Gerumo dienoraštis

– Atleisk, – atsakė jie, pamanę, jog prašau išmaldos, o tai buvo panašu į tiesą. – Nieko neturim.

Liūdna, bet ir aš ištariau tuos pačius žodžius benamiui gatvėje atsisakydamas padėti, nors žinojau, kad galiu.

Kitas vyrukas, į kurį kreipiausi, buvo turistas – aš bent jau taip nusprendžiau, nes jis mokėjo Geležiniam Žmogui, kad galėtų su juo nusifotografuoti. Ne tikram Geležiniam Žmogui, o vienam iš daugybės besistengiančių pragyventi aktorių, kurie, apsivilkę kaip filmo herojai, klaidžiojo Holivudo bulvaru. Kai nuotrauka jau buvo padaryta, aš papasakojau apie savo kelionę.

Turistas tik papurtė galvą it nusivylęs tėvas: „Liaukis dykinėti ir prašinėti praeivių pinigų, brolyti!“

Ką gi. Dabar žinau, kodėl praėjusį vakarą abejojau pats savimi. Jaučiausi kaip visiškas kvailys. Vaikštinėjau po Holivudo bulvarą su ryškiai geltonu kanistru degalams ir pasakojau žmonėms apie savo kelionę, o jie šaipėsi iš manęs. To nebuvo scenarijuje. Bent jau mano parašytame.

Nusprendęs, kad galbūt artimiausioje degalinėje seksis geriau, palikau Holivudo bulvaro džiungles. Atsisėdęs ant suoliuko prie autobusų stotelės priešais degalinę pamėginau atsipalaiduoti. Kitaip tariant, klausiau savęs, kaip ruošiuosi apkeliauti visą pasaulį, jei net neįstengiu išvažiuoti iš Los Andželo. Gal Lina buvo teisi? Gal visas šis planas yra tik dar vienas bandymas pabėgti?

Daug anksčiau, kai dar nepažinojau Linos, susitikinėjau su gražia, sumania, išprususia ir malonia moterimi vardu Mišelė. Tiesą sakant, man labai pasisekė, nes visus šiuos nuostabius bruožus turi ir Lina. Bet savo palyginimo aš dar nebaigiau. Su Mišele kartu praleidome penkerius metus. Kartu gyvenome, kartu ruošdavome vakarienę, pasiėmėme iš prieglaudos šunelį. Tačiau vieno dalyko nepadarėme, tai yra aš neįstengiau padaryti – susituokti.

Mišelei nusibodo laukti. Ji pagrasino palikti mane. Man pavyko ją įtikinti, kad prieš viską mesdami turėtume apsilankyti pas psichologą, žmogų, kuris suprastų mano padėtį ir paaiškintų Mišelei, jog santuoka negarantuoja, jog sutuoktiniai laikysis įsipareigojimų.

Baigiantis ketvirtam seansui mudu su Mišele nebenorėjome net kalbėtis vienas su kitu, o psichologė pavargo šnekėti viena. Ji atsilošė kėdėje ir pasiūlė, prieš ateinant pas ją dar kartą, mums patiems šiek tiek padirbėti.

– Jūs mus metate? – paklausiau jos.

– Ne. – Psichologė nervingai nusijuokė. – Tiesiog nemanau, jog jūs tam pasiruošę. Santuoka nėra vien vestuvės. Tuokiantis užmezgamas ryšys, galintis ištverti viską, kad ir kas gyvenime nutiktų. Tai milžiniškas įsipareigojimas. Jam reikia daug pastangų ir kantrybės.

Sėdėdamas ant suoliuko svarsčiau, ar man netrūksta kantrybės. Vos tik kas nors gyvenime nepavyksta, susirandu ką nors kita. Nemėginu visko išsiaiškinti ir pataisyti, tiesiog pakeičiu tai kuo kitu. Pradėjau dvejoti, ar tik ir ši kelionė nesibaigs taip pat. Ar turėsiu užtektinai kantrybės sulaukti gerumo?

Pakėlęs akis pamačiau artyn einantį vyrą. Tai buvo Dvaitas. Iš karto oficialiai pareiškiu: Dvaitas buvo pirmas mano angelas. Panašus į jauną Džeimį Foksą, su šauniais veidrodiniais akiniais nuo saulės ir baltu rankšluosčiu, kurį buvo nepaaiškinamai persimetęs per petį it koks bokso treneris (daugeliu atžvilgių jis man toks ir buvo), Dvaitas pastebėjo mane sėdintį ant suoliuko ir linktelėjo.

Man to pakako. Pašokęs iš vietos puoliau pasakoti apie sumanytą kelionę:

– Keliauju per pasaulį su geltonu motociklu pasitikėdamas… na, tik žmonių gerumu. Čia mano degalų kanistras. Man reikia degalų. Negalėsiu išvažiuoti net iš savo namų, jeigu niekas pirmą kartą nepripildys man šio kanistro.

Esu tikras, kad už tokį trumpą pristatymą rinkodaros pamokoje būčiau gavęs nepatenkinamą pažymį, bet Dvaitas susidomėjo.

– Keliauji aplink pasaulį vien tikėdamasis žmonių gerumo? Geltonu motociklu? Tikrai? – pakartojo jis mano žodžius.

– Tikrai, – patvirtinau.

– Nu, nejaugi?

– Taip, suprantu, kad skamba beprotiškai, bet tai tiesa ir man reikia tavo pagalbos, – pasakiau ir nutilęs laukiau.

– Gerai, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais.

Pašokęs apkabinau jį, vos nepargriūdamas drauge su juo ant žemės.

– Galėčiau tave išbučiuoti! – sušukau.

– Tik jau nereikia, – nusijuokė Dvaitas ir mes nuėjome su kanistru prie kolonėlės.

Įdomiausia, kad Dvaitas čia net nesipylė degalų, jis net neturėjo automobilio. Tačiau turėjo svajonę. Sužinojau, jog anksčiau dirbo sunkvežimio vairuotoju ir važinėjo po visą šalį, bet niekad neturėjo galimybės sustoti ir geriau pažinti miestus ir miestelius, pasitaikiusius jo kelyje.

– O, žmogau, – susižavėjęs kalbėjo jis. – Kaip norėčiau padaryti ką nors panašaus kaip tu. Visada troškau kur nors iškeliauti. Na, supranti, pamatyti pasaulio.

– Tai kodėl nekeliauji? – paklausiau, nors ir žinojau atsakymą.

Daugelį iš mūsų varžo finansinės galimybės, mes negalime išsiveržti iš savo pasaulėlių ir atsisakome tų pasaulių, kurių galbūt niekada neturėsime progos aplankyti.

– Tiesiog tai sudėtinga, – paaiškino jis. – Turi dirbti, kad galėtum keliauti, o keliauti negali, nes turi dirbti.

Dvaitas gūžtelėjo pečiais, tarsi tai jam nieko nereikštų, bet aš pamačiau, kaip trumpam dingo jo kaukė ir akyse akimirkai sužvilgo ilgesys – troškimas laisvės, kurią aš ruošiausi patirti, ypač dabar, gavęs pirmą pilną kanistrą degalų.

Užsirašiau Dvaito duomenis, kad galėčiau jam papasakoti apie savo kelionę po pasaulį. Tam ir pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį – ruošiausi rašyti tinklaraštį visiems, kurie norės manęs klausytis, ir nuolat pranešti Linai, draugams ir artimiesiems apie tai, kaip man sekasi. Be to, tokiu būdu tikėjausi užmegzti artimesnį ryšį su visais naujais draugais, kuriuos sutiksiu per šią kelionę.

Su Pirmuoju Gerumu išvažiavęs iš savo gatvės, dar keturiasdešimt penkias minutes burzgiau Los Andželo spūstyje, kol pagaliau prieš akis atsivėrė platus greitkelis ir galėjau padidinti greitį. Važiuodamas mąsčiau apie Dvaitą, troškau, kad kada nors ir jis pajustų tokią pakilią nuotaiką, jausmą, kai kiekviena kūno ląstelė net pulsuoja viltimi. Žinoma, aš dar kartą palikau už savęs buvusį gyvenimą ir riedėjau į saulėlydį. Aišku, tai buvo visiškai beprotiška idėja su pašėlusiomis, sunkiai suvokiamomis galimybėmis, bet saulei atsimušant nuo mane supančių dykumos smėlynų mačiau du sakalus, skrendančius priekyje manęs, ir pasaulis atrodė nuostabus kaip niekada anksčiau.

Sustojau Mirties slėnyje, beveik pusiaukelėje iki Las Vegaso, nes degalų bakas jau buvo apytuštis. Ten sutikau dar vieną gerąjį samarietį ir jis svilinančioje kaitroje pripylė man degalų. Vėl leidausi į kelią ir netrukus jau stovėjau prie visame pasaulyje žinomo Las Vegaso ženklo. Iš tiesų, sveiki atvykę į Vegasą.

Pasielgiau smerktinai pastatęs motociklą draudžiamoje vietoje ir meldžiausi, kad aplink nesisukiotų eismo priežiūros pareigūnų. Tikriausiai neįmanoma atvažiuoti į Las Vegasą ir nepadaryti nė vienos nuodėmės. Pirmas žmogus, į kurį kreipiausi ieškodamas vietos pernakvoti, buvo Džinas Simonsas*. Gerai, gal ne tikrasis Džinas Simonsas, bet nepaprastai į jį panašus žmogus. Pamaniau, jog tokia miegamojo garsenybė tikrai turės kokį vieną laisvą kambarėlį ir man. Klydau. Taip pat suklydau dėl trijų meksikiečių imtynininkų su kaukėmis. Popietė sparčiai ritosi į vakarą, o aš pamažu netekau vilties.

Žingsniavau Frimonto gatve, kur, kaip kalbama, sukinėjasi vietiniai Las Vegaso gyventojai. Atsidūriau plačioje lauko parduotuvių promenadoje ir dairydamasis praeivių minioje ieškojau kuo nors išsiskiriančio žmogaus. Staiga tokį ir pamačiau. Nežinau, ar dėl išpuoselėtų ūsų, ar dėl ryškios oranžinės liemenės, bet atrodė, kad šis vyrukas šaukte šaukia: „Pasikalbėk su manimi!“

Giliai įkvėpiau ir pajutau, kaip pasirodo kita mano asmenybės pusė – rūmų juokdarys, klasės klounas, berniukas, supratęs, kad juokindamas kitus gali priversti juos save pamėgti. Tai buvo kaukė, bet ir kaukės kartais būna naudingos.

– Tai bent ūsai, bičiuli! Ar jie tikri? – paklausiau tikėdamasis, jog mano susidomėjimas paskatins pokalbį.

– Žinoma, tikri. – Jis nusišypsojo.

– Nejau? – apsimečiau abejojantis. – Galiu paliesti?

Laimei, mano naujasis draugas nesusierzino išgirdęs tokį prašymą. Nusijuokęs atsakė:

– Na, paprastai tai leidžiu tik damoms, bet gali ir tu paliesti, tik greitai.

Kadangi šis vyras buvo ganėtinai atviras ir per pirmas kelias pažinties minutes leido man paliesti savo veidą, pamaniau, kad jam gali patikti mano istorija. Nespėjau visko papasakoti, vyras nuoširdžiai nusikvatojo ir tarė:

– Aš taip pat tikiu žmonių gerumu. – Moriso ūsai judėjo sutartinai su jo burna kaip du sinchroninio plaukimo dalyviai baseine. – Gerumas yra svarbiausias dalykas gyvenime.

O tada, mano nuostabai, jis pasiūlė man nakvynę.

– Tikrai? – nudžiugęs ir nustebęs paklausiau jo.

– Žinoma, – draugiškai atsakė Morisas.

Staiga ta akimirka ant suolelio, pokalbis su Lina praėjusį vakarą, akimirka psichologės kabinete prieš kelerius metus – viskas nutolo ir atrodė įvykę prieš šimtą metų. Tai buvo žygis, kurio ir turėjau imtis. Kaip gavau degalų Los Andžele, taip gavau nakvynę Las Vegase. Gerumas priminė man, kad viskas vyksta pagal planą. Morisas pasiūlė man ateiti į jo namus pusę devynių vakaro. Jis greitosiomis nubraižė planą ir aš nužingsniavau atgal prie motociklo dar turėdamas kelias laisvas valandas.

Ėjau per vakarėjantį Las Vegasą, temperatūra pradėjo pamažu kristi. Atvėso iki malonių +38 °C. Mačiau, kaip jaunas riedlentininkas sustojo prie kebabų kioskelio. Palaukit, kebabų kioskelis? Šiandien tebuvau valgęs Linos paruoštus pusryčius. Priėjau prie vaikinuko tikėdamasis, kad jis padės. Nors Holivude man nelabai sekėsi su dvidešimtmečiais hipsteriais, vyliausi, kad jų kolegos Vegase bus malonesni. Na, žinoma, Las Vegaso hipsteriai laimėjo prieš Holivudo jaunuolius rezultatu 1:0.

Ričardui padarė įspūdį mano kelionė aplink pasaulį.

– O, žmogau! – sukriokė jis pažvelgęs į besileidžiančią saulę Las Vegaso danguje. – Ir aš norėčiau padaryti ką nors panašaus.

– Tikrai? – paklausiau.

– Taip, matai, noriu tapti profesionaliu riedlentininku, – jis linktelėjo į riedlentę prie savo kojų, – tad tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu išvykti į gastroles ar panašų mėšlą.

– Kur norėtum nukeliauti?

– Nežinau. – Ričardas gūžtelėjo pečiais. – Niekad nebuvau išvykęs iš Nevados, tai, matyt, bet kur. Į Meksiką, Jamaiką. O kur tu važiuoji?

Tai buvo painus klausimas. Žinojau, kad galiausiai grįšiu į Los Andželą, išsirūpinau vizas į tam tikras šalis, bet konkretesnio plano neturėjau.

– Žinau, jog turiu nuvykti į Niujorką, – pasakiau jam. – Iš ten planuoju perplaukti vandenyną.

– Oho! Būtų šaunu nusitrenkti į Niujorką! – Jis nuleido akis į riedlentę, paspyręs mestelėjo ją į orą ir sugavo rankomis. – Bet aš tikriausiai taip ir liksiu trintis čia.

Valgydamas Ričardo man nupirktą kebabą vyliausi, kad vieną dieną jis supras, jog niekur nenukeliaus, jei netikės savimi. Jei nebūsi pasiryžęs pasiaukoti, dėti pastangas, turėti kantrybės, taip ir liksi toje pat vietoje. Galbūt toji psichologė ir teisi. Svarbiausia ne pačios vestuvės, o pastangos ir kantrus darbas siekiant įgyvendinti savo svajonę.

Bet aš žinojau, ką reiškia būti jaunam ir sutrikusiam – turėti aistrą kelionėms, tačiau nemokėti priimti teisingų sprendimų, kad galėtum tuo mėgautis. Pasaulyje yra daugybė žmonių, svajojančių tapti hemingvėjais, bet dažniausiai pasitenkinančių daug mažesniais dalykais. Ir niekas dėl to nekaltas. Mes turime apmokėti sąskaitas, auginti vaikus, rūpintis tėvais ir pamažu pamirštame tyliai viduje rusenančią svajonę, siekį kai ko daugiau. Tokia svajonė privertė mane šįryt išlipti iš lovos ir stums mane į priekį daug sunkesniais laikais.

Baigėme valgyti kebabus ir Ričardas palydėjo mane iki Pirmojo Gerumo norėdamas pamatyti tą žymųjį geltoną motociklą. Pasiūliau pavežti jį priekaboje – tada tai ir nutiko. Motociklas sugedo. Vėl. Pirmą kelionės dieną. Ričardas padėjo nustumti jį į kelkraštį. Jis matė, kaip subjuro mano nuotaika.

– O tavo motociklas ne pačios geriausios būklės, vyruti, – tarė jis.

Tai jau tikrai, po perkūnais, pagalvojau aš.

Iš variklio išsiveržė dūmų kamuolys, Ričardas žvilgtelėjo į mane viską pasakančiu žvilgsniu: „Norėčiau tau kaip nors padėti, bet turėsi verstis pats…“

O liūdniausia, jog buvo jau aštuoniolika minučių po aštuonių ir kilo pavojus, kad galiu prarasti nakvynės vietą. Kurį laiką iš pažiūros atrodžiau ramus, bet buvau kaip vulkanas, kunkuliuojantis iš vidaus: mano nerimas išsiveržė ir aš, kaip sako anglai, puoliau į isteriją.

– Negali būti! – užklykiau, tokiu jausmų protrūkiu nustebindamas ir Ričardą, ir save. – Pačią pirmą dieną! Pirmą dieną!

Aišku, praeiviai sustojo ir sužiuro į mus. Žinoma, aš spyriau į šaligatvio kraštą keletą kartų (gal dvylika). Bet man tai nerūpėjo. Po galais, kas negerai tam motociklui? Buvau visai sutrikęs. Motociklas niekaip neužsivedė, o mano viltys gauti nakvynę tirpo kartu su Nevados saule.

Galop liovęsis šaukti prisiminiau, ką Los Andžele man buvo sakęs mechanikas: „Nepamiršk, jog negalima važiuoti motociklu su užsklęsta degalų sklende. Niekada!“ Nesitikiu, kad žinote, kas tai yra, bet jei taip, vadinasi, žinote, jog ji negali būti uždaryta. Atsukau tą prakeiktą daikčiuką ir užvedžiau variklį.

Turėjau skubėti į didžiausių ūsų Nevadoje namus, tad padėkojau Ričardui ir visiems praeiviams, tapusiems mano protrūkio akimirkos liudininkais. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kaip Ričardas nulydi mane akimis, ir man įsižiebė viltis, kad vieną dieną saulei leidžiantis ir jis taip riedės keliu.

Nors dauguma namų Moriso gatvėje buvo apšviesti, jo stūksojo tamsus kaip naktis. Atrodė, jog viduje nieko nėra. Pasitvirtino mano baisiausi nuogąstavimai. Pavėlavau keturiasdešimt penkias minutes ir Morisas jau buvo nuėjęs miegoti. Galbūt jis atėjo į protą ir nusprendė, kad kviestis nepažįstamą anglą į namus nėra labai gera mintis.

Kaip maniakas vis spaudžiau skambutį prie vartų ir jau norėjau peršokti tvorą, bet prisiminiau, jog čia Amerika ir dauguma žmonių, ypač su didžiuliais ūsais, turi ginklų (pažadu, tai mano paskutinis pokštas). Vis nesilioviau svarstęs, kodėl aš visa tai darau. Taip, norėjau parodyti, kad pasaulis gali būti geras, norėjau pats tapti to gerumo dalimi, bet ar tikrai tik taip įmanoma tai pasiekti? Nejau užsigeidęs ką nors įrodyti būtinai turiu išvykti iš namų? O ką apskritai aš stengiuosi įrodyti? Kad nepažįstami vyrai su dideliais ūsais atvers savo namų duris nepažįstamiems vyrams su geltonais motociklais? Ar išties turiu apkeliauti pasaulį, kad tai išsiaiškinčiau?

– Nežinojom, ar atvažiuosi! – netikėtai šūktelėjo Morisas, man jau susiruošus nueiti.

Morisui artinantis prie vartelių, atsakiau:

– Ir pats maniau, jog nepavyks.

– Užeik, sūnau, – paragino jis vesdamasis mane į namus.

Čia buvo daug žmonių, gyvūnų ir kitų smulkmenų, kurių mano pavargusios smegenys jau neįstengė įsidėmėti. Žinojau tik tiek, kad mano pirma kelionės aplink pasaulį diena baigsis lovoje.

Kitas dvi dienas važiavau toliau į rytus per neaprėpiamas Amerikos platybes. Pirmasis Gerumas greitai tapo savotiška įžymybe, vietiniai visoje šalyje pirko man degalų, siūlė vandens, vaišino pietumis ir apdovanodavo miela šypsena prieš pasukdami savo keliais.

Atrodo, širdį veriančios žinios apie karus, mirtis ir ligas liejasi kiekvieną dieną. Lengva patikėti, jog žmonės sugeba elgtis tik blogai vieni su kitais. Bet aš netikiu, kad tokia tik-roji mūsų prigimtis. Iš mūsų sklindantis gerumas yra grynas ir nuoširdus. Jis slypi ir nereikšminguose poelgiuose – nepažįstamųjų šūktelėjimuose „Sėkmės!“ arba „Kaip laikaisi, bičiuli?“ – ir kilniuose darbuose, kurie priverčia visus išeiti iš savo komforto zonos, suvienija žmones per meilę ar gailestingumą, arba paprasčiausiai du žmonės, nusimetę kaukes, vieną nepaprastą akimirką atranda vienybę ir bendrumą.

Važiuodamas iš Jutos į Kolorado valstiją pakėliau akis į dangų ir pamačiau dvigubą vaivorykštę, išlinkusią horizonte virš aukštų Uolinių kalnų. Galbūt todėl, kad truputėlį bijojau to, kas laukia ateityje, galėjau tik gėrėtis šia akimirka. Neturėjau „iPhono“, kuris prablaškytų, nei interneto, leidžiančio pamiršti savo dzeną. Tą akimirką, apsuptas nepaprasto gamtos grožio, supratau, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Mums dažnai pritrūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis. Nuostabų vasaros rytą važiuodamas pro dantytus Uolinius kalnus suvokiau, jog tai yra tikrasis tinklas, gyvas ryšys.

Tada ir pamačiau seną anglišką kebą. Sėkmė vėl patapšnojo man per petį. Kokia tikimybė pamatyti anglišką taksi automobilį vidury Kolorado platumų? Pasakysiu jums: tai beveik neįmanoma.

Įvažiavęs į artimiausią miestelį, sustojau prie prekybos rūmų. Čia sužinojau, kad tikriausiai esu ne tik vieninteliame Kolorado miestelyje su anglišku kebu, bet dar ir vieninteliame, kuriame gyvena škotas. Moteris iš prekybos rūmų sujungė mane telefonu su Viliu, kuris, kaip ji tikėjosi, man padės, nes mes abu kalbėjome su panašiu keistu akcentu. Ir ji buvo teisi.

Po kelių pokalbio minučių Vilis sutiko mane apnakvydinti. Padėkojęs prekybos rūmų damoms, išvažiavau pas Vilį. Dar nepasiekus jo namų, nukrito kairysis šoninis motociklo veid-rodėlis. Žinote, tas, kuris rodo, ar man iš kairės nėra automobilio.

Vos antra kelionės diena, o motociklas jau byra.

Lina klausė manęs, kas būtų, jeigu jis nepataisomai sugestų, bet aš neturėjau atsakymo. Prisimenu, ką ji man tada sakė:

– Ar taip niekada ir negrįši namo?

– Ką? Nebūk juokinga! – štai taip šiurkščiai atrėžiau.

Vis dėlto klausimas taip ir liko kyboti ore: ar aš kada nors sugrįšiu?

Ką gi, to veidrodėlio tikriausiai dar ilgai niekas nepritaisys. Įsimečiau jį į kuprinę ir nuriedėjau.

Privažiavęs prie Vilio namų su baltomis langinėmis ir gėlėmis apsodintu takeliu, vedančiu prie durų, iš karto atsipalaidavau. Ilga kelionė, jaudulys, ar rasiu nakvynę, baimė, kad baigsis degalai ir niekas man nepadės, – viskas nublanko, kai Vilis pakvietė į savo sodelį, kuriame augo prieskoninės žolelės, rožės, o mažas krioklys bėgo srovele į nedidelį tvenkinį.

Vilis pasakė jau daug metų gyvenantis Kolorade. Jis nuoširdžiai atsiliepė į mano pasakojimą apie sumanytą kelionę: nusimetė kaukę ir pasidalijo savo gyvenimo istorija.

Vilis užaugo anglių kasyklų miestelyje Škotijoje. Vienuolika metų pradirbęs kasyklose galiausiai išsiveržė iš jų tamsių niūrių tunelių. Jo pusbrolis kasyklose prarado ranką, jis pats kartą matė, kaip žuvo vienas darbininkas. Svajodamas apie kitokį gyvenimą Vilis išvyko į Ameriką.

Mostelėjęs ranka į savo sodelį už namo tarė:

– Štai apie ką svajojau.

Bet Vilis galvojo ne tik apie tai, jis troško padėti žmonėms.

Atsilošęs kėdėje jis paaiškino:

– Žinai, gyvenime mes turime galimybę tapti daugybe skirtingų asmenybių. Man viskas pasikeitė 1984 metais… – Kiek patylėjęs tęsė: – Nuėjau pasiklausyti Bilio Gremo pamokslo. Tikriausiai esi girdėjęs apie tą žymų pamokslininką?

– Žinoma. – Buvau girdėjęs apie jį anksčiau, nei atvykau į Ameriką.

– Iki tol visada jaučiausi šiek tiek sutrikęs. Aišku, turėjau darbą, auginau vaikus, bet negyvenau tokio gyvenimo, kokį, mano manymu, turėjau gyventi. Ar supranti mane?

Linktelėjau. Kai kurie žmonės vadina tai rutina. Man tai viena didžiausių gyvenimo tragedijų. Bet Vilis rado kelią iš kasdienės rutinos lygiai taip, kaip ištrūko ir iš kasyklų. Jis tęsė:

– Pasiklausęs dvasininko Gremo pamokslo, pajutau žinantis, kodėl esu čia atsiųstas. Aš čia tam, kad padėčiau žmonėms.

Sužinojau, jog tada jis iškart pradėjo dirbti su benamiais, paskui atsidūrė psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje. O dabar dirba su pagyvenusiais žmonėmis. Maloniai šypsodamasis Vilis tarė:

– Mano mama sakydavo: „Mes visi kartais galime pasijusti atskirti nuo meilės.“

Taip, galime. Tačiau kartais tereikia išgirsti telefono ragelyje draugišką balsą su škotišku akcentu arba susitikti su jo savininku akis į akį, kad ir vėl pajustume santarvę su savimi ir su kitais. Vilis papasakojo, jog jo sūnūs dabar gyvena Anglijoje. Pasikalbėjome, kaip sunku išvykti ir palikti mylimus žmones. Supratau jo ilgesį. Ir pats pajutau jį praėjusią naktį atsigulęs miegoti ant Moriso sofutės. Buvau vos už šešių valandų kelio (bent jau tiek užtrukau važiuodamas su Pirmuoju Gerumu) nuo namų, o atrodė taip toli… Nors per šią kelionę sutikau nemažai puikių žmonių, pajutau, kad Vilis taps man tikru draugu.

Netrukus namo grįžo Vilio žmona Šerė ir jis pranešė man, kad šiandien vienos jų pažįstamos, Kei, devyniasdešimt šeštas gimtadienis. Liūdnai šyptelėjęs tarė:

– Jeigu mes nenunešime jai torto, bijau, kad apskritai niekas nenuneš.

Kol Šerė pirko Kei tortą, mano naujasis draugas škotas papasakojo, jog jo sūnus šią vasarą ruošiasi tuoktis. Greitai sužinojau, kad jie negalės dalyvauti vestuvėse. Jos vyks Anglijoje, o Vilis su Šere neturi pinigų lėktuvo bilietams.

Vilis šypsojosi, tačiau akyse spindėjo nebylus skausmas, kai tarė:

– Deja, jie išsirinko patį brangiausią laiką metuose.

– Tai jūs neskrisite? – paklausiau susisielojęs dėl šio gero vyriškio, sugebančio nuostabiai bendrauti su svetimais žmonėmis, bet negalėsiančio pamatyti tų, kuriuos labiausiai myli.

Iš pradžių Vilis nieko neatsakė, paskui prisipažino:

– Tiesiog negalime sau to leisti. – Tada su škotišku išdidumu balse pridūrė: – Be to, daugeliui reikia mūsų čia.

Mačiau, kaip jo veidu nuslinko liūdesio šešėlis. Vilis atsisuko į Šerę, o ši raminamai pažvelgė į jį. Tame žvilgsnyje glūdėjo tūkstančiai žodžių. Viskas bus gerai, mielasis.

Man toptelėjo mintis, kad, be susitikimo su Biliu Gremu, kita nuostabiausia akimirka Vilio gyvenime tikriausiai buvo tada, kai jis sutiko Šerę. Jaučiau: mane tokie pat santykiai sieja su Lina – reikšmingas žvilgsnis, meilė ir parama, jausmas, jog „aš turiu tave, mielasis“ – tokių dalykų gyvenime nedaug kur gali pamatyti.

Palikęs Pirmąjį Gerumą Vilio garaže, nuvažiavau į Kei gimtadienį įsitaisęs jų pikapo gale. Vilis įleido mus į Kei namus. Ji sėdėjo popietės prieblandoje neužsidegusi šviesos. Įjungto televizoriaus mirgėjimas atsispindėjo Kei veide, o kai ji atsisuko, visas kambarys nušvito.

Visi žmonės turėtų pažinoti tokią moterį kaip Kei. Sulaukusi devyniasdešimt šešerių, ji turėjo daugiau energijos nei dauguma dvigubai jaunesnių žmonių. Kei kikeno iš visų mano pokštų ir nesiliovė dėkojusi Viliui su Šere už tortą. Nors mes buvome vieninteliai jos gimtadienio svečiai, ji dėl to nesijaudino, tiesiog džiaugėsi, kad Vilis čia. Patogiai įsitaisiusi fotelyje, apsigobusi stora antklode, ji tarė man:

– Senti reikia jauniems! – Nusijuokusi iš savo pokšto, Kei surimtėjo. – Bet tai tiesa. Pasensti ir staiga pamatai: tų, kuriuos pažinojai, jau nebėra. Tada ir supranti, kad gyvenimas prabėga pernelyg greitai.

Vilis nusijuokė.

– Ak, Kei, mums belieka tikėtis, jog sulauksime jūsų amžiaus.

Ji mirktelėjo jam.

– Štai kodėl aš myliu šį žmogų. Jis leidžia man pajusti, kad vis dar esu žmonijos dalis. Ne vien kažkoks senas, visų pamirštas bagažas.

Kei švelniai nusijuokė primindama man, kaip dažnai mes nustumiame į šalį vyresniuosius, pamiršdami juos mylėti, kai jiems labiausiai to reikia. Kaip Vilis ir sakė – žmonės pasijunta atskirti nuo meilės. Būtent meilę jis ir sugrąžino Kei.

Išeidamas pabučiavau Kei į skruostą, ji sukikeno.

– Galiu atsukti tau ir kitą skruostą!

Tie namai buvo kupini juoko, jis lydėjo mane, važiuojantį pikapo gale su Viliu ir Šere į jų namus. Vėsiam vasaros vakarui apgaubus, susimąsčiau apie dovanas, kurias pats norėčiau padovanoti. Žinoma, aš pasistengiau susidaryti kuo detalesnį kelionės planą, įsigijau reikalingas vizas, susiplanavau, kaip perplauksiu vandenynus, bet dar nebuvau apgalvojęs, kam įteiksiu dovanas. Ir kokios jos turėtų būti. Pastarąsias dvi dienas laukiau įkvėpimo ir staiga sėdint Vilio pikapo gale prieš akis iškilo aiškus vaizdas. Lėktuvas.

Taip, lėktuvo bilietai. Štai ką galėčiau padovanoti Viliui. Bilietus, kad Vilis su Šere galėtų dalyvauti sūnaus vestuvėse. Galėčiau parsiųsti juos namo. Bet svarbiausia, kad galėčiau įgyvendinti jų svajonę – tai, ko jie labai troško, bet net nedrįso pripažinti.

Štai ir visa gudrybė. Turiu gerai pažinti žmones, užmegzti tokį artimą ryšį, kad, užuot galvojęs apie save, sutelkčiau visą dėmesį į kitus. Stengsiuosi juos iš tikrųjų išgirsti ir sužinoti, kas jiems svarbiausia. Noriu padėti išpildyti jų svajones, net ir neištartas garsiai. Taip pat noriu išmokti taip atidžiai jų klausytis, kad sugebėčiau skaityti tarp eilučių.