Teheranas temstant

Salar Abdoh

Teheranas temstant

MALEKAS

Jis praleido savaitgalį viename analitiniame centre, įsikūrusiame netoli Diupono aplinkkelio Kolumbijos federacinėje apygardoje, dalydamasis mintimis su gausiu būriu atsistatydinusių amerikiečių kariškių ir politinių mokslų dėstytojų, progai pasitaikius teikiančių savo paslaugas įvairioms valstybinėms įstaigoms. Dabar, grįždamas į Niujorką naktiniu, penkios minutės po pirmos vykstančiu traukiniu, Reza Malekas, kuris kadaise regėjo, kaip įtūžusi minia ištempė iš vienos Bagdado alkoholio parduotuvės kažkokį vyrą ir jį padegė, sėdėjo beveik tuščiame vagone ir kankinamas prisiminimų apie sprogimo nuplėštą vieno žmogaus veidą šiek tiek drebančiomis rankomis siurbčiojo burboną iš nešiojamojo kompiuterio dėkle prastai slepiamo buteliuko.

Jo slogius prisiminimus išblaškė suskambėjęs mobilusis telefonas.

– Noriu, kad atvažiuotum. Turiu vieną reikalą.

Skambino Sina Vafa iš Teherano.

– Kaip tik dabar galvojau apie tai, kas prieš ketverius metus nutiko Mosule. Prisimeni?

– Tiksliau – prieš trejus. Tas vyrukas išlėkė į orą priešais mus tik už dvidešimties metrų. Po sprogimo sveika liko vien jo nosis, o kita veido dalis išsitaškė po dulkes.

Apie tokius dalykus Sina Vafa visada kalbėdavo atsainiai, tarsi tai jo nejaudintų. Ir, galimas daiktas, iš tiesų jo nejaudino. Tačiau jie nedavė ramybės Malekui. Jis nebuvo karys, kokiu dėjosi esąs Sina. Malekas buvo knygų žiurkė, tinkamu laiku atsidūrusi neteisingame kare. Po kurio laiko karo patirtis jam šiek tiek padėjo padaryti akademinę karjerą. Tam tikra prasme šis karas, nors ir kaip keistai skambėtų, išgelbėjo jam gyvybę. Tačiau jis taip pat matė dalykų, kuriuos mielai būtų ištrynęs iš savo atminties. Tokių kaip to vyro sudeginimas prie alkoholio parduotuvės Doros kvartale. Arba ta beveik sveikutėlė nosis Mosule, Irake. Vieną akimirką jų vedlys, gražus jaunas kurdas, trykšte trykštantis gyvenimo džiaugsmu ir entuziazmu, eidamas priekyje, už dvidešimties metrų nuo jų, pasakojo apie savo vestuvių planus, o kitą sekundę ant kažko užmynė ir akimirksniu liko be veido, tarytum jis visas būtų nuimtas kaip kaukė.

Kaip žmogus gali susitaikyti su tokiais dalykais? Jis norėjo pasikalbėti apie tai su Sina. Tačiau balsas telefono ragelyje nutilo – tolimas ryšys nutrūko. Laukdamas, kol Sina vėl paskambins, Malekas mintimis nuklydo į Mosulą, Bagdadą, Teheraną ir, savaime suprantama, pas savo geriausią draugą Siną. Malekas stengdavosi negalvoti apie tai, kad Sina virto prisiekusiu, užkietėjusiu amerikiečių priešu. Tarsi jo siela būtų buvusi tik dar vienas sudegęs kūnas pakelėje, paslėptos bombos sprogimo vietoje.

Tačiau dabar Sina vėl skambino jam. Ko norėjo? Kodėl skambino jam? Kiekvieną dieną Malekas iš pat ryto pabudęs skaitydavo naujienas apie žuvusius jaunus amerikiečių karius. Karas vis dar tęsėsi, ir kiekvieną kartą, matydamas tuos pranešimus ir skaitydamas žuvusiųjų pavardes, Malekas prakaituodavo kaip žmogus su nešvaria sąžine. Jis gyveno čia, Jungtinėse Valstijose, tačiau ši šalis buvo ne visai jo. Jis mokėjo mokesčius, turėjo neįkainojamą mėlyną Amerikos pasą ir jau dvejus metus dirbo gerai apmokamą dėstytojo darbą Niujorke. Nors jo koledžas buvo vidutinis, ir Malekas dėstė visai ne tuos dalykus, kuriuos studijavo, jis nesiskundė. Du kartus per savaitę pėsčiomis eidavo skaityti paskaitų, o po darbo pasivaikščiodamas grįždavo į savo ramų butą viršutiniame Harleme, esančiame už dvidešimties minučių kelio nuo koledžo. Jam patiko šis rajonas, aplinkui skambantis dominikiečių ispanų kalbos stakato. Mėgo žiūrėti, kaip vyrai iki išnaktų ant suolelių žaidžia domino, o pagyvenusios moterys sėdi ant savo pliažo kėdžių ir plepasi žiūrėdamos, kaip jų maži vaikai dūksta ir važinėjasi paspirtukais. To pakako padrąsinti žmogų ir grąžinti jam viltį. Tai piršo mintį, kad labai pasistengus ir kabinantis į kiekvieną progą pasaulio neteisybes galima kaip nors ištaisyti. Čia išsipildė jo, imigranto, svajonė. Ir netgi pasirodė, kad gauti kvietimus vykti į Vašingtoną pasidalyti savo mintimis su rimtais seniais, atsistatydinusiais kariais ir Pentagono veikėjais, buvo ne taip jau blogai.

Vėl suskambus mobiliajam telefonui jis iš karto paklausė Sinos:

– Kam tau reikia, kad atvykčiau į Teheraną?

– Turiu teisinių problemų.

– Kokių problemų?

Jie kalbėdavosi tik angliškai. Taip susiklostė tais laikais, kai jiedu studijavo Berklio universitete Kalifornijoje. Kažkuriuo metu, apytiksliai – trečiųjų studijų metų pradžioje – Malekas pagaliau suvokė, kad Sina beveik garantuotai beviltiškas. Jis pasidarė vienu iš užkietėjusių koledžo „antiamerikiečių“ ir kalbėjo apie sugrįžimą į Rytus taip, tarsi ten jo būtų laukęs išsigelbėjimas. Iš pat pradžių Malekas manė, kad tai tik poza. Praeinanti stadija. Daugeliui pienburnių būdinga išlieti savo nuoskaudas deginant Amerikos vėliavas. Ilgainiui Sina iš to išaugs, tikino save Malekas. Ir kartkartėmis jis bandydavo priminti Sinai paprastus faktus: jis esąs Sina Vafa iš garsaus Vafų klano, labai stambių Vidurio Rytų turtuolių atžala. Nors Vafos praturtėjo ne iš naftos, tačiau jų turtai vis dėlto buvo dideli. Tokie dideli ir taip sparčiai augantys iš Vafų verslo sandėrių su Amerikos bendrovėmis, kad per revoliuciją islamistai skyrė premiją už Sinos tėvo galvą. Tada tėvas su sūnumi buvo priversti bėgti iš Irano kaip stovi. Kiek kartų iki išnaktų jie diskutuodavo apie tą bjaurią praeitį. Ginčai apie Ameriką ir amerikiečius vos nepereidavo į muštynes. Ir apie visa tai jie kalbėdavosi angliškai, laikydamiesi šios kalbos tarsi kokios tikėjimo dogmos.

– Tai rimtas reikalas, – pasakė Sina sugriežtėjusiu balsu. – Tu vienintelis žmogus, kuriuo aš pasitikiu, Rezai. Man reikia, kad būtum čia.

Malekas svarstė, ką visa tai galėtų reikšti. „Teisinių problemų“ tokiam vyrukui kaip Sina ir tokioje šalyje kaip Islamo Respublika galėjo kilti tik vienu atveju: pagaliau pavykus įtikinti teismą grąžinti jam dalį konfiskuotų jo tėvo turtų. Jie buvo tokie didžiuliai – gamyklos, restoranų tinklai, žemė, sporto komandos, kino teatrai ir miškų ruožai palei Kaspijos jūros pakrantę, – tad net dalelė jų reiškė pasakiškus turtus. Vis dėlto, jeigu jam iš tiesų atsirado galimybė atgauti šiuos turtus, kilo klausimas, kodėl Islamo Respublika nutarė juos grąžinti Sinai? Kaip jis įtikino valdžią, kad nusipelnė dalies savo bedievio, Ameriką mylėjusio tėvo turtų? Ir kuo jam galėtų padėti Malekas?

Akimirką Malekas tyliai priešinosi akstinui sutikti. Tiesa, jis nebuvo davęs sau žodžio niekada negrįžti į Iraną. Jis tik neturėjo dėl ko ten sugrįžti. Išskyrus Siną. Tada pajuto spąstus. Teisinės problemos reiškė, kad jam teks į kažką įsivelti. Pasirašyti kokius nors dokumentus. Nerimo apimtam Malekui šią akimirką kilo mintis truktelėti dar šiek tiek viskio. Kiti keleiviai jo traukinio vagone snaudė prie savo nešiojamųjų kompiuterių. Verslo žmonės. Jie gyveno palyginti ramiai, nors kartais ir tekdavo vėlyvą vakarą leistis į kelionę traukiniu ar anksti rytą skristi iš vienos šalies pakrantės į kitą. Galbūt jie turi kitus namus Vestčesteryje arba Česapike. Be abejo, jiems irgi nestinga rūpesčių, tačiau niekas niekada neprašys jų vykti į tokią vietą kaip Teheranas ir veltis į teisinius reikalus. Kokius teisinius reikalus? Irane žmogus arba elgiasi kaip liepta, arba atsiduria kalėjime. Bet ar jis gali pasakyti Sinai „ne“? Ir kai tik Malekas suprato, kad negali neišpildyti draugo prašymo, slogutis iš karto išsisklaidė. Seno draugo niekas nepakeis. Jis nuvyks į Teheraną ir ištemps Siną iš to jovalo.

Malekas puikiai suprato, kad telefonu, dundant per Delavaro valstiją į šiaurę lekiančio traukinio ratams, skiriamas nuo Sinos tūkstančių kilometrų, daugiau informacijos iš jo neišpeš. Jausdamasis jau įsitraukęs į jo reikalus ir tikriausiai tai išduodančiu balsu jis atsakė:

– Vasaros atostogos jau tuoj prasidės. Aš atvyksiu, bičiuli. Tada ir pakalbėsime.

Grįžęs į Niujorką Malekas spėjo numigti vos keletą valandų. Jį pažadino telefonas. Skambino Klara Vikingstad. Priešingai, negu galėjai pamanyti iš jos pavardės skambesio, Klara buvo smulki moteris. Penktą dešimtį baigianti brunetė protingomis rudomis akimis, kurios žvelgė į pasaulį daugiausia besirūpindamos, kad nebūtų paneigta jos valia. Malekas didžiąją savo, suaugusiojo, gyvenimo dalį tyrė Vidurio Rytų filosofiją siekdamas filosofijos mokslų daktaro laipsnio. Vis dėlto jis matė, kad Klara šį regioną pažįsta geriausiai iš visų žmonių, kuriuos jis sutiko dirbdamas ten vertėju. Be to, ji buvo ir bene ambicingiausia iš jų visų. 2004-ųjų pavasarį Bagdade ji išgelbėjo Maleko kailį – tiesiogine šio žodžio prasme. Ir už tai jis jautėsi visąlaik jai skolingas.

– Malonu vėl kalbėtis su tavim, Rezai, – tarė ji. – Noriu kai ką tau pasiūlyti.

– Leisk, atspėsiu: tu vėl vyksti į Teheraną ir tau reikia vertėjo.

– Geresnio už tave nerasi.

Malekas ją patikino, kad bus laimingas galėdamas pasitarnauti. Bagdade ji išskėstomis rankomis stojo prieš perdėtai stropų JAV armijos seržantą, kuriam pasirodė įtartinas Maleko elgesys:

– Jis mano vertėjas, neleisiu suimti.

Šiam pabandžius nustumti ją nuo kelio ir įsakius porai savo treniruotų devyniolikmečių su uniformomis išvesti hadžį, ji blefavo, kad po aštuonių valandų Amerikoje ši istorija pirmiausia nuskambės per žinias.

– Ir taip baigsis tavo šlovinga karinė karjera!

To užteko ištraukti Malekui iš bėdos. Užteko, kad už tai ją pamiltų. Tačiau po keleto metų, sugrįžęs į Jungtines Valstijas, jis greitai pasidarė jai tik dar vienu šaltiniu, dar vienu vertėju, vienu iš vyrukų, su kuriais Klarai kurį laiką teko dirbti įvairiuose neramiuose pasaulio užkampiuose. Malekas buvo numeris, veidas, vietinis vyrukas, su kuriuo permiegi keletą kartų, nes netolimas artilerijos dundėjimas sukuria puikią atmosferą atsitiktiniams lytiniams santykiams.

Ar visa tai reiškė, kad pyko ant jos? Ne, jokiu būdu. Anot persų posakio, jis mielai klojosi jai po kojomis. Kartą Klara pasielgė kaip tikras draugas, ir jis to nepamiršo.

– Žinai, Klara, skaičiau tavo paskutinius straipsnius. Bet kuo iš tikrųjų tau parūpo Gvatemala? – paklausė jis.

– Mirties būriai. Pagrobimai. Įprasti dalykai. Man tiesiog prireikė kurį laiką atsipūsti nuo Vidurio Rytų, Rezai. Juk žinai, kaip būna. Pats visa tai patyrei, – šiek tiek patylėjusi ji pridūrė. – Atsiprašau, kad negalėjau daugiau su tavim pasikalbėti tą savaitgalį.

Klara taip pat dalyvavo diskusijose tame analitiniame centre. Tačiau ji atvyko su kažkokiu vyru. Vyresniu, mandagiai atlaidžiu fotožurnalistu, tikriausiai įkopusiu į savo profesijos panteoną. Vienas iš tų vėtytų ir mėtytų Hemingvėjaus tipo žurnalistų, kurie savo gyvenimo aprašymuose nurodo parengę reportažus apie dešimtis karų įvairiausiose šalyse ir nepraleidžia progos apie tai pasakoti.

Vis dėlto tą šeštadienio vakarą Malekas su jais pavakarieniavo, o Klara pažadėjo jam paskambinti. Ir štai paskambino.

– Nieko baisaus, – pasakė jis. – Teherane turėsime į valias laiko pasikalbėti. Nebent Jo Didenybė tavo draugas fotografas vyksta ten kartu su tavim.

Ji nusijuokė:

– Ne, jis tik draugas. Be to, iraniečiai vis tiek neduotų jam vizos.

– Jie nori, kad tu priklausytum tik jiems, Klara, – banaliai pajuokavo Malekas, – ir aš jų už tai nesmerkiu.

Vašingtone ji paklausė, ką pastaruoju metu veikia, ir jis atsakė, kad ėmėsi dirbti dėstytoju Niujorke.

– Ką gi, regis, tu įsitvirtinai Amerikoje, Rezai. Tai geriau, negu vaikytis istorijų, amžinai nerimauti, ar paskui gausi darbo, tiesa? Tu čia radai savo nišą. Laikykis jos.

Jis ir vėl mintyse nusistebėjo, kokie savotiški pasidaro žmonių santykiai atliekant tokį darbą kaip Klaros. Susitikęs su žmonėmis trumpai suartėji, kartais – dėl tokių aplinkybių, kokios susiklostė aną pavasarį Bagdade – netgi pernelyg. Sykiu dirbi, sykiu miegi, o paskui, įvykdęs užduotį, trauki savais keliais. Gal kurį laiką dar palaikai ryšius, tačiau gyvenimas daro savo, ir ryšys susilpnėja. Deja, taip jau būna. Net romanai dėl tokio darbo specifikos greitai užsimezga ir greitai nutrūksta.

– Taip, tai saugus darbas, Klara. Tik nežinau, ar pavyks jį išsaugoti.

– Kodėl?

– Jie reikalauja, kad parašyčiau dar vieną knygą.

Ji vėl nusijuokė, šį kartą taip, tarsi jis būtų pasakęs kažką kvaila.

– Rezai, betgi rašyti knygas yra dėstytojo darbo dalis. Kiek metų tu mokeisi rašyti?

– O jeigu neparašysiu, ir dar greitai, jie paspaus man ranką ir pasakys sudie. Jiems tik trumpam reikėjo dėstytojo – smėlynų negro, – tarė jis, pabrėždamas paskutinius žodžius, kad įspūdingiau skambėtų. – Tikriausiai jiems reikėjo įvykdyti kažkokias samdymo kvotas. Dabar jas įvykdė ir…

– Liaukis taip kalbėti, Rezai. Daraisi tikras zirzlys.

– Klara, – neatlyžo jis, – tu žinai, kad man patinka mano dabartinis gyvenimas. Jis paprastas. Jis ramus. Kartais mūsų rajone gali išgirsti pistoleto šūvį, tačiau ne granatų ir bombų sprogimus. Čia, Harleme, tikras rojus. Nenoriu jo prarasti. Tikrai tikrai nenoriu.

– Neprarasi. O jei ir prarastum, visada gali vykti į Vašingtoną ir dirbti kokiame nors analitiniame centre. Jų čia gyvas velnias. Aš net galėčiau tarti už tave gerą žodį. Turiu ryšių.

Ji buvo pasirengusi jam padėti. Iš širdies.

– Nori pasakyti, kad aš galėčiau kiekvieną dieną sėdėti kokiame nors kambarėlyje ir pliekti vieną pranešimą po kito nekvaršindamas sau galvos, jog pasaulis ritasi velniop.

– Pasaulis visada ritasi velniop, Rezai. Neimk taip į širdį.

Ji padėjo ragelį, o jis ilgą laiką mąstė apie šiuos du pokalbius telefonu. Klara Vikingstad norėjo, kad jis vyktų į Teheraną ir vėl būtų jos vertėjas, o Sina pageidavo, kad jis atvyktų padėti jam tvarkyti kažkokių reikalų. Malekui tas miestas, Teheranas, panėšėjo į pasiklydusį, sutrikusį ir labai pavojingą vaiką. Vis nepaliaujamai augantį. Jis plėtėsi visomis kryptimis, ir dešinioji jo ranka nežinojo, ką daro kairioji. Toje vietoje daugiausia viešpatavo tyli neviltis, nors retsykiais kas nors ir iškrėsdavo kokią nors didvyrišką, tačiau beprasmę, kvailystę, kuri neduodavo jokios naudos. Gyvendamas tame mieste po kurio laiko pavargsti nuo kasdienės kovos dėl kiekvieno mažmožio. Ir vieną dieną pabudęs suvoki, kad nebemoki šypsotis. Ilgų, juodų dievobaimingų moterų čadrų niūrastis ima dusinti. O pabuvojęs turtuolių vakarėliuose, kur pataikaujama visoms, kokios tik įmanomos, ydoms, jauti, kad oro trūksta dar labiau. To miesto pakvaišimas, jo asimetrija, iš visų pusių tykantys įvairiausio pobūdžio pavojai ilgainiui darosi nebepakeliami. Kyla noras bėgti. Bet iki to laiko jau būni įjunkęs į Teheraną. Jis prikausto tave. Jis tikrai kurį laiką buvo prikaustęs Maleką. Ir jis bijojo šio miesto. Bijojo todėl, kad puikiai jį pažinojo: čia akimirksniu viskas gali pasisukti prieš tave. Ir tada tu atsidurtum beviltiškoje padėtyje, neturėdamas kur eiti ir į ką kreiptis.

* * *

Jo kabinete buvo Kandisė Vinsent.

Jų bendravimas užsimezgė prieš tris mėnesius. Pavasario semestro pradžioje. Vieną dieną ji įėjo į jo kabinetą ir paprašė pagalbos.

– Dėstytojau, noriu ko nors daugiau pasiekti. Noriu aprašyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

Papasakoti, kaip yra iš tiesų, pasakė ji. Ką iš tiesų reiškia būti juodaode moterimi, tuoj įkopsiančia į ketvirtą dešimtį, auginančia du mažus berniukus savo bute viename iš socialinių daugiabučių anapus upės Bronkse. Ar jis negalėtų jai padėti? Gal retkarčiais duotų patarimų?

Keista, kad tokios pagalbos ji paprašė Maleko. Tai neįėjo į jo pareigų apibrėžimą. Tačiau Malekas sutiko. Pažadėjo skaityti jos rašinius. Ir juose nebūtinai turi būti aptariamos tik mokymo programoje numatytos temos. Jis juos pataisysiąs. Patarsiąs.

– Nesijaudink, Kandise.

Iš tiesų jis tai darė daugiau dėl savęs negu dėl jos. Pagalba šiai studentei, nutarė jis, bus tas išeities taškas, nuo kurio jis pradės čia, Amerikoje, naują gyvenimą. Nuo kažko juk reikia pradėti, tai kodėl ne nuo Kandisės Vinsent? Taigi jis tris mėnesius skaitė išsamius jos gyvenimo aprašymus – kokios dramos vyksta kiekvieną rytą paliekant vaikus mokykloje, kaip ji kiekvieną savaitę dūsta valstybinių įstaigų priimamuosiuose, laukdama maisto talonų ir pažymų pašalpai, kompensacijai už komunalines paslaugas, sveikatos draudimui gauti. Nesibaigianti stumdymosi ir biurokratijos karuselė, kuri priminė jam, kaip žmonės gyvena Teherane. Kandisės pasaulis jam buvo tolimas, bet pažįstamas. Ir pamažu iš šio susirašinėjimo netikėtai užsimezgė nuotolinė bičiulystė. Tyra. Ji daug neprašė, tik atsakyti į elektroninius laiškus.

Tačiau dabar artėjo mokslo metų pabaiga, ir Kandisė vėl apsilankė jo kabinete susirūpinusi, kad, jai baigus koledžą, jis pamirš ją ir nebenorės toliau skaityti jos rašinių.

– Ar leisite man ir toliau siųsti jums savo rašinius, dėstytojau?

– Žinoma.

Nudelbusi žvilgsnį į šalį ji tarė:

– Mano berniukų tėvas netrukus išeis iš kalėjimo.

– Ar tai gerai, ar blogai, kad tavo vyras išeis į laisvę?

Ji papurtė galvą:

– Jis jau seniai man ne vyras. Tik vaikų tėvas. Nežinau, ar čia gerai, ar blogai. Pažiūrėsim. Kad ir kas nutiktų, būkite tikras, aš jums apie tai parašysiu.

Jis atsistojo, o ji žengė artyn ir stipriai, šiltai, seseriškai apkabino. Atsitraukusi pažvelgė į jį ir tarė:

– Mano knygoje jūs esate teigiamas personažas, dėstytojau.

Jis patikino, kad irgi jaučia simpatiją jai.

Po pusvalandžio Malekas sėdėjo prie anglų kalbos katedros vedėjo kabineto durų. Jis buvo gavęs vedėjo elektroninį laišką, kuriame šis pranešė, kad jam skubiai reikia susitikti su Maleku, kol dėstytojai neišsivažinėjo vasaros atostogų. Kyštelėjęs galvą iš savo kabineto ir pamatęs čia pat sėdintį Maleką, jis rankos mostu pakvietė įeiti. Vedėjas buvo vienas iš tų energingų mažų administratorių, kupinų nervingo entuziazmo. Malekas dažnai matydavo jį tolimuose pastato flygeliuose, tikrinantį, ar kitų katedrų augalai tinkamai palaistyti. Lygiai prieš trejus metus šis vyrukas netikėtai atsiuntė jam elektroninį laišką siūlydamas dirbti jų katedroje rezidentu žurnalistu. Po vienerių metų bandomojo laikotarpio, jeigu viskas bus gerai, jie kasmet atnaujinsią sutartį su Maleku. O po penkerių metų jis galėsiąs gauti ir nuolatinį etatą.

Malekui nespėjus net atsisėsti vedėjas paklausė:

– Kaip manote, ar galėsite kitais metais išleisti kokią nors knygą?

– Kol kas dar renku jai medžiagą.

– Ką tai reiškia?

Vedėjo balse skambėjo nuoskauda, tarsi Malekas būtų jį įžeidęs. Jis buvo teksasietis ir turėjo neįprastai aukštą balsą. Savo nusivylimą jam reikėjo nukreipti į kokį nors konkretų dalyką, ir tai, kad Malekas neįstengė publikuoti nė vieno straipsnio apie Vidurio Rytus, suteikė galimybę jam pasiraukyti.

– Pakviečiau jus čia dirbti, nes knygoje, kurią parašėte, įžvelgiau jūsų galimybes. Aš kovojau, kad būtumėte priimtas dirbti mūsų koledže.

Iš tiesų tai nebuvo knyga, veikiau reportažų iš amerikiečių karų pakraščių rinkinys, ir sumanymas ją išleisti Malekui į galvą atėjo beveik atsitiktinai. Baigęs Berklio universitetą jis dar septynerius metus plūkėsi siekdamas Vidurio Rytų studijų daktaro laipsnio. Septynerius metus studijavo sufistų, musulmonų mistikų, gyvenusių Basroje, nūdienos Irake, prieš tūkstantį metų, filosofiją. Jos mokyklas, kurių atstovai nepaliaujamai skelbė, kaip Dievo šviesa apšviečia visus ir kiekvieną. Malekas nemanė, kad šis studijų objektas nenaudingas (kas nors juk turi studijuoti tokius dalykus), tačiau 2002-aisiais, kai jis gavo šios srities daktaro laipsnį, amerikiečiai jau buvo Afganistane, rengėsi invazijai į Iraką, ir retas kuris universitetas ieškojo žmogaus, galinčio papasakoti studentams apie musulmonų mistikus, gyvenusius prieš tūkstantį metų. Taigi jis susikrovė daiktus ir grįžo namo. Sina, kuris jau keletą metų gyveno Teherane, padėjo savo senam draugui gauti vertėjo darbą; vėliau Malekas įsitvirtino vertimų srityje ir susirado savų klientų, žurnalistų, kartkartėmis atvykstančių rengti reportažų, tokių kaip Klara Vikingstad. Ilgus metus studijuodamas doktorantūroje Malekas ištobulino ir arabų kalbos įgūdžius, todėl jis tapo vienu iš tų retų vertėjų, kurie galėjo lydėti Vakarų žurnalistą ne tik Irane ir Afganistane, bet ir Irake bei kitose arabų šalyse. Po kurio laiko jis pasidarė labai paklausus vertėjas, kurio pavardė buvo užrašyta kiekvieno Europos ir Amerikos užsienio korespondento adresų knygelėje. Taip jis ėmė dalyvauti įdomiuose įvykiuose ir pamažu pradėjo pats rašyti laisvu laiku nedidelius reportažus, publikuoti juos Azijos laikraščiuose ir interneto portaluose. O tada tarsi iš dangaus nukrito šis teksasietis su aukštu nosiniu balsu: jis parašė Malekui elektroninį laišką siūlydamas dirbti jo vadovaujamoje katedroje ir mokyti studentus rašyti kūrybiškus reportažus. „Kodėl gi ne?“ – pamanė Malekas. Šiaip ar taip jam ėmė įkyrėti gyvenimas Teherane, nuolat važinėjant po Vidurio Rytų regioną. Toks darbas ilgainiui įklampina į detales: dar vienas savižudis sprogdintojas, dar vienas pasikėsinimas į aukštą pareigūną. Dar viena raketa, paleista iš radijo bangomis valdomo lėktuvo, nukrypo nuo kurso ir nusinešė keturiasdešimties vestuvininkų gyvybes. Pasidarai ciniškas, o paskui dėl ciniškumo ima graužti sąžinė ir nebetenki ramybės. Taip susidarė ydingas ratas. Toks ydingas, kad Malekas jau buvo pradėjęs žaisti su opiumu, kurio tarp Teherano ir Kabulo ilgai ieškoti netekdavo.

Taip, jis grįš į Ameriką ir mokys studentus kūrybiškai rašyti reportažus, kad ir ką tai galėtų reikšti. Teksasiečio pasiūlymas buvo Dievo dovana, gelbėjimosi ratas. Turint galvoje, kad Malekas nagrinėjo musulmonų mistikų filosofiją daugiau negu dešimtmetį, įskaitant paskutinius bakalauro studijų metus, mokslinio darbo siūlymas tikriausiai buvo savotiška gražaus, idealaus teisingumo apraiška. Jis to nusipelnė.

– Kol kas renku medžiagą, – pasakė jis vedėjui. Tai buvo akivaizdus melas. Jis neturėjo jokių sumanymų. O knygą todėl, kad likimo valia atsidūrė tų karų sūkury ir tiesiog pavaizdavo, ką matė. Jis buvo ne toks kaip Klara Vikingstad ar kiti žurnalistai, kuriems vertėjavo. Jis buvo ne profesionalas. Tuos įvykius aprašyti jam pavyko todėl, kad buvo jų liudininkas. O tai didžiulis skirtumas.

Vedėjas paėmė nuo stalo buteliuką kažkokių vaistų, iškratė sau į saują keletą skirtingų spalvų piliulių ir vienu kartu tarsi kokius saldainiukus jas prarijo. Paskui gurkštelėjo kavos ir pažvelgęs į Maleką tarė:

– Ir dar šis tas.

Malekas laukė, kol jis baigs.

– Mes priimsime kitą žmogų dėstyti to paties dalyko kaip ir jūs. Jis pradės dirbti rugsėjį.

Tai štai dėl ko vedėjas iš tikrųjų šiandien jį išsikvietė. Jis norėjo pranešti Malekui žinią, kad jie samdo kitą žmogų, kuris konkuruos su juo dėl nuolatinio dėstytojo etato.

Malekas iš tiesų nežinojo, ką jam atsakyti. Tam tikra prasme vedėjas elgėsi kilniai, pranešdamas apie tai Malekui. Jis išsikvietė jį norėdamas įspėti. Girdi, verčiau parašyk ką nors apie tuos savo Vidurio Rytus, dėstytojau Malekai, arba virsi istorija.

– Norėčiau susitikti su tuo žmogumi, – pasakė Malekas. – Savo būsimuoju kolega.

Vedėjas staiga pralinksmėjo. Gal tiesiog greitai suveikė tos piliulės.

– Štai ką jums pasakysiu, – jis pasirausė savo stalčiuose ir ištraukė knygą. – „Žiema Babilone“. Autorius – Džeimsas Makgreivis. Tai fantastiška knyga. Ją parašė naujasis jūsų kolega. Iš dalies joje kalbama apie tuos pačius dalykus kaip ir jūsų knygoje. Na, ne visai tuos pačius. Jis – buvęs jūrų pėstininkų kapitonas. Tarnavo Irake, Afganistane ir panašiose vietose. Tai gera knyga. Ji gali jus įkvėpti. Turėtumėte ją perskaityti.

– Jau perskaičiau.

Vedėjas atrodė apstulbęs, tarsi jam netilptų galvoje, kad Malekas skaito kitų žmonių knygas.

– Ir ką apie ją manote? – paklausė jis.

– Ji puiki.

– Kodėl taip galvojate?

– Joje rašoma tiesa.

Paskui, norėdamas patikinti vedėją, pridūrė:

– Aš net naudojau ištraukas iš jos per savo paskaitas.

Malekui išėjus iš vedėjo kabineto katedroje prasidėjo šventinis sambrūzdis – buvo švenčiama mokslo metų pabaiga. Ant ilgo stalo stovėjo išrikiuoti vyno buteliai, ir jauni, menkai apmokami dėstytojai doktorantai rinkosi valgyti dosnių vaišių, išdėliotų ant to stalo. Malekas valandėlę pastovėjo prie jo stebėdamas susirinkusiuosius. Pirmaisiais metais koledže, abejodamas, ar jam pavyks išsilaikyti šiame darbe ilgesnį laiką, jis neužmezgė beveik jokių pažinčių, vengė patraukti į save dėmesį ir apsiribojo savo dalyko dėstymu. Apie daugumą nuolatinių dėstytojų jis nieko nežinojo, išskyrus tai, kokius dalykus jie dėsto – Šekspyro kūrybą, Amerikos, Viktorijos laikų literatūrą. Tačiau šiais metais – galbūt dėl to, kad jį spyrė vedėjas – ėmė labiau domėtis savo kolegomis. Ėmė lankytis katedros susirinkimuose – atsisėsdavo kabineto gale ir klausydavosi. Per šiuos susirinkimus jis pastebėjo, kad dėstytojai pasidaliję į frakcijas. Jie nesutarė. Daugiausia dėl niekų. Katedroje buvo įsigalėjusi nedidelė korupcija, pasireikšdavusi tuo, kad visus sprendimus priimdavo vedėjas ir jo artimi bičiuliai. Jie teikė vienas kitam paaukštinimus, skirdavo sau mažesnį darbo krūvį ir apskritai patogiai gyveno savo valdomame mažyčiame feode. Perpratęs šią schemą Malekas iš karto su ja susitaikė. Nors vedėjas buvo šiek tiek nesąžiningas, tačiau jis bent jau nežudė žmonių. Bagdade Malekas matė, kaip visas rajonas ėmė liepsnoti kilus nesutarimams dėl to, kam turi atitekti amerikiečių per klaidą paliktas elektros generatorius. Ten buvo kūno ir kraujo pasaulis, čia – tekstų, rašalo ir nuobodžių niekų rašinėjimo pasaulis.