Itališkas mūsų gyvenimas

– O kaipgi tu? – paklausė Džilė.

– Aš prisiduriu pardavinėdama nekilnojamąjį turtą. Na, suprantate, tokiems žmonėms kaip jūs.

Linktelėjau, bet nieko neatsakiau. Džilė nusišypsojo ir papurtė galvą. Tiesiog sėdėjome tylėdami ir mėgavomės puikiais vaizdais, saulėlydžiu ir nuo vyno užliejusia šiluma, glostančia mums nugaras ir maloniai masažuojančia pečius. Paskui paklausėme Džoanos, ar ji nenorėtų prisijungti prie mūsų rytdienos pietums ūkyje.

– Ar kalbate apie Patriką? Mielai. Niekada neatsisakau galimybės ten papietauti.

Penktas skyrius

KAIMO TURIZMAS YRA NAKVYNĖ IR PUSRYČIAI TIKRAME VEIKIANČIAME ŪKYJE. Tokių paslaugų pilna visoje Italijoje, bet, kaip ir visur kitur, vienur jos geresnės, kitur blogesnės. Pagrindinė tokio verslo mintis – paremta atitinkamų mokestinių paskatų – paskatinti ūkininkus likti savo žemėje ir toliau ją dirbti. Imtis tokios veiklos paskatino vyriausybė, siekdama išsaugoti autentišką gyvenimo būdą, Italijos kultūrą ir tapatumą. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai sumanus, mokesčių lengvatų ieškantis pseudoūkininkas už namo pasisėja javų, popierius susitvarko taip, kad jo ūkis atrodo tikras ir veikiantis, ir pasiskelbia teikiantis kaimo turizmo paslaugas. Bet yra ir tikrų, iš kartos į kartą puoselėjamų ūkių, kuriuose auginami javai, prižiūrimi gyvuliai, kasami triufeliai, auginamos vyninės vynuogės, iš vyno daroma grapa – ir taip jau ištisus amžius. Vienas iš tokių ūkių yra Agriturismo Bartoli, įsikūręs Patrike, pačioje šventojo Monteluko kalno viršūnėje.

Su Džoana susitikome apie vienuoliktą prie nedidukės degalinės prie Flaminijos kelio ir visi kartu patraukėme Patriko link. Ji pasiūlė susitikti anksčiau, nes pakeliui dar galima daug ką apžiūrėti. Susigrūdome visi į vieną automobilį, o Džoaną įdarbinome savo kelionės vadove. Ji papasakojo, kad Monteluko kalnas laikomas šventu dar nuo priešistorinių laikų. Jo pavadinimas kilęs iš žodžio Lucas, kuriuo vadinama bugienių giraitė. Romėnai šiuos, čia vis dar želiančius, medžius laikė šventais ir neliečiamais ir tai liudija nuo III a. po Kr. čia stovinti lentelė, kurioje lotyniškai aprašyta bausmė kertantiems šiuos medžius. Anuomet būdavo skiriama didelė bauda – tekdavo atsisveikinti su mažiausiai dviem jaučiais. Penktajame amžiuje nuo persekiojimo bėgantys sirų vienuoliai įsikūrė ant šio kalno mažyčiuose urvuose, į kuriuos dar ir šiandien galima įsiropšti. Vėliau, tryliktojo amžiaus pradžioje, šv. Pranciškus čia atidarė pirmąjį savo vienuolyną, kuris vis dar klesti. Taigi, kalnas pelnytai alsuote alsuoja šventumu.

Sustojome prie vienuolyno ir užėjome vidun. Ant sienos – įrėmintas Mikelandželo laiškas, parašytas penkioliktajame amžiuje apie jo viešnagę vienuolyne, tarsi itališkoji iškabos „Čia buvo apsistojęs Džordžas Vašingtonas“, kokios populiarios rytinėse Amerikos valstijose, versija. Kol dairėmės aplink, prie mūsų priėjo jaunas vienuolis ir paklausė, ar nenorėtume pamatyti koplytėlės, kur kiekvieną dieną meldėsi šv. Pranciškus. Ji tokia mažutėlė – kaip, matyt, ir pats šv. Pranciškus. Nors, kita vertus, niekas nepaneigs, kad jis – didi asmenybė, sugebėjęs vienas pats keturiems šimtams metų atidėti Katalikų bažnyčios reformaciją.

Susėdę į mašiną, patraukėme pačios kalno viršūnės link. Prie atbrailos, išsikišusios virš slėnyje nusidriekusių laukų, Džoana pasiūlė sustoti.

– Pažiūrėkite ten. Čia visas Spoleto slėnis. Ar matote, koks jis platus, kiek čia ūkių ir daug visko?

Linktelėjome.

– O dabar pažiūrėkite čia. Čia Valnerina.

Šioje pusėje vėrėsi visai kitokie vaizdai – slėnis siauresnis, daugiau laukinės gamtos, stačios miškingos kalvos grimzdo Neros upėje, kuri perskrodžia visą slėnį išilgai pakeliui į pietus, kur jos vandenys susilies su Tibro upe ir kartu leisis Romos link. Už slėnio horizonte – snieguoti Apeninai, Italijos stuburas, nusidriekiantis per visą bato formos pusiasalio ilgį. Džilė priėjo man iš nugaros ir apsikabino per liemenį. Kurį laiką taip prastovėjome, nenuleisdami akių nuo abiejų slėnių. Atrodo, kad Umbrija pradeda pavergti jos širdį.

Sustojome prie Bartolių šeimos ūkio, kurio plotas – 500 hektarų kalno viršūnėje. Ūkio akmeniniai pastatai – vieni labai seni, kiti naujesni – išsibarstę po visą šlaitą tarp daržinių ir aptvarų. Karolina, kuri paprastai nepažįstamoje aplinkoje būna perdėtai drovi, viename iš aptvarų pamačiusi būrį šunų, leidosi tekina apžiūrėti jų iš arčiau.

– Šie šunys naudojami triufeliams ieškoti, – paaiškino Džoana. – Jie aukso vertės.

Karolina įsilipo į aptvarą, atsiklaupė ir mėgavosi besąlygiška aštuonių ar dešimties padykusiai ją laižančių šunyčių meile.

Prie pagrindinio gyvenamojo namo sienos šliejosi medinis suoliukas, o ant suoliuko prisimerkęs nuo saulės sėdėjo Domenikas, Bartolių šeimos senolis ir pradininkas. Jam šiais metais suėjo devyniasdešimt šešeri, o Džoana dar papasakojo, kad būdamas septyniasdešimties jis pasiryžo atmintinai išmokti visą Dantės Dieviškąją komediją ir ypatingomis progomis vis dar gali padeklamuoti jos ištraukas. Namuose ant sienos iškabinti straipsniai iš laikraščių, aprašančių tokį jo žygdarbį.

Valgomajame – du ilgi stalai (prie kiekvieno jų gali susėsti mažiausiai po dvidešimt žmonių), padengti lėkštėmis, taurėmis ir sidabriniais įrankiais. Marčela, šeimos mama, vyriausioji virėja, kuri akivaizdžiai čia viskam vadovavo, pasiūlė mums sėstis kur patinka, o kambarys greit prisipildė šeimos narių, ūkio darbininkų ir kitų laimingųjų, kurie čia atvyko arba pasimėgauti kaimo turizmu, arba, kaip ir mes, tiesiog papietauti. Iš viso susirinko gal trisdešimt žmonių.

Tokių pietų dar niekada gyvenime nebuvau valgęs. Iš dalies man didelį įspūdį padarė pati vieta – didelis kambarys akmeniniame name, įsitaisiusiame pavojingoje pašlaitėje, iš kurio vėrėsi vaizdai į du slėnius – žaliuojantį, gaivališką ir dirbamą, nusėtą ūkiais. Ne mažiau nustebino ir Bartolių šeima – taip tvirtai suaugę su šiuo kalnu, kaip ir tie akmenys, iš kurių pastatyti jų namai. O kur dar maistas, kurio kiekvienas kąsnelis buvo pasėtas, išaugintas, surinktas, paskerstas, apdorotas ar išgrynintas čia, šiame ūkyje. Autentiškesnio kulinarinio patyrimo ir būti negali.

Pirmiausia ant stalų atsirado salume – patiekta lėkštėse šeimyniškai, su šviežia namine duona krepšiuose. Salume – tai mėsos produktų asorti – saliamio, dešrų, kumpio, iškabėjusių rūsyje kelerius metus, kol subrendo iki tobulumo. Paskui mums patiekė itališkų skrebučių – užkandėlių su pomidorais ir baziliku, su grybais ir kepenimis. Ant abiejų stalų atsirado trilitriniai raudonojo vyno buteliai be jokių etikečių, kurie keliavo iš rankų į rankas aplink stalą vis greičiau sulig kiekvienu patiekalu.

Tada patiekė makaronus – žinoma, irgi labai šeimyniškai. Tai buvo naminiai strongozzi, šiame Umbrijos regione gaminami makaronai, su šernienos padažu, valandų valandas troškintu ant nedidelės ugnies, kol saldus, pikantiškas mėsos aromatas įsigėrė į svogūnus, salierus, morkas ir pomidorus ir viskas virto tirštu troškiniu, gausiai aplipusiu puikiai paruoštus makaronus. Kai man pasiūlė antrą porciją, nusprendžiau, kad mano, kaip svečio, pareiga – neatsisakyti.

Valgėme, juokėmės ir laužyta italų kalba bandėme susikalbėti su šeimos nariais ir kitais svečiais. Čia itin padėjo Džoana. Ji gana gerai kalba itališkai, tačiau nerodo nė menkiausių pastangų žodžius tarti kaip tikri italai. Jai teko padirbėti kaip Jungtinių Tautų vertėjai – vienu metu verčiant iš abiejų kalbų ir į jas, nors, tiesą pasakius, jos akcentas kalbant abiem buvo tarsi britės, dirbančios Niujorke talentų agente, kas iš tiesų ji ir buvo.

Antrasis patiekalas – secondi – buvo vištiena su triufeliais, patiekta su nesuskaičiuojamomis ką tik šviežiai surinktų daržovių lėkštėmis. Dar niekada neragavau tokios vištienos. Skonis buvo sodrus, intensyvus, jis stiebėsi, čiupo mūsų receptorius už atlapų tarsi norėdamas pasakyti: „Tokia ir yra vištiena, liurbi tu.“ O triufeliai buvo… na, kaip tikri triufeliai.

Tada desertas – dolci – paprastas pyragas su daugybe uogų. O po jo – avių pieno sūris pekorinas. Avys, pasirodo, išleidžiamos ganytis kalno viršūnėje plytinčiose pievose, kur jos ėda ankstyvą pavasarį pražydusias laukines gėles. O iš surinkto pieno ir pagamintas šis sūris. Italijoje manoma, kad sūrį reikia valgyti po maisto, nes jis padeda geriau viską suvirškinti.

Po pietų Karolina vėl grįžo pažaisti su šuniukais, Džilė gėrėjosi nuo kalno atsiveriančiais vaizdais, o mudu su Džoana nuėjome į barą išgerti espreso kavos, kurią čia ruošia Marčelos vyras ir šio ūkio savininkas Feličis.

– Tik neprašyk kapučino po dešimtos valandos ryto, – perspėjo Džoana. – Tik espreso. Jei užsisakysi kapučino po dešimtos, jie pagalvos, kad tu vokietis.

Išėję laukan prie daržinės susiradome Džilę su Karolina. Paklausiau Džoanos, kaip reikia susimokėti už pietus.

– Tiesiog susirask Feličį ir paklausk kiek.

Netgi aš turėčiau sugebėti itališkai to pasiklausti, todėl patraukiau prie baro susimokėti. Jis paklausė, keliese mes atvažiavom. Atsakiau, kad keturiese. Ant lapelio jis užrašė sumą eurais. Doleriais išėjo po penkiolika žmogui – įskaitant vyną, arbatpinigius ir netgi triufelius.

Nuėjau į virtuvę padėkoti Marčelai ir kitiems už puikiai pagamintą maistą ir supratau, kad ji viską pagamino – pietus trisdešimčiai žmonių – ant senos mažytės keturių kaitviečių viryklės. Namuose, jei negalėčiau pasinaudoti savo šešių kaitviečių virykle su keptuvu per vidurį, niekaip nesugebėčiau paruošti maisto aštuoniems.

Kai leidomės nuo kalno, Džodžo paklausė, ar nenorėtume ekskursijos po Spoletą. Kadangi neturėjome ką veikti, – na, tik suvirškinti gausius pietus, – iš karto sutikome. Likus kiek daugiau nei kilometrui iki kalno apačios ir Flaminijos kelio, ji liepė pasukti į purviną keliuką, ne ką platesnį nei mūsų mašina. Palikę mašiną, leidomės paskui Džoaną takeliu. Už maždaug dviejų šimtų metrų atsidūrėme prie Ponte delle Torre – senovinio akveduko, jungiančio kalnų miestelį Spoletą su šventuoju Monteluko kalnu. Nusprendėme juo pasivaikščioti, pasigėrėti kerinčiais apačioje besidriekiančio slėnio vaizdais, o Džodžo apibėrė mus istoriniais faktais apie miestelį, akveduką ir La Rocca – senovinę tvirtovę, kuri buvo pastatyta siekiant apsaugoti tiltą iš Spoleto pusės.

Siauromis vingiuotomis gatvelėmis patraukėme link Piazza Mercato – centrinės miestelio aikštės, kur nuolat veikia ūkininkų turgus, ir Džoana pasiūlė nusipirkti ledų, čia vadinamų gelato.

– Dėl maisto italai laikosi labai griežtų taisyklių, o viena svarbiausių yra gelato ketvirtą po pietų. Tai tarsi nerašytas įstatymas. Aš, savo ruožtu, pridėčiau, kad tai turėtų būti pistacijų skonio ledai, nors įstatymai to ir nenustato.

Džilė paragavo frutta di bosco, Karolina pasiėmė dviejų rūšių – šokoladinius ir vanilinio jogurto, o aš pasirinkau straciatella – itališkus vanilinius ledus su šokolado gabaliukais. Besigardžiuodami savo ketvirtos valandos ledais pakeliui iki katedros aikštės jautėmės kaip tikri įstatymus gerbiantys piliečiai.

Spoleto katedra yra labai įspūdinga, ypač pamačius ją pirmą kartą. Nuo turgaus aikštės ėjome siaura gatvele, kuri baigėsi laiptais, o nusileidus jais, patenki į milžinišką aikštę, tarsi įrėminančią katedrą. Kadangi žiūri į ją iš viršaus, už jos matyti vilnijančios Umbrijos kalvos – tarsi žvelgtum į garsiųjų Džoto di Bondonės, Filipo Lipo ir Lukos Sinjorelio tapytų freskų fonus.

– Na, gerai, – šūktelėjo Džodžo, – apie Spoleto katedrą reikia žinoti penkis dalykus. – Per milžiniškas bažnyčios duris ji įlėkė į tamsą viduje. Vos spėjome jai iš paskos.

– Jau net neprisimenu, kiek kartų per pastaruosius dvylika metų vedžiau šitą suknistą ekskursiją, todėl viską sutrumpinau iki penkių dalykų.

Ji užlenkė penkis pirštus.

– Lipo freskos už altoriaus, atsitiktine tvarka išdėliotos grindinio plytos, dovana iš Barbarosos, įrėmintas šv. Pranciškaus laiškas ir apvalus vitražinis langas – rozetė – virš įėjimo. Galim apžiūrėti šiuos penkis dalykus ir nešdintis iš čia po penkiolikos minučių. O jūs žinosite apie katedrą daugiau nei dažnas Spoleto gyventojas.

Ir tikrai – po penkiolikos minučių (na, gal dvidešimties) vėl stovėjome ryškiai saulės nušviestoje aikštėje, jau suvirškinę glaustus, bet labai informatyvius penkių katedros garsenybių apibūdinimus. Mums pasitaikė fantastiška gidė.

– O kaipgi tas medinis kryžius? – paklausė Karolina.

– Kas taip?

– Na, tu paminėjai penkis dalykus, o gal jis turėtų būti šeštasis?

Džoana gūžtelėjo pečiais.

– Gerai, kodėl gi ne. Reikia žinoti šešis dalykus. Gal galit pamėtėti mane iki mano mašinos? Turiu pasitikti Briusą stotyje.

Kai grįžome prie jos automobilio degalinėje, paklausiau, ar dabar ji parduoda kokį namą šiose apylinkėse.

– Mes nesiruošiam pirkti. Todėl nieko mums nerodyk, jei per daug apsunkinsim. Man tiesiog įdomu, kokius namus čia parduoda.

Ji net nemirktelėjo.

– Ar tinka rytoj? Pasiskambinėsiu, paklausinėsiu, ar siūloma kas nors gero.

– Mes turim išvykti apie vidurdienį – važiuosim į Sorentą.

– Jums pasisekė. Vakare paskambinsiu ir dėl visko susitarsim.

Šeštas skyrius

AŠ TIKRAI NEPLANAVAU NIEKO PIRKTI. JUK IR DŽILEI IŠKILMINGAI PASIŽADĖJAU. Man tiesiog buvo įdomu, kokia situacija šioje šalyje, kaip čia tvarkomi tokie reikalai. Norėjau palyginti su Prancūzija. Na gerai, aš – nekilnojamojo turto fanatikas. Kai keliauju darbo reikalais ar savo malonumui, visada būtinai stabtelėsiu prie kokios nekilnojamojo turto agentūros lango paskaitinėti skelbimų. Beje, tai visai neblogas būdas pažinti šalį, na, suprantate, atsiribojus nuo viso to, kas brukama turistams.

Gerbiamasis teisėjau, šie faktai liudija teisiamojo naudai.

Džodžo (kaip mums pasakė Luka, taip Džoaną vadina jos draugai) atvažiavo į viešbutį su mumis papusryčiauti. Mes jau buvome išsiregistravę ir susidėję krepšius automobilyje. Man knietėjo kiek įmanoma anksčiau atsidurti kelyje. Mums reikia apvažiuoti Romą, kirsti Neapolį ir atsidurti siauručiame, sausakimšame keliuke, kuriuo nuvažiuosime iki Sorento. Nė už ką nenorėjau atsidurti Neapolyje piko valandomis.

– Noriu jums parodyti dvi vietas, – mums terasoje geriant kavą pasakė Džoana. – Ir gal dar vieną, jei mano draugas Brunas kada nors man perskambins. Gal tada važiuokit paskui mane, o kai viską apžiūrėsim, suksit tiesiai į greitkelį ir trauksit savo keliais?

Pirmiausia pamatėme nedidelį gražų naujos statybos namuką kažkieno ūkio viduryje, važiuojant link Montefalko. Namas buvo užbaigtas, trūko tik smulkmenų – reikėtų pasirinkti grindų dangą, visus prietaisus, dažus ir t. t. – ir tuomet, akivaizdu, viskas čia bus labai gražu. O ir kaina dėmesio verta. Net ir atmetus visas reikalingas investicijas, aišku, kad Umbrijoje kainos daug geresnės nei Prancūzijoje ar Toskanoje. Bet namas tiesiogine to žodžio pras-me buvo pastatytas laukuose ir dar sunkiai privažiuojamas siaurutėliu keliuku, vingiuojančiu per kažkam priklausančią žemę. Ir stovėjo jis čia vienišas ant plyno lauko, net medžio aplink nė vieno.

Kai nuvažiavome į antrą vietą – tai buvo nedidukas, nepatogiai įrengtas renovuotas namelis gražiajame kalnų miestelyje Kampelo Alte – Džodžo nusivedė mus į šoną pasitarti.

– Kalbėjau su Brunu. Jis sakė parodys jums namą. Turiu pasakyti, kad tau ten tikrai patiks. Aš tuo visiškai tikra. Bet kalbėsiu atvirai. Visų pirma, Brunas – geras mano draugas. Antra, jis klausia, kiek, mano nuomone, namas daugiausia vertas. Kaina turi būti teisinga, bet aukšta. Turiu tau tai pasakyti. Jau ne vienus metus jis grasina įdėti skelbimą, kad namą parduoda, bet iki šiol tiek jis, tiek jo žmona Maja nenori su juo atsisveikinti.

– Važiuojam pažiūrėti.

– Manau, jums ten patiks.

Iš dviejų eismo juostų užmiesčio kelio išsukome į purviną keliuką, vingiuojantį tarp dviejų alyvmedžių giraičių. Už kelių šimtų metrų keliukas baigėsi automatiniais vartais. Džodžo nuspaudė mygtuką, varteliai atsidarė ir mes atsidūrėme uždaroje, vaismedžiais apsodintoje teritorijoje. Vėliau sužinojome, kad čia auga slyvos, abrikosai, kriaušės, migdolai, obelys, figmedžiai ir, svarbiausia, 125 skirtingo senumo alyvmedžiai. Mašiną palikome erdvioje aikštelėje kieme ir išvydome laiptus, vedančius link jaukaus dviaukščio akmeninio namo, apaugusio vijokliais. Kiekvieną namo palangę puošė raudonos pelargonijos. Bruną ir Mają, namo šeimininkus, radome įsitaisiusius prie staliuko po vijokliais apaugusia pergole prie pat įėjimo į virtuvę.

– Mes labai atsiprašome, – žavingu, mus iškart papirkusiu ispanišku akcentu išdainavo Maja. Pasirodo ji kilusi iš Meksiko. – Vis dar tvarkomės po nuomininkų.

– Pastaraisiais metais mes šitą namą nuomojame, – paaiškino Brunas, kurio itališkas akcentas buvo gerokai atmieštas Valstijose – Niujorke ir Los Andžele – praleisto laiko.

– Todėl kartais atvažiuojam čia pabūti kokią dieną, papietauti. Mums čia labai patinka, – pridūrė Maja.

– Ir dabar mano mama virtuvėje ruošia pietus – tad, jei norėtumėte…

Visi trys vienbalsiai padėkojome ir paaiškinome, kad jau greitai turėsime išvažiuoti.

– Tai kur trauksit? – paklausė Brunas.

Papasakojome jam apie savo kelionę ir apie gimtadienio vakarėlį Apulijoje, o tada jie prisipažino, kad nuolat ten važiuoja trumpam atsipūsti. Maja pasiūlė mums vandens, tad prisitraukėme kėdes ir patogiai įsitaisėme pergolės pavėsyje.

Pasirodo, jie abu irgi sukasi kino pasaulyje. Brunas – filmų dailininkas, nominuotas JAV kino akademijos apdovanojimui, o Maja – darbais užsikrovusi, labai sėkmingai dirbanti kostiumų dizainerė. Jie susipažino, kai Brunas kūrė vieną filmą Meksike. Maja tikra gražuolė – ilgų, garbanotų plaukų, surištų ant sprando, plataus veido, spindinčių šviesiai rudų akių ir neišpasakytai ryškių skruostikaulių.

Brunas mane iš karto papirko. Jis elgėsi laisvai ir nevaržomai, žavingai juokėsi pats iš savęs, pasakojo puikias istorijas. Jis kilęs iš Romos ir jam nesvetimas tam tikras įžūlumas – arba arogancija, kaip kai kurie pasakytų, būdinga užaugusiems Italijos sostinėje. Jo akyse – negęstantys žiburiukai ir, atrodo, tarsi jis nuolat ieškotų galimybės papramogauti. Be to, jis maždaug mano ūgio ir sudėjimo – vadinasi, beveik tobulas.

– Tai jūs norite nusipirkti mūsų namą, ar ne?

– Mūsų mažytį mielą rustico, – ilgesingai pridūrė Maja, nes būtent taip tokie namai čia vadinami.

– Na, nesu tuo tikras, bet…

– Ar norėtumėt apsižiūrėti viduje?

Įėjome į virtuvę, kur iš tiesų buvo Bruno motina. Ji skrudino cukinijas keptuvėje.

– Juk čia kokia nors aktorė, tiesa? Nusamdėte ją, kai sužinojote, kad atvažiuosim.

Paspaudėme mamai ranką, kuri mums itališkai paaiškino, kad jai labai patinka kaskart, kai keičiasi namo gyventojai, atvažiuoti iš Romos ir gaminti maistą Brunui ir Majai. Jai šis namelis irgi labai patinka.

Rustico – nedidukas namelis: virtuvė ir svetainė kartu su valgomuoju pirmame aukšte ir du miegamieji – abu su atskiromis voniomis – antrame. Ir viskas. Bet mano akiai viskas čia atrodė tobula. Namui kone 350 metų, bet yra ir visi šiuolaikiniai patogumai, labai subtiliai įtaisyti po istoriniu jo stogu. Juk Brunas filmų dailininkas – jis tikrai žino, ką daro. Kai vėl išėjome į lauką, jis man parodė malkomis kūrenamą krosnį prie pergolės. Ji atrodė milžiniška. Iš pradžių pamaniau, kad čia namelis svečiams.

– Šiai krosniai – forno – 400 metų. Ji čia jau buvo dar prieš atsirandant namui.

– Ar ji vis dar veikia?

– Dar ir kaip. Praeitą vasarą surengėme čia vakarėlį ir krosnyje kepėme picas trisdešimčiai žmonių.

Man to užteko. Mane visiškai papirko. Dabar aš priklausau jiems.

– Papasakok jiems apie savo planus, – įsiterpė Džodžo.

– Oi, tikrai. Mums pavyko gauti komunos pritarimą pasistatyti priestatą, kone dvigubai praplėsti namo plotą. Ir dar įsirengti baseiną. Šiais laikais nelengva gauti tokius leidimus. Ypač alyvmedžių giraitėse.

Brunas susirado brėžinius ir visi susibūrėme prie stalo, kad juos apžiūrėtume. Maja nuėjo į virtuvę ir atsinešė butelį vyno. Jis buvo pilstomas, butelis su plastmasiniu kamšteliu ir jokios etiketės. Mama išnešė dubenį cukinijų ir visi kartu jie mus įkalbėjo atsipalaiduoti, užkąsti ir išgerti. Ant stalo atsirado pomidorų iš daržo – su mocarelos griežinėliais, apšlakstytais alyvuogių aliejumi, ir duonos. Juokavome ir pasakojome istorijas apie filmavimus užsienyje, o Maja panoro viską sužinoti apie Karolinos gyvenimą, jos vaikystę Azijoje. Net nepastebėjome, kaip prabėgo laikas. Dabar jau saulės spinduliai skverbėsi per pergolę iš priešingos pusės.

Džilė kaip tik pasakojo apie tai, kaip prieš dvidešimt penkerius metus Italijoje filmavosi su Lina Vertmuler.

– Ar tame filme nevaidino ir Džianinis? – paklausė Brunas.

– Taip, – atsakiau. – Mes su juo seni pažįstami.

Brunas čiupo savo telefoną ir surinko numerį.

– Žankarlai? Čia Brunas. Pas mane svečiuose žmogus, kuris tave pažįsta.

Jis padavė man ragelį. Iš tiesų Žankarlo nemačiau jau dvidešimt metų.

– Žankarlai? Sono Mikis (ištariau su ilgąja y – Mykis, nes taip mane vadino visi kartu filmavęsi italai).

– Mikis? Kokį velnią ten veiki? – paklausė jis vis dar siaubingai laužyta anglų kalba.

– Galbūt pirksiu Bruno namą.

– Rustico? Jis negali jo parduoti. Jie beprotiškai jį įsimylėję. Perduok jam, kad jis pazzo. Tutto pazzo.

Padėjęs ragelį pasakiau Brunui, kad Žankarlas jį išvadino bepročiu. Šelmiškos Bruno akys blykstelėjo po kepuraitės snapeliu.

– Greičiausiai jis teisus.

Po stalu jie susikibo su Maja rankomis. Stojo tyla. Mes mėgavomės rustico namelio skleidžiama energija. O tada prabilo Maja.

– Prieš porą savaičių mes lygiai taip pat čia sėdėjome. Leidosi saulė. Aš parodžiau Brunui, kad galų gale vijokliai suaugo ant pergolės viršaus. Kitą dieną jis paskambino Džoanai ir pasakė jai, kad nori parduoti namą. Jei būčiau žinojusi, būčiau tyliai naktį išslinkusi ir nupjovusi visus vijoklius.

– O kas tada – supranti? – nusišypsojo Brunas. – Man reikia statyti. Kitaip tiesiog numirsiu.

Žvilgtelėjau į Džilę – ji nusišypsojo. O tada ji man linktelėjo. Ne šiaip sau – ji kietai sučiaupė lūpas ir suraukė antakius, tarsi sakydama: „Aš viską kruopščiai apgalvojau ir jau galiu tau pagrįstai atsakyti.“ Ji užsimerkė ir dar kartą aiškiai, iškalbingai linktelėjo. Pajutau, kaip man iš po kojų ima slysti žemė.

Septintas skyrius

ATSISVEIKINDAMI APSIKABINOME BRUNĄ IR MAJĄ. PASAKĖME, KAD PASIŪLYMAS MUS DOMINA, BET NORIME PASITARTI. DAR paklausėm, ar Bruno mama parduodama kartu, nes taip namo vertė neabejotinai padidėtų. Apsikabinome ir su Bruno mama. Tada apsikabinome su Džoana ir padėkojome, kad pastarąsias kelias dienas ji padirbėjo mūsų gide. Mes juk aktoriai, o aktoriai mėgsta apsikabinti. Varteliai atsidarė ir mūsų automobilis iš lėto nusileido kalnu žemyn link pagrindinio kelio, užnugaryje palikdamas rustico namelį ir tuos nuostabius žmones.

Mano širdis atrodė tuoj išlėks iš krūtinės. Ar mane sunervino netikėtai pasikeitusi Džilės nuomonė? Galbūt visos mano kalbos apie planus pirkti namą Europoje tebuvo blefas, o ji – vieninteliu galvos linktelėjimu – viską perprato? Mano mintis užtvindė tūkstančiai abejonių. Ar toks pirkinys mūsų kišenei? Juk mes, galima sakyti, nebedirbam – ir faktas, kad galime leisti sau praleisti tiek laiko Italijoje, tai puikiai įrodo. O gal aš visai išsikrausčiau iš proto, jei ketinu išleisti didžiąją mūsų santaupų dalį namui kažkur pasaulio pakrašty? O ką pasakys mano brolis? Dieve šventas. Mano brolis Edis, ketveriais metais už mane vyresnis, atstovauja šviesiajai šeimos pusei. Na, gal šis žodis ir nėra pats tinkamiausias, turiu galvoje, jo šviesų protą, mat jis – mūsų buhalteris, finansinis patarėjas ir mano atrama, užtikrinanti, kad nebūsiu emocijų bangos nušluotas nuo teisingo kelio. Tikra palaima turėti vyresnį brolį, kuris tavimi išties rūpinasi, bet jau dabar galiu įsivaizduoti, į kokį kivirčą įsivelsiu dėl šio pirkinio. Ir ar tikrai ten prie stalo Džilė man linktelėjo, ar jai tiesiog kažkas įkrito į akį?

O svarbiausia man, kad Džilė panorėtų leistis į tokį nuotykį. Metų metus energingai, aistringai ir atkakliai ieškojau malonumų, o galiausiai supratau, kad jausiuosi patenkintas tik tada, kai Džilė gaus viską, ko nori. Tarp kitko, tai nereiškia, kad mano svajonės nėra svarbios. Jai jos labai patinka. Juk taip dažnai mano svajonės padeda mums puikiai praleisti laiką. Bet jei įsikibęs savo svajonės bent akimirką pamiršiu Džilę, tuomet viskas sugadinta.

Ne, ji tikrai man linktelėjo ten sode. Ji tarsi sakė, kad to nori. Kam tokie pokyčiai? Kodėl šitas namas? Kodėl būtent dabar?