepaleido iš rankų dvidešimties akrų, kurių užteko gaminti vyną daug mažesniais kiekiais, žinojau, kad tėvas nesitveria noru įrodyti, ko yra vertas, ir sugrąžinti prarastas žemes saviesiems. Anos santuoka su Deivisu tam ir buvo skirta.

Tik nebuvo taip paprasta suvesti Aną su Deivisu.

Sesei gerbėjų niekada netrūko. Net kai lakstė su kasytėmis ir prijuostėmis, berniukai sekiodavo paskui ją. Lygindavau ją su nepaprastu nektaru kvepiančia gėle, sekiojama gobšių bičių. Kai ji pradėjo lankyti gimnaziją, berniukai sukosi ištisais spiečiais. Vienam atsibodus, aplink ją imdavo sukiotis kitas, kol ir tas atsibosdavo. Taigi birželį prieš paskutiniuosius mokslo metus tėvas pradėjo savo kortų partiją; gal ne itin subtiliai, bet vis tiek gudriai. Kamingsų šeima staiga ėmė labai dažnai pas mus lankytis, nes kviesdavome juos į svečius į kiekvieną kepsnių balių, Liepos ketvirtosios iškylą ir pasisėdėjimą prie laužo, kepinant zefyrus.

Kadangi nebuvau įvykių sūkuryje, tik stebėjau iš šalies, mačiau, kad Deivisas nusižiūrėjęs Aną. Tai buvo matyti jo veide kiekvienąkart, kai į ją pažvelgdavo. Mūsų tėvas tikriausiai pasivedė jį į šoną ir paaiškino, kaip siekti sesers, nes jis nepataikavo jai kaip kiti vaikinai. Jis laikėsi atstumo, kalbino kitas jaunas moteris, kalbėjo su vyrais apie verslą ir visaip vengė Anos kaip maro, kol sesuo nebegalėjo apsikęsti.

Nespėjus vasarai baigtis, ji nusitaikė į Deivisą Kamingsą ir niekas nė cyptelti nespėjo, kai apsivyniojo jį aplink mažąjį pirštelį, kaip ir visus kitus vaikinus, kurių kada nors siekė. Rudenį ji jau nešiojo į megztinį įsisegusi jo „Sigma Či“ ženklelį, o motina ėmė kalbėti apie kraičius ir skrynias. Tėvas šokinėjo iš džiaugsmo, kai Deivisas jo paklausė, ar galėtų tikėtis Anos rankos, ir tai nutiko vieną vakarą, kai buvau namie. Motina kaip tyčia išsitempė Aną į paskaitą Sent Ženevjevos bibliotekoje, o aš išsiprašiau, kad leistų likti taisyti mokinių namų darbų. Kai suskambo durų skambutis, pasirodė baisiai susijaudinęs Deivisas. Tėvas vos stabtelėjo paspausti jaunuoliui ranką ir iškart nusitempė jį į darbo kabinetą, kuriame jie praleido beveik pusvalandį, o tada durys su trenksmu atsidarė. Tėvas man sušuko: „Atnešk tą keturiasdešimties metų senumo brendžio butelį, Eve, švenčiam!“ Nors man stiklinės ir nepasiūlė. Kai po cigaro ir taurelės Deivisas pagaliau išėjo, tėvas nusekė jį į verandą ir taip jausmingai patapšnojo per petį, kad net keista, kaip jaunasis Kamingsas nenusirito nuo laiptų.

– Šiandien mums svarbi diena, Džiūsna, – ištarė plodamas ir man per nugarą.

– Tai jau tikrai svarbi.

Deja, kai Deivisas pasipiršo pačiai Anai, jai tai nepadarė tokio įspūdžio kaip tėveliui.

– Ką tu jam pasakei? – kitą vakarą per vakarienę tarė tėvas, kai Ana prisipažino, kad neatsakė į Itin Svarbų Deiviso klausimą. – Gal tau galvoj negerai, Anabele? – paklausė, išvertęs akis, ant kaktos pulsuojančiomis venomis. – Tai aišku, kad sutiksi!

– O ką, ar blogai, kad man reikia laiko apsispręsti? Gal aš per jauna tekėti. Gal prieš tai dar noriu ką nors nuveikti, – išplėtusi šnerves atšovė sesuo ir sviedė servetėlę ant stalo. – Juk čia mano gyvenimas, ar ne?

– Kol kas, – sumurmėjo tėvas ir nusibraukė plaukus nuo kaktos, mėgindamas nusiraminti. Tada palinko virš lėkštės ir atkišęs į ją pirštą vienprasmiškai išrėžė: – Bet jeigu viską sugadinsi, Anabele, tas tavo gyvenimas pasidarys tau nemielas ir truks visai neilgai.

Tuomet Ana piktai pažvelgė į tėvelį ir labai ramiai tarė:

– Kartais atrodo, kad tu visai neturi širdies.

Tada žvilgtelėjo į motiną, prapliupo ašaromis, spruko nuo stalo, kaukdama užbėgo laiptais ir užsitrenkė miegamojo duris.

Palaukiau, kol sutemo ir namuose visi nurimo – tiksliau, kol motina nuramino ir tėvą, ir Aną, o tada įsėlinau į Anos miegamąjį ir palindau pas ją po antklode.

– Kaip laikaisi? – paklausiau, o ji atsiduso ir atsivertė ant nugaros.

– Kaip manai, ar kada nors ateis laikai, kai gyvensime dėl savęs, o ne dėl kitų žmonių? – atsakydama paklausė ji, o aš atsakiau, kad nežinau.

Paklausiau, ar ji myli Deivisą, bet ji išsisukinėjo.

– Po rafinuota išore jis tėra paprastas vaikinas iš mažo miestelio. Tegul jis ir keliavo į Italiją, pabaigęs koledžą, bet lankėsi tik vyninėse, su kuriomis jo tėvas turi verslo ryšių, apžiūrėjo jų vyno spaudyklas ir uostinėjo ąžuolo statines rūsiuose. Jam net neparūpo pamatyti Romą ar Veneciją, įsivaizduoji? Kaip jis galėjo susilaikyti neįmetęs monetos į Trevi fontaną ir nepažiopsojęs į Mikelandželo Siksto koplyčią?

Žinojau, kad Ana desperatiškai troško pati visa tai padaryti.

– Jis vynininkas, – priminiau jai, – iš vynininkų šeimos. Man atrodo praktiškas, protingesnis, nei maniau.

Visada galvojau, kad Deivisas Kamingsas tėra išlepintas vaikėzas, užaugintas, kaip sakoma, su sidabriniu šaukštu burnoj.

– Praktiškas? – Ana prunkštelėjo ir apsivertė, atsukdama man nugarą. – Taip, tau tokia savybė tai tikrai patiktų, ar ne, Eve?

Kitą dieną, kai grįžau namo po ilgos darbo dienos mokykloje, sutikau Aną išeinančią iš tėvo kabineto, pirštais čiupinėjančią brangiuosius senelės Šarlotės perlus ant kaklo.

Motina su tėveliu irgi netrukus išėjo ir pamačiau, kokia ji įsitempusi, o jis šypsosi.

Viskas nuspręsta. Sesuo sutiko tuoktis pavasarį.

Nuo tada namuose prasidėjo nuolatinė sumaištis, lankėsi giminaičiai, siuvėjos, visur buvo prikrauta siuntinių iki palubės.

Dieną prieš ceremoniją Ana atėjo į mano kambarį, likus kelioms valandoms iki pusryčių, liepė pasiimti rankinę su paltu ir prisidėjo pirštą prie lūpų sakydama:

– Ničniekam nesakyk, Eve, bet mes trumpam pabėgsime. Jei nepabėgsiu, prisiekiu, išsikraustysiu iš proto.

Negi galėjau atsispirti taip pakviesta?

Išsėlinome iš namų ir nuvažiavome į Sent Ženevjevą, žavų paupio miestelį (ir apylinkės centrą), esantį netoli į pietus ir besididžiuojantį sena, legendų apie prancūzus kupina istorija.

„Southern“ viešbutyje Trečiojoje gatvėje išgėrėme kavos, o tada apžiūrėjome kelias gretimas parduotuves, įskaitant konditerijos ir parfumerijos, kol galiausiai Ana pasuko link kampinės parduotuvės purpurinėmis užuolaidomis užtrauktais vitrininiais langais.

– Kas čia per vieta? – paklausė suraukusi tamsius antakius, negalėdama atsispirti smalsumui. Man nespėjus susivokti, ji žengė į vidų, o virš durų kaip pašėlęs suskambo varpelis.

Nėriau paskui ją, nors akys ne iškart apsiprato prieblandoje. Virš mūsų galvų kabėjo tik vienas šviestuvas apsiblaususiomis lemputėmis, kurios, atrodė, bet kurią akimirką gali užgesti.

– Bienvenue, mamselles, – pasisveikino tamsaus gymio moteris ir pamojo prieiti. Jos plaukai buvo ilgi, juodi kaip rašalas, papuošti kaspinais, o tamsios akys – apvestos dažais. Tokią būčiau įsivaizdavusi čigonę.

– Turiu žavingų senovinių mažmožių, kuriuos atsivežiau iš paties Paryžiaus. Prašau, pasižiūrėkite, – tarė ji stebėdama, kaip į kišenes kišamės ožiuko odos pirštines, ir čiupinėdama šilkines skareles ant stalo.

Ana priėjo prie lentynos, pilnos visokiausių skrybėlių, daugiausia smarkiai nudėvėtų. Nuo gumbuotos šakos pasičiupo plačiabrylę skrybėlaitę, aprištą išblukusiu rausvu kaspinu, ir pasitupdė ant savo tamsių plaukų, plazdėdama blakstienomis tarsi vampyrė.

– Eve, – tarė ji, – argi aš – ne tikrų tikriausia Odrė Hepburn? Trūksta tik didžiulių akinių nuo saulės ir Kerio Granto.

– Kvailystė, – pasakiau, dėdama į šalį nusišėrusią povo plunksnų vėduoklę, nes apėmė bloga nuojauta dėl tos parduotuvės ir moters, niekaip neatitraukiančios akių nuo Anos veido, vos mums užėjus į vidų. Buvau pripratusi, kad žmonės spokso į seserį, bet dabar pirmąkart pajutau nugara perbėgant šiurpulį. – Einam jau, gerai? Be to, motina mūsų ieškos, juk vestuvių repeticija ir vakarienė – vos už kelių valandų.

– Dieve mano, Evelina! Gal nors penkias minutes nustok būti tokia iki skausmo atsakinga, ką? – sušnypštė Ana. – Kol reikės grįžti namo persirengti, dar labai daug laiko.

Čigonė pastatė ausis, išgirdusi užuominą.

– Tuoj tavo vestuvės? – paklausė mano sesers ir smalsiai pakėlė plonus antakius. – Tai jau greitai?

– Rytoj, – Ana itin sunkiai atsiduso, nusiimdama skrybėlę ir dėdama atgal ant kablio.

– Tau jis nepatrauklus? – paklausė čigonė.

– Oi, grožio jam užtenka, – gūžtelėjo sesuo, – bet kai esu šalia jo, juk turėtų drebėti žemė ir sproginėti žvaigždės? Jeigu taip būtų, gal nesijausčiau parduodama už kelis vynuogių akrus.

– Anabele! – sunku patikėti, kad ji garsiai pasakė tokį dalyką, o dar visiškai nepažįstamai moteriai.

– Suprantu.

Ta moteris mane ignoravo, visą dėmesį skyrė Anai.

Vėl paraginau:

– Prašau, eime.

Sesuo papūtė lūpas ir nenorėjo net pažiūrėti į mane.

Tarp jų kažkas vyko. Mačiau, nors pati Ana nematė. Kad ir ką čigonė sumanė, nenorėjau dalyvauti.

– Eime.

Čiupau seserį už rankos ir ėmiau stumti prie durų, nors ji ir vilko kojas, bet pardavėja įsiterpė – pašaukė mus ir Ana sustojo vietoje.

– Palauk, prašau, ma pauvre. Turiu kai ką kaip tik tau, – tarė moteris tylesniu kimiu balsu, tarsi patikėtų paslaptį. – Kaip tu išeisi, jos nepamačiusi.

– Kažką ypatinga? – susidomėjo sesuo.

Nekantriai prunkštelėjau, piktai spoksodama į ją. Bet ji lyg nepastebėjo.

– Taip, prašau parodyti.

Ana vėl nusišypsojo ir atšoko nuo manęs.

– Juk nieko neatsitiks, jeigu tik pasižiūrėsiu.

– Nenusivilsi, – čigonė nusišypsojo Anai ir dingo galinėje patalpoje. Po kelių minučių išniro nešina glotnia juoda suknele, keistai tviskančia elektros lempučių šviesoje. – Labai graži, ar ne?

– Oi, taip, – Ana iškart ištiesė į ją ranką. Žvelgė nemirksėdama, tarsi užhipnotizuota. – Labai graži.

– Ir labai labai reta, – pareiškė ta moteris. Tuomet ji pradėjo kalbėti tuo keistu akcentu, savaime hipnotizuojančiu, aiškinti, kad suknelė išausta iš šilko, išskiriamo vorų, randamų tik Madagaskare, ir kad tuos vorus beaudžiančius reikia prižiūrėti, kad vieni kitų nesuėstų.

Eik tu sau, dar papasakok, – pagalvojau ir nusiprunkščiau.

– Gana, – pasakiau. Pritrūkau kantrybės kvailystėms.

Bet Ana neatsakė. Tik spoksojo į suknelę užhipnotizuota, o moteris kalbėjo toliau, tarsi net nebūčiau įsiterpusi.

– Vorų suverptas šilkas kadaise buvo auksinis, bet pirmoji suknelės savininkė manė, kad ji užkeikta, ir mėgino sudeginti. Tačiau šilkas tiesiog pajuodavo kaip smala.

Cha!

Šniurkštelėjau, galvodama, kad nieko kvailesnio neteko girdėti. Ana paglostė medžiagą, it deimantai žėrinčią po pirštais, ir pamačiau, kaip jos oda pašiurpo, pasišiaušė plonyčiais plaukeliais.

Čigonė nusišypsojo, puikiai suvokdama, kad Ana jau užkerėta.

– Suknelė padaro taip, kad įvyktų, kas lemta. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.

– Tai ji – kaip krištolo rutulys, – tyliai tarė Ana, bet čigonė papurtė tamsią galvą, čežėdama kaspinais.

– Tai likimas, – pataisė ji.

– Šiaip ar taip, tai magija, – sužavėta nusprendė sesuo, o aš jai bakstelėjau alkūne ir pasilenkusi sukuždėjau: „Tu juk netiki tokiomis nesąmonėmis kaip ateities spėjimas, ką?“

Bet ji jau kišo pirštus į rankinę ir traukė piniginę, pasiryžusi sumokėti, kiek tik čigonė paprašys. Mačiau, kad užsinorėjo tos suknelės ir neapsigalvos, kad ir ką sakyčiau.

Užverčiau akis, galvodama, kokia ji patikli. Net nepasimatavo. Gal ji kabės ant smulkutės figūros lyg bulvių maišas. Giliai viduje tikėjausi, kad taip ir bus.

Ji nusipirko tą suknelę ir nusprendė apsirengti tą vakarą vestuvių repeticijos vakarienei vietoj kreminės suknios su petnešėlėmis, kurią nupirko motina, kai jos nuvažiavo į „Marshall Field’s“ parduotuvę Čikagoje apsipirkti prieš vestuves.

Rimtai tikėjausi, kad įtikinsiu ją apsigalvoti, kai tą vakarą atėjau į jos miegamąjį padėti jai ruoštis.

– Anabele, čia aš.

Kai ji neatsiliepė, man pabeldus, pamėginau rankeną, bet ji buvo užsirakinusi. Sugniaužiau kumštį ir pabeldžiau garsiau.

– Ana!

– Eve, prašau, baik baladotis! – už durų tarė ji. – Man reikia pabūti vienai.

Jos balsas taip virpėjo, kad sunerimau.

Pridėjau akį prie rakto skylutės ir pamačiau ją klūpančią ant grindų, apsirengusią ta juoda suknele, pamaniau, gal jai bloga.

– Prašau, įsileisk mane, – pareikalavau, bet ji nepasidavė.

– Eik be manęs.

Nenoromis pasitraukiau, nors jaučiau, kad negerai taip. Motina bėgiojo po fojė, rausėsi paltų spintoje, rankiojo šalius savo pagyvenusioms pusseserėms ir šaukė tėveliui, kad pašildytų mašiną.

– Kur Anabelė? – paklausė manęs išgąstingai, supratusi, kad atėjau be sesers.

– Dar rengiasi, – pasakiau, nenorėdama pripažinti, kad Ana liepė nešdintis. Net jei būčiau pareiškusi: „Ji užsirakinusi savo kambaryje, labai keistai elgiasi“, tai nebūtų nieko paaiškinę. Net ir paprastomis dienomis nepasakytum, kad Anabelė elgtųsi taip, kaip kitiems atrodo normalu.