10 laimingų mamų įpročių

Yra mamų, kurios turi prigimtinį gebėjimą nuraminti. Keletas mano sutiktų neįtikėtinai gerai tą darančių moterų dirba nepagydomų ligonių slaugos namuose. Dažnai šis jų atliekamas darbas irgi neturi nieko bendra su jų profesija. Kai kurios mamos savo namuose teikia pagalbą jaunoms mamos, kitos – nemokamą medicinos pagalbą. Viena mano pažįstama mama vertėjauja neseniai į JAV atvykusiems imigrantams iš Lotynų Amerikos šalių.

Mūsų pašaukimui padeda atsiskleisti įvairūs netikėti likimo vingiai. Štai, pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtmetį su savo drauge kalbėjome apie būtinybę mūsų rajone įsteigti pagalbos centrą nukentėjusiems paaugliams. Aš buvau pasipiktinusi, kad paauglės, kurias sutikdavau savo darbe, negali gauti reikiamos pagalbos, o ji tiesiog mėgo paaugles. Ji pati turėjo paauglę dukrą ir buvo didžiulio grožio salono savininkė. Pakalbėjusios išsiskyrėme kas sau.

Kartą po trejų metų netikėtai sugalvojau jai paskambinti. Jai mirkstant vonioje, aš jos vėl paklausiau, ką „mes“ darysime šiuo klausimu. Atrodė, kad nuskriaustos paauglės niekam nerūpi. Po metų ji jau buvo surinkusi šešis šimtus tūkstančių dolerių paauglių pagalbos centrui įsteigti. Lig šiol per devynerius metus šiame centre buvo apsistoję daugybė vaikinų ir merginų, kur jiems buvo suteikta visapusiška reabilitacija. Elė buvo verslininkė, turinti plaukų stilistės profesiją, mylinti mama, tačiau jos pašaukimas buvo padėti paaugliams. Ji jums papasakotų, kad dirbdama su vaikais širdyje jaučia ypatingą pasitenkinimą.

Kad pavyko atrasti gilesnį savo gyvenimo tikslą, tampa aišku tuomet, kai neskaičiuojame už atliekamą darbą gaunamų pinigų, nesiekiame padaryti įspūdžio kitiems ir galime dirbti neskaičiuodamos valandų. Gyvenime atradusios savo pašaukimą, dirbame su užsidegimu ir juntame, kad „sėdime savo rogėse“. Tikiu, kad šie gebėjimai gaunami iš aukščiau ir dalijami iš paties Dievo rankų.

Reikia pabrėžti du labai svarbius dalykus. Pirma, mūsų unikalūs gebėjimai ir jų panaudojimas už šeimos ribų nėra svarbiau už motinystę; tai tiesiog kitokia veikla. Esame ne vien mamos, esame moterys, todėl mūsų vertę apibrėžia ir motinystė, ir kiti turimi gebėjimai. Tai du atskiri, vienodai svarbūs dalykai.

Antra, šių savyje neatrastų talentų ieškojimas gali pasirodyti pernelyg didele našta toms mamoms, kurios vos suspėja padaryti visus dienos darbus. Kam iš viso pradėti galvoti, kur galėtume pasireikšti, kai nelieka laiko būtiniausiems darbams? Argi tai ne tuščias laiko švaistymas? Ne, nes visi mūsų gebėjimai nebūtinai turi būti panaudoti dabar pat. Svarbiausia žinoti, kad dažnai iššvaistome pernelyg daug laiko užsiimdami tais dalykais, kurie iš viso neverti dėmesio, nes išveda mus iš tikrojo kelio. Nebesugebame įžvelgti gilesnių gyvenimo tikslų – išauginti gerus vaikus ir panaudoti savo gebėjimus taip, kad aplinkinių gyvenimas taptų geresnis. Tik tuomet, kai nuspręsime, kas yra svarbiausia, vardan kokių tikslų atėjome į šį pasaulį, tuomet ir tik tuomet įsisąmoninsime tikrąją savo – mamos ir moters – vertę. Geriausia, ką galime padaryti bet kuriuo metu – tai suvokti, kad mamomis privalome būti dabar, o jei bus lemta pasinaudoti kitais savo gebėjimais, kad padėtume kitiems, tinkama galimybė atsiras, kai ateis laikas.

Ką apie savivertę sužinojau iš Džulianos

Kaskart, kai Džuliana atvesdavo apžiūrėti savo vaikus, jos laikysenoje kažkas patraukdavo mano dėmesį. Ji gimusi Japonijoje, ištekėjusi už amerikiečio, abu jos vaikai nuostabūs: vešlūs saldymedžio atspalvio plaukai, rusvos akys ir tobula oda. Tačiau mano susižavėjimą kėlė ne jos gebėjimas gimdyti įstabiai gražius vaikus, o laikysena – ji tiesiog spinduliavo pasitikėjimu savimi. Joje nebuvo nė kruopelytės arogancijos, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad ji nuoširdžiai myli save ir savo gyvenimą. Jos apranga nebuvo išskirtinė, ji niekada nesipuikavo būreliais, kuriuos lanko jos vaikai. Man paklausus apie vaikų mokslus ir elgesį, ji nei gyrėsi, nei atsiprašinėjo. Tačiau pasakojo, ką su jais veikia ir kaip jiems visiems gera drauge. Savo praktikoje tokius pasakojimus girdžiu retai. Paprastai mamos puola vardyti savo vaikų lankomus sporto, literatūros būrelius, dailės ar muzikos užsiėmimus, o po to visuomet sunkiai atsidūsta, tikėdamosi, kad jas užjausiu dėl sunkaus gyvenimo.

Daug metų bandžiau suprasti, kuo gyvena Džuliana. Norėjau išsiaiškinti, kokia vidinė jėga leidžia jai jaustis tokiai ramiai ir laimingai, nors gyvena įprastinį užimto žmogaus gyvenimą. Gal ji tiesiog viena iš tų laimingų mamų, nuo prigimties pasižyminčių optimistiniu, dalykišku požiūriu į gyvenimą ir sugebančių tiesiog eiti pirmyn nekreipiant dėmesio į užklupusius sunkumus? O gal yra dar kas nors?

Ji vienos didelės įmonės finansininkė ir dirba namie puse etato. Gal ji puikiai nusiteikusi tiesiog dėl to, kad mėgsta savo darbą? O gal dėl sėkmingos santuokos? Galbūt jos vyras − vienas iš tų vyrukų, kurie dievina savo žmoną ir vaikus, namie dirba daugiau nei kiti, o žmoną mielai išleidžia pasimatyti su draugėmis? Kažin. Tuomet toptelėjo mintis, kad galbūt jos vaikai nepaprastai mieli. Gal jie nuo pat pirmų dienų puikiai miega naktimis, nesipyksta nei su ja, nei tarpusavyje. Bet juk aš juos pažįstu ir matau, kad taip nėra. Nepavykus išsiaiškinti jos vidinės ramybės priežasčių ir suprasti, kodėl ji akivaizdžiai nepavydi kitoms moterims (mano akivaizdoje ji dažnai žerdavo pagyras savo draugėms), pasidaviau ir vieną dieną tiesiai jos paklausiau, kodėl ji atrodo tokia laiminga.

Džulianos atsakymas mane nustebino. Kaip kuklus žmogus nesupranta, kodėl kiti gali manyti jį esant kuklų, taip ir Džuliana negalėjo suprasti mano klausimo apie jos laimę. Laimės pojūtis − toks neatsiejamas nuo visos jos esybės, kad jai ir į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kiti gali tai pastebėti. Todėl man uždavus tokį klausimą, iš nustebimo ji ne iš karto sumojo, ką atsakyti.

– Na, man atrodo, kad mano gyvenimas – nepaprastai puikus, – prakalbo ji. – Myliu savo vaikus, mano tėvai – gyvi ir sveiki, o mano vyras – labai supratingas.

Pradžia nebloga, bet tą patį galėtų pasakyti daugelis mamų. Todėl norėjau išgirsti daugiau.

– Susidaro įspūdis, kad jūs nenorite konkuruoti su kitais, atrodo, kad jums iš tiesų linksma leisti laiką su savo vaikais, ir nesakyčiau, kad jie būtų išlepinti. Jie visuomet pagarbiai, tačiau natūraliai, elgiasi ir su jumis, ir su manimi. Pasakykite, kaip jums tai pavyksta, kad apie tai galėtų sužinoti ir kitos mamos? (Iš tikrųjų norėjosi pasakyti „ir aš“.)

– Manau, kad esu panaši į savo mamą. Jai patiko būti mama. Mes su seserimis buvome svarbiausios jos gyvenime ir ji mielai leisdavo laiką su mumis. Niekada nesijutau verčiama būti kitokia negu esu ir visuomet žinojau, kad jai su mumis smagu. Dievinau savo mamą. Be galo džiaugiausi, kad ji taip rūpinosi manimi ir seserimis, ir tikriausiai iš jos išmokau suprasti, kad būti gera mama – nepaprastai džiugu. Kai susilaukiau savo vaikų, norėjau būti tokia kaip ji ir manau, kad man pavyko. Tai labai paprasta – tiesiog mėgaujuosi motinyste. Džeidei ir Tomui esu svarbiausias žmogus gyvenime ir man gera tą žinoti. – Ji nutilo, nebūdama tikra, ar išsamiai atsakė į mano klausimus.

– Ar kada nors jums kyla noras gyventi kitaip – turėti kitokį darbą, daugiau draugų, skirti laiko sau? – Atrodė, kad desperatiškai ieškau tinkamo klausimo, kad savo atsakymais ji galėtų numaldyti mano troškimą tiksliai išsiaiškinti, kaip ji sugeba būti laiminga.

– Ne. Esu gera mama, jaučiuosi reikalinga šiems dviem vaikiūkščiams. Manau, kad išties esu jiems nepakeičiama ir šis jausmas tikriausiai atėjo iš vaikystės, kai man nepakeičiama buvo mano mama (ir vis dar tebėra iki šiol). Šiuo metu man daugiau nieko nereikia. Žinau, kad jiems ūgtelėjus, galėsiu vėl visą dieną dirbti finansų srityje, tačiau šiuo metu tai, ką duodu šiems dviem beždžioniukams, man svarbiau už bet ką. Tiesiog toks mano požiūris.

Mintyse atgaivinusi pokalbį su Džuliana supratau, kas teikia jai tokį didžiulį pasitenkinimą ir kodėl jos gyvenime nėra įtampos. Ji suvokia, ko yra verta Džeidei ir Tomui. Ji tą supranta, jaučiasi nepakeičiama ir dėl to neatsiprašinėja. Ji netrukdo sau įsisąmoninti savo svarbos, o būtent to daugelis mamų ir negali padaryti. Nenorime prisipažinti, kad esame svarbios ir išskirtinės savo vaikams. Džuliana džiaugsmą pajuto sugebėjusi suprasti savo – mamos – svarbą ir dėl savo įsitikinimų niekam nesiteisina.

Geriau ją pažinusi, supratau, kas pirmiausia mane joje sužavėjo. Tikrąją savo vertę žinanti mama labiau pasitiki savimi. Ji nubrėžia ribas savo vaikams, vyrui ir sau pačiai, dėl to gyvenimas tampa lengvesnis. Ji mažiau nervinasi ir nejaučia ypatingo reikalo varžytis su kitomis moterimis, nes giliai viduje pati sau patinka. Be to, savo vertę žinančios mamos į pasaulį žvelgia plačiau, nes žino, kad jos visuomet liks mamomis, tačiau vieną dieną intensyvaus auklėjimo laikotarpis baigsis ir jos galės leisti nevaržomai atsiskleisti kitokiems savo gebėjimams. O kai visos šios mintys susitelkia vienoje vietoje, sutinkame tokias mamas kaip Džuliana.

Sveikas pasitikėjimas savimi apsaugo mus nuo blogų dalykų gyvenime. Užklupus sunkumams, tos iš mūsų, kurios patinka pačios sau, sugeba pripažinti, kad yra savo vaikų gyvenimo ašis. Esame jų stabilumo garantas ir saugumo uostas. Mes – mamos – esame nepakeičiamos, ir kuo greičiau įsisąmoninsime šią labai paprastą pamatinę tiesą, tuo būsime laimingesnės. Raginu kiek-vieną mamą gyventi taip, kaip Džuliana.

Ko iš savo mamos išmoko Eliza

Elizą pirmą kartą sutikau kartu su kitais medikais nuvykusi į misiją Dominikos Respublikoje. Ji kelionėje lydėjo savo septyniasdešimt penkerių metų mamą Kerolę. Mes susipažinome besitvarkydamos kambaryje, kuris kitas dvi savaites turėjo tapti mūsų miegamuoju. Prisistačiau jai tiesdama tinklelį nuo uodų virš savo antro aukšto lovos. Buvau įsitempusi, nes mačiau kaip man kalbant ji purškė savo čiužinį neaiškios kilmės skysčiu nuo vabzdžių. „Gerai jai, – pagalvojau. – Skorpionai ir nuodingi vorai naktį brausis į mano lovą ir skanaus mano kūną.“ Žinoma, vos po minutėlės ji man pasiūlė pasinaudoti savo purškalu, ir mes pradėjome kalbėtis.

Ir aš, ir Eliza, kaip ir jos motina, buvome paskirtos į tą pačią gydytojų grupę. Senutėliu išklerusiu mokyklos autobusiuku, kurį, regis, laikė tik virvės ir lipni juosta, turėjome važinėti po atokias kalnų vietoves salos gilumoje ir dalyti vaistus ligoniams. Mudvi su Eliza greitai susidraugavome, nes skausmas suartina moteris. Gydydamos vaikus sutinusiais nuo kirmėlių pilvais, moteris, dėl badavimo kentusias didžiulius skrandžio skausmus, greitai pajutome, kad besidalijant kančia tampa lengvesnė.

Sužinojau, kad Eliza augina tris mažus vaikus – septynerių, devynerių ir dešimties metų. Šnektelėjome apie savo vaikus, vis prisimindamos, kaip jų pasiilgome. Man pasisekė bent tiek, kad su manimi į šią kelionę buvo atvykusi viena iš mano dukterų. Eliza iš karto pasakė, kad vos tik jos vaikai taps pakankamai dideli, juos pasiims su savimi vykdama į kitą tokią kelionę šioje saloje.

Pirmą kartą vos pamačius Elizą joje kažkas iš karto patraukė mano dėmesį – ji buvo rami, pasitikinti savimi ir maloni. Nekantravau sužinoti, kaip jai pavyksta tokia išlikti, todėl pradėjau ja labiau domėtis. Pagalvojau, kad, ko gero, atrodau keistai, nes ji buvo bent jau šešeriais septyneriais metais už mane jaunesnė.

– Kaip sugalvojote vykti į šią kelionę namie palikusi mažus vaikus? – paklausiau jos vieną vakarą mums vakarieniaujant. Ji atsakė nedvejodama:

– Visai paprasta. Viskas dėl mano mamos.

– Norite pasakyti, kad jūsų mama norėjo vykti į šią kelionę ir turėjote jai padėti? – abejojau, ar tai tiesa, pamačiusi, kad jos mama kur kas geriau nei Eliza ištveria svilinantį karštį ir ilgas darbo valandas.

– Na ką jūs. Juokaujate? Jei kalbėsime apie šį darbą, čia ji nepralenkiama. Atvykau dėl to, kad ji yra tokia, – tarė ji. Dabar mane kaip reikiant apėmė smalsumas. Laukiau, ką ji pasakys toliau.

– Kol buvau maža, mano mama čia vykdavo kas antrus metus. Mus palikdavo namuose su tėčiu ar aukle, tačiau sugrįžusi daug pasakodavo apie čia sutiktus žmones. Ir kalbėdavo ji su tokiu įkarščiu. Kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet visuomet mums papasakodavo apie viską, ką darydavo būdama čia.

– O kaip tai susiję su jūsų atvykimu? – paklausiau.

– Mano mama buvo nuostabi. Dalį dienos ji dirbdavo mūsų miestelio klinikoje, tačiau ir mane, ir mano seseris mokydavo atpažinti tikrąsias vertybes. Ji teigė, kad visa tai, ką ji daro, yra svarbu – ne vien jos darbas Dominikoje arba klinikoje. Ji tvirtino, kad svarbiausias jos uždavinys – būti gera mama, o kadangi norėjo tokia būti, manė privalanti mus išmokyti padėti gyventi kitiems. Ji mokė savo pavyzdžiu, ir aš pradėjau kitaip žiūrėti į jos keliones, suvokdama, kad tai yra būdas mokyti mus. Žinoma, ji vykdavo į šias keliones, nes jai patiko ten dirbti, tačiau ji taip pat žinojo, kad tai bus pavyzdys augantiems vaikams. Ji labai atsakingai vykdydavo visas mamos pareigas ir mes visuomet tą matėme.

Pamažu pradėjau geriau suprasti Elizą ir jos mamą. Kaip nuostabu buvo matyti jas abi kartu dirbančias ranka rankon, stebėti, kokį neišdildomą įspūdį Kerolės dukrai paliko mamos nuveiktas darbas. Elizai ji įskiepijo kai ką labai svarbaus, o Elizai papasakojus apie tai man, galėjau tuo pati įsitikinti.

Artėjant mūsų kelionės pabaigai, sukaupusi visą drąsą paklausiau Kerolės keleto svarbių dalykų. Žinojau, kad nebūsiu palaikyta tiesiog smalsaujančia žmogysta, ji tikriausiai pasakys tiksliai tą, ką aš ir norėjau iš jos išgirsti.

– Kerole, – kreipiausi į ją. – Jūs visuomet atrodote tokia energinga. Palyginti su jumis jaučiuosi tikra ištižėlė. Ar jūs iš prigimties tokia kupina energijos? – Jutau, kaip pradedu tižti. Aišku, ji tokia negimė, aš, ko gero, tik bandžiau supaprastinti savo klausimą.

– Ne, ne visuomet buvau tokia. Susikuriu energiją, na, žinoma, ne tiesiogine prasme, tačiau elgiuosi taip, lyg turėčiau didžiulį jos užtaisą, ir kažkaip tos energijos atsiranda, – atsakė ji.

Pasijutau visiška kvailė. Jos žodžiai atrodė migloti ir ji tikrai nepasakė nieko esminio, už ko būčiau galėjusi užsikabinti. Kažkodėl man atrodė, kad ji tai puikiai suprato.

– Susidaro įspūdis, – sutrikusi tariau aš, – kad jums ši veikla patinka daug labiau negu visiems kitiems ir… – Staiga nutilau, bet ji suprato, ką rengiausi pasakyti. Išsigandau, kad būsiu ją įskaudinusi.

– Žinau, esu dvigubai vyresnė už visus kitus.

„O varge, – pagalvojau, – nors skradžiai žemę prasmek.“ Tuomet ji prašneko, išsklaidydama mane užplūdusį kaltės jausmą:

– Amžius čia neturi reikšmės, kaip ir gebėjimai, talentas, net ir asmenybė. Tam, ką darau, o darau jau daugybę metų, svarbiausia – požiūris. Aš sugebu padėti šiems žmonėms, tinku šiam darbui. Mano gyvenimo pašaukimas – suteikti jiems pagalbą ir juos mylėti. O jiems reikia manęs. Tikiu, kad žmogui, mylinčiam tokį gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas, ir sugebančiam įgyvendinti didžiuosius savo gyvenimo tikslus, sekasi. Atsiranda energijos, drąsos, atsikratome baimių. Savo šalyje turiu draugų, kurie mane laiko nenormalia, sakydami, kad esu per sena, kad gali neatlaikyti širdis. Man jų gaila, nes jie apskritai nesupranta, kur glūdi gyvenimo prasmė. Svarbiausia žinoti, kas esi, ir daryti tą, kam esi sutvertas. Man tai yra šis darbas – štai čia ir dabar, todėl šios progos negaliu praleisti.

Jokia mama negalės išmokyti vaiko pajusti savo vertės, jei pati pirmiausia nesupras savo – mamos – vertės. Mes esame jų mokytojos. Esame tos, kuriomis jie žavisi ir kurių pavyzdžiu seka. Mūsų vaikai perima geriausius mūsų bruožus (deja, kartais ir blogiausius), ir tai, ką mato, užrakina giliai savyje. Juose atpažįstame savo charakterio savybes. Jų elgesyje ne visuomet lengva pastebėti jų mokytojų, trenerių, auklių ar giminaičių savybes, tačiau savąsias įžvelgsime visuomet. Ir tai – tik dalelė to, ką jiems duodame.

Kaip galime galvoti, kad esame jiems nieko vertos, kai dovanojame jiems gyvenimą, jį kuriame ir keičiame? Mes, mamos, esame nepakeičiamos savo vaikams, nes niekas kitas negali jų išmokyti mylėti, užjausti, globoti ar įvertinti kitus taip, kaip tą darome mes. Niekas. Ir tik mūsų galioje įskiepyti jiems svarbiausias tiesas – meilę ir pagarbą sau. Visai kaip Kerolė įskiepijo jas Elizai.

Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

1. Susidarykite sąrašą

Daugelis iš mūsų – mamų – nežino, kas mums sekasi, ko galime pasiekti ir kas mus išties džiugina. Mus taip apnikusios mintys, kokių savo, savo vyrų (juk puikiai sugebame jiems nurodinėti, ko jie neturėtų daryti, ar ne?) ir savo vaikų savybių nemėgstame, kad visiškai negalime kalbėti apie gerus dalykus, kuriuos įžvelgiame savyje.

Užtenka. Sudarykite savo teigiamybių sąrašą. Jei manote, kad jūsų kojos per storos, nesvarbu – tiesiog paminėkite savo figūros privalumus. Užrašykite, kokia esate, ką mėgstate, apie ką svajojate, o vos tik aplanko neigiamos mintys, prisiminkite, ką parašėte.

Tuomet padarykite dar kai ką – pasimėgaukite šiais teigiamais dalykais. Nusipirkite drabužį, kuris pabrėžia gražiausią jūsų figūros dalį. Susigalvokite užsiėmimą, kuris leistų jums pajusti pasitenkinimą gyvenimu. Susitikite su optimistiškai į gyvenimą žvelgiančia drauge, kuriai patinkate tokia, kokia esate. Stenkitės būti tokia draugė, kokia norėtumėte būti, ir nustokite kankintis dėl to, kad kadaise nuvylėte savo draugus. Didžiąją energijos dalį kasdien išeikvojame bandydami kažkuo nebūti, o ne imdamiesi daryti tai, ko norisi.

Galime pakeisti savo negatyvų mąstymą, tačiau turime pasistengti. Visų pirma reikia suprasti, iš kur kyla neigiamos mintys, ir išsiaiškinti, kokios jos. Po to jas laipsniškai reikia pradėti keisti aiškiai suformuluotomis teigiamomis mintimis. Tai reikalauja laiko ir dažnai gali atrodyti, kad mums nesiseka, nors iš tikrųjų einame teisinga linkme.

Pradėjus šias treniruotes, mūsų jausmai savo pačių atžvilgiu švelnėja ir emocinis gyvenimas tampa lengvesnis. Štai šioje vietoje galime pradėti keisti savo įpročius – užuot nuolat vardijusios, ko nenorime ar nemėgstame, atkreipkime dėmesį į tai, ko norime ir ką mėgstame. Kartais visas šis procesas gali priminti pastangas išlašinti iš butelio tirštą medų, tačiau jo nauda neabejotina. Tikrai.

2. Nesistenkite padaryti įspūdžio kitiems

Malonu sutikti savo vertę žinančias moteris, nes jos neapsimetinėja, nevaidina ir nebando aplinkiniams padaryti įspūdžio. Joms viso to nereikia, nes jos jaučiasi beveik viską turinčios. Ir jos visai ne savimylos, kaip tik priešingai: jos – kuklios. Jos taip patenkintos pačios savimi, kad gali netrukdomos padėti ir kitiems. Nesaugiai besijaučiančios moterys aplink save ieško dalykų, kurie patvirtintų jų vertę – pirmiausia bandoma parodyti, kad kita mama yra gal kiek mažesnė, mažiau daili, mažiau žinanti ar net kvailesnė. Mamos, kurios blogai atsiliepia apie kitus, apskritai neturi jokio saugumo jausmo, o saugiai besijaučiančios mamos kalba nesusikausčiusios ir džiaugsmingai, dėl to pašnekovas iš karto pastebi jų pasitikėjimą savimi.

Kai tik pajuntame nenugalimą norą aplinkiniams padaryti įspūdį, tampa aišku, kad kaltas nevisavertiškumo kompleksas. Vienas iš geriausių būdų pradėti geriau jaustis mamos vaidmeny – prisiversti susitaikyti su savimi pačia. Tai galime padaryti nustojusios apsimetinėti – juk vaidinti pradedame vos užsimaniusios kam nors padaryti įspūdį. Visos taip elgiamės, tačiau pasikeisti įmanoma, nes tikrasis džiaugsmas ir pasitenkinimas ateina supratus, kad geriausiai atrodome tik būdamos pačios savimi. Nepasiduokime pagundai žavėti kitus, prisiverskime save priimti tokias, kokios esame. Tai ir yra tikroji laisvė.

Neseniai mačiau puikiai šiuos žodžius iliustruojantį pavyzdį. Dalyvavau artimos draugės dukters vestuvėse. Tai buvo didelė, oficiali ceremonija, po kurios milžiniškoje palapinėje buvo surengtas iškilmingas pokylis. Ant visų stalų, išpuoštų dekoratyvinėmis hortenzijų puokštėmis, degė žvakės. Artėjo valgio metas ir uniformuoti padavėjai iškilmingai nešė patiekalus. Laukdama savosios lėkštės pakėliau akis ir pamačiau palapinės pakrašty stovintį vieną sutrikusį svečią. Tai buvo Edvardas – keturiasdešimt penkerių metų protiškai neįgalus vyras, vienas iš pakviestųjų į šventę. Grįžęs iš tualeto, jis nebegalėjo susirasti savo vietos. Jis nemokėjo skaityti, todėl ieškoti savo vardinės kortelės jam nebuvo prasmės. Pamaniau, kad pakilusi prieisiu prie jo, atsivesiu prie savo stalo ir pasisodinsiu netoliese už savęs – jis garsiai kalbėjo ir reikalavo daug dėmesio.

Tuomet pamačiau neįtikėtiną dalyką. Ilga violetine taftos suknele vilkėjusi jaunosios motina pakilo iš savo vietos ir priėjo prie jo. Paėmusi jį už rankos ir pravedusi pro visus alyvinėmis staltiesėmis užtiestus stalelius, priėjo prie savo staliuko ir pristūmė jam kėdę šalia savęs. Ji sėdėjo greta jaunosios stalo. Jai einant prie Edvardo žvilgtelėjau jai į veidą ir atkreipiau dėmesį į jos laikyseną: ji šypsojosi ir atrodė nė kiek nesutrikusi – tarsi mama, kuri vedasi savo numylėtąjį vaiką į pobūvį, norėdama juo pasididžiuoti prieš kitus. Ji nesijautė nesmagiai. Kitos mamos gal būtų nusprendusios iš viso nekviesti protiškai neįgalaus žmogaus. Juk šiaip ar taip tai buvo svarbiausioji jų dukters gyvenimo diena, todėl suprantama, kad nesinorėtų, jog ją gadintų pernelyg didelis triukšmas. Kiti gal ir būtų pakvietę šį keistą svečią, tačiau jis būtų buvęs pasodintas prie atokaus stalelio palapinės gale, prieš tai paprašius artimo draugo jį prižiūrėti. O ši mama pasielgė kitaip. Ji nesiekė padaryti įspūdžio kitiems. Ji žinojo, jog prie jos stalo bus triukšminga, be to, galima tikėtis keisto elgesio ir neprognozuojamų veido išraiškų, tačiau jai nerūpėjo, kad kiti svečiai keistai į ją pažiūrės. Šiuo paprastu poelgiu ji labai aiškiai parodė, jog supranta savo vertę – žino, kas esanti, ir nė nemano apsimesti kitokia. Ji akivaizdžiai buvo iš tų moterų, kurios savyje tvirtai žino, ko yra vertos, o jos žinojimas buvo žavus tuo, kad ji ir kitiems – ne tokiems laimingiems kaip ji, – nesivaržydama galėjo parodyti, kaip svarbu tai suvokti.

3. Užsirašykite, ką sudėsime į dėžutę (ir ko ne)

Ne paslaptis, kad tikiu, jog tikėjimas ir Dievas yra labai asmeniška mūsų – mamų – gyvenimo dalis. Esu prisižiūrėjusi pakankamai mirčių, kad pradėčiau abejoti gyvenimu po mirties ir Dievo valia, ir pakankamai gimimų, kad patikėčiau Dievo gerumu. Štai kodėl negaliu kalbėti apie mūsų – mamų – vertę nepaminėdama ir jo.

Džonas Ortbergas parašė nuostabią knygą „Kai žaidimas baigiasi, viskas keliauja atgal į dėžutę“ (When the Game Is Over, It All Goes Back in the Box). Pavadinimas kiek liūdnokas, bet kartu ir prasmingas, teigiantis, kad neįmanoma pasiimti į amžinybę kartu su savimi viso per gyvenimą sukaupto turto. Mano manymu, pavadinimo reikšmė – kur kas gilesnė.

Lygiai kaip tenka sutvarkyti banknotus ar įsigyto turto korteles baigus žaisti „Monopolio“ žaidimą, taip ir savo gyvenime skaičiuodami paskutines dienas, vargu ar daug galėsime pasiimti su savimi. Su šia mintimi svarbu susitaikyti dabar, nes sugebėję tai padaryti, pakeisime ir savo gyvenseną, kol dar patiems neatėjo laikas „keliauti į dėžutę“. Susimąsčiau, kas atsidurs mano dėžutėje, išskyrus išdžiūvusį ir susiraukšlėjusį kūną? O svarbiausia – apie ką galvos mano vaikai berdami ant viršaus žemės saujas?

Kad neapsunkinčiau jūsų juodomis mintimis, noriu pasakyti štai ką. Tikiu, kad toje dėžėje kartu su manimi bus ir Dievas. Ne, jis nemirs, bet tiesiog bus ten su manimi, o gal tiksliau – aš su juo. Yra gyvenimas prieš pradedant gyvenimą Žemėje ir yra gyvenimas jam pasibaigus. Neskaitant visų žemiškųjų dalykų, dar yra dvasinis pradas – mūsų siela. Ir ji svarbi – ji suteikia mums išskirtinę vertę ir jungia mus su Dievu. Tai yra giliausia mūsų esybės dalis ir ja žavisi pats Viešpats. Ji nemiršta. Ji nevalgo, nesilaiko dietos ir nedėvi puošnių drabužių. Ji gyvena mumyse ir kažkokiu būdu, kurio negaliu tiksliai apibrėžti, padaro mus išskirtinius.

Žydų tikėjimo moterys tai supranta. Musulmonės irgi. O krikščionės tuo grindžia savo gyvenimą, nes tikime, kad Kristus mylėjo mus taip, kad sutiko už mus mirti. Kad ir kokią religiją išpažintume, į tai negalime žiūrėti atsainiai. Jei tikime, kad esame sudarytos iš kūno ir sielos, taip pat turime tikėti, kad ir viena, ir kita yra svarbu. Todėl pagrįstai galime tikėti, kad mūsų dvasinis „aš“ – mūsų siela – turi neįkainojamą vertę. Taip nuostabu tai žinoti. Būdamos mamos, tikinčios dvasiniu pradu, turime vienintelę išeitį – įsisąmoninti, ko esame vertos, ir į tai žiūrėti labai rimtai. Akivaizdu, kad taip daro ir Dievas.

O paprastais žodžiais tai skambėtų taip: jei esame sudarytos iš kūno ir sielos, Dievas myli juos abu. Prasidedant mūsų gyvenimui ir jam baigiantis jis vienintelis liks šalia mūsų. Visa ko kūrėjas palinksta prie mūsų norėdamas pabūti su mumis, kad nesijaustume vienišos ir nemylimos. Regis, yra kuo džiaugtis mąstant apie savo vertę…