Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Tačiau tam, kad šis nekenksmingas, tačiau kartais labai pelningas užsiėmimas sektųsi, Johnui reikia valties, geriausia motorinės, ir žmogaus, kuriam arba su kuriuo galėtų dirbti. Jis pakelia akis.

– Kur gyvena Lucho?

ŽVELGIANT IŠ JŪROS pakrantė atrodo lyg didžiulė naftos dėmė, užslinkusi ant paplūdimių, upių ir džiunglių. Viskas tik juoda ir balta. Kai saulė pasislepia už debesų ir pila lietus, miškas tampa juodas, o jūra pilka. Tačiau vos pasirodžius saulei spalvos sugrįžta ir jūra vėl nusidažo smaragdo žalumu. Vanduo minkštas ir šiltas, o jūros kvapas pasklinda ore. Gyvenimas.

Leo stipriai įsikanda į storą valą, labiau primenantį virvę, ir toliau matuoja, kiek sieksnių yra nuo plastikinės dėžutės, naudojamos vietoj plūdės. Ją prikabins prie kabliuko, ant kurio pamauta ką tik sugauta sardinė. Jo draugai daro tą patį, ir netrukus ant nedidukių bangų sūpuojasi spalvingos namų gamybos plūdės. Neturėtų tekti ilgai laukti, kol nutiks kas nors svarbaus.

Ir galų gale įvyksta – tik ne visai tai, ko jie tikėjosi. Leo atsisėda, nuleidžia irklą lyg mentelę prie valties krašto ir ima semti vandenį nukirptu plastikiniu buteliu. Tačiau jam pavyksta išsemti vos tris kaušus, ir plieno mėlynumo kūnas šauna iš jūros lyg raketa.

– Hijoepucchhha! O Dieve!

Žuvis šauna į dangų, nusinešdama kabliuką, valą ir svarelį, tačiau už dešimties metrų nuo kanojos bejėgiškai teškiasi žemyn. Mažytė valtis susiūbuoja nuo sukeltų bangų ir kiti vyrai ima švilpti sveikindami.

Tačiau jie neturi laiko stebėti, kaip rutuliojasi ši istorija, nes žuvys pagriebia dar keletą kabliukų. Viduryje rato, suformuoto iš kanojų, plūduriuojančių apie šimtą metrų viena nuo kitos, lyg mažyčiai sprogimai iš vandens šokinėja mėlyni kūnai. Kiekvienas žvejys turi po tris plūdes. Leo plūdė sukasi lyg pašėlusi, vanduo tyška, o jis atsisėda ir ima ramiai semti vandenį iš valties.

– Laukti, – sako Leo, – dabar tereikia laukti. Šuo tuoj pavargs.

Kai buriažuvė, vietinių vadinama perro, šunimi, – praryja kabliuką, ji iššoka lyg delfinas. Trumpai išnyksta gelmėse, o tada penkių metrų gylyje žalios jūros vanduo ima švytėti sidabrine ir juoda spalvomis. Leo džiugiai stebi procesą ir paaiškina, kad dažniausiai jis leidžia žuviai iššokti tris ar keturis kartus prieš įtraukdamas ją, kitaip būtų neįmanoma susidoroti.

Po kelių minučių ramus vanduo ir vėl sudrumsčiamas. Buriažuvė ima šokinėti vandens paviršiuje ir galiausiai nebeneria į vandenį kardu į priekį, o nukrenta ant peleko, lyg delfinas, nesugebėjęs užbaigti rato ore.

– Dabar jau laikas, – pareiškia Leo.

Jis prisiiria prie plūdės ir ima tempti valą. Ramiai, metras po metro, kaire ranka jis traukia valą į save, kol galiausiai pasirodo žuvis. Ji jau pavargusi, tačiau kartkartėmis vis dar sutrūkčioja. Leo apsuka kanoją, taip priartėdamas prie žuvies. Lyg griežtas šeimininkas, laikantis šunį už pavadėlio, jis griebia valą. Nuo žuvies Leo skiria vos pusmetris. Jis griebia už irklo.

Ilgas kardas netenka tvirtumo ir nulinksta į kairę pusę lyg didžiulė mačetė, vis atšokanti nuo vandens, buriažuvės nasrai liūdnai pražioti. Žuvies ilgis prilygsta pusei kanojos.

Vienas iš vyrų prisitraukia artyn.

– Mátalo! – šaukia jis. – Užmušk ją!

Leo pakelia irklą ir akimirką stabteli lyg matadoras, besiruošiantis perverti kardu išsekusio buliaus galvą. Jis susikoncentruoja ruošdamasis atlikti itin tikslų rankos judesį, o tada kerta iš visų jėgų. Pataiko tiesiai tarp akių. Žuvis paskutinį kartą sutrūkčioja ir lieka plūduriuoti vandenyje lyg rąstas. Leo atsiklaupia, sukiša visą ranką žuviai į gerklę ir ištraukia širdį. Pokštaudamas meta raudoną gniužulą į draugą.

– Listo. Viskas, – sako jis.

Kanoja plūduriuoja kraujo baloje, tačiau žuvis vis dar vandenyje. Ima griausti. Netoliese į valtis traukia kitas žuvis. Vanduo nusidažo raudonai.

Leo iš lėto traukia į kanoją savo „šunį“. Pirmiausia per kraštą įverčia kardą ir trečdalį žuvies kūno, prieš atsitraukdamas kanojoje keletą metrų, subalansuoja žuvies svorį ant krašto. Jis pagriebia peleką abiem rankomis ir įtraukia visą žuvį į valtį.

Buriažuvė neturi aštrių kampų. Paviršius lygus, o burę primenantis pelekas – didžiulis ir juodas, tačiau minkštas lyg akordeono dumplės. Kūnas, nors jau be gyvybės ženklų, dar nesustingęs. Užima visą kanojos dugną, tačiau Leo nė nespėjus tinkamai jo įtaisyti, kita plūdė ima suktis. Tekšteli vanduo, iš dugno šauna dar viena raketa, ir ritualas kartojasi.

Praeina pusvalandis, jau devinta valanda vakaro. Dangus tamsus. Vėl lis. Kanoja jau tokia sunki ir nugrimzdusi, kad dar vienas decimetras – ir ji nuskęs prisipildžiusi vandens. Leo sako, kad jam reikėtų paskubėti, kaime yra vieta, kur jo laimikį nupirks, tačiau kuo vėliau jis ten nusigaus, tuo mažiau jam sumokės.

– Vamos.

Jis iriasi tolyn nuo savo draugų, tačiau pusiaukelėje Leo kelias susikerta su krovininio laivo, pakrauto iškirstų atogrąžų miškų medžių. Aplink kitų laivų nematyti. Aukščiausios rūšies mediena tempiama paskui laivą lyg ryšuliai aukso luitų, jie palieka ilgą geltoną skiedrų pėdsaką vandenyje. Leo signalizuoja kapitonui sulėtinti. Laivas juda Buenaventūros link, jei jam pavyktų parduoti žuvį įgulai, gautų daugiau pinigų, nei grįžęs į kaimą. Be to, nebereikėtų jos vilkti į krantą.

Jie sutinka nupirkti Leo laimikį. Jūreivis tris metrus nuo laivagalio iki mažytės Leo valtelės nuleidžia masyvų mėsos kablį ir pakelia buriažuves lyg porą paskerstų kiaulių. Tada jūreivis nuleidžia plastikinį maišelį su 40 000 pesų – 22 JAV doleriais.

Laivas nuburzgia savo keliais. Leo nusispjauna į vandenį, duria nykščiu į laivą ir žėrinčią medieną.

– Nelegalu, – sako, – čia viskas nelegalu.

Skamba, lyg mėgintų paguosti save ir vėl nesulaukus „stebuklingojo laimikio“. Lyg norėtų pasakyti, kad gyvena pakankamai sąžiningai, palyginti su visais kitais, kurių laivai kursuoja pirmyn ir atgal šia pakrante. Jis toliau pasakoja istorijas apie kokainą ir kaimo žmones, tarsi bandydamas įrodyti, kad staigus praturtėjimas negarantuoja amžinos laimės. Šiandien Ivanas – pajuokos objektas, o kuo daugiau pinigų pavyksta uždirbti Leopoldui, tuo labiau jį atstumia miestelio gyventojai, ir taip su visais. Išskyrus Lucho. Jam sekasi gerai.

Kanoja vis dar iki pusės pilna kruvino dumblo, Leo atsisėda ir vėl ima semti. Jis gaižus lyg rūgščios vynuogės, tačiau viskas, ką sako, turi rimtą pagrindą: Čoko labai pasikeitė. Daug žmonių net drįstų pasakyti: buvo sugadintas, tačiau tai nesusiję su kartais pasitaikančiu baltuoju laimikiu, kuris per naktį žvejus paverčia turtuoliais arba alkoholikais. Taip nutiko dėl čia perkeltos gamybos infrastruktūros – tiek plantacijų, tiek laboratorijų. Tai visiškai nauja.

Nelegaliai gabenama laivais buvo dar Pablo Escobaro laikais (nors ir mažesniais mastais), tačiau dabar piktas socialinis ir politinis vėžys, paskleidęs karą vargingiausiuose Kolumbijos kampeliuose, įsišaknijo ir čia. Vos prieš aštuonerius metus Čoko nebuvo nė vienos plantacijos. Dabar jos visur.

Čoko yra paskutinė dalis pasakojimo, kaip didžiuma viso pasaulio kokaino produkcijos – nuo auginimo iki gamybos ir eksporto – susikoncentravo vienoje valstybėje. Istorija prasideda provincijoje, kurios vaidmuo buvo bene reikšmingiausias tiek gaminant kokainą, tiek ir kovojant su šiuo narkotiku, – Putumajuje. Pasakojimas daugiasluoksnis: apie tai, kaip kokos auginimas tapo galingiausiu partizanų ginklu, kaip žlugo JAV paskelbtas karas prieš narkotikus ir galiausiai – kaip baltieji milteliai tapo vienos didžiausių visų laikų pabėgėlių katastrofos varomąja jėga.

Leo leidžia bangoms nešti kanoją į krantą. Grįžta dešimtą valandą vakaro. Jo kasdienis darbas baigtas, atėjo laikas pažiūrėti, ką rodo televizija, atsikimšti alaus ir paplepėti. Jei būtų milijonierius, tikriausiai darytų lygiai tą patį. Leo apverčia valtį, iš jos išbėga likęs kruvinas vanduo. Pasako du sakinius ir lieka neaišku, ar kalba apie šios dienos laimikį, ar apie savo gyvenimą, šiaip ar taip, jis pareiškia, kad jo šeima gali likti gyventi čia. Vis mažiau ir mažiau žmonių gali taip pasakyti. Kartu su narkotikais atsirado ir problema: pelnas yra individualizuojamas, o išlaidos – kolektyvinės. Žmonės jau žino, kad su šia industrija visuomet susijęs ir smurtas, partizanai, korupcija, žudynės, gamtos nuskurdinimas, o jūroje plaukiojantį statinių derlių su savo motorinėmis valtimis nuima tokie vyrukai kaip Lucho. Ir vis dėlto tiek Leo, tiek Lucho moka beveik vienodą kainą. Ilgametės Čoko kolektyvizmo tradicijos buvo sužlugdytos, ir dabar po lygiai dalijama jau tik kančia.

Leo sako, kad iki pagaudamas savo „stebuklingąjį laimikį“ jis bandys „laikytis nuošalyje“. Galvoti apie savo šeimos, o ne visuomenės poreikius.

– Man sekasi normaliai. Kol pagaunu žuvų.

MANGO MEDŽIUOSE žaidžia trys beždžionės. Kai Edgaras įjungia žoliapjovę, plieno mėlynumo dūmų debesis iššauna iš variklio. Jo sūnus tuoj pat padeda į šoną žaislinę mašinėlę, o dukra pasislepia už statinės. Tėtis pradeda darbą.

– Šiandien turiu devynis maišelius. Tai trys šimtai gramų.

Jis apsižergia krūvą kokos lapų ir įstumia į ją žoliapjovę. Mašina smulkiai pjausto ratu besisukančius lapus, vos po penkiolikos minučių krūva tampa daugiau nei perpus mažesnė. Lapų smulkinti nebūtina, tačiau taip sutaupoma vietos.

Laboratorija, įsikūrusi vos per ištiestą ranką nuo lūšnelės, kurioje gyvena Edgaras ir jo šeima, įrengta visai paprastai – septynių kvadratinių metrų ploto medinės grindys, iškeltos ant stulpų, o pastatas uždengtas plonu skardiniu stogu, apsaugančiu nuo tropinio lietaus. Dar ten stovi keturios aprūdijusios alyvos statinės, šeši kanistrai degalų, trys plastikinės statinės, du maišai rišamosios medžiagos, nedidelis maišelis trąšų ir keletas kibirų su kitomis būtiniausiomis priemonėmis: sieros rūgštimi, natrio hidroksidu ir kalio permanganatu. Vienoje pusėje stovi gofruotosios geležies latakas – svarbiausias laboratorijos įrenginys.

Šiuo metu ant grindų lyg ką tik nupjautos žolės kalnas guli 111 kilogramų neapdirbtos medžiagos, kuri netrukus virs geidžiamiausiais milteliais pasaulyje.

– Bus gerai, – sako Edgaras, – dabar vietoj trijų statinių viskas tilps į vieną. Vadinasi, mažiau degalų, mažiau rišamosios medžiagos ir mažiau chemikalų. Dviem trečdaliais mažiau. Taip taupom pinigus.

Septinta valanda ryto, Edgaras vienas iš šimtų tūkstančių kokos augintojų, paleidusių pjovimo mašinas Andų šlaituose. Pietinėse Kolumbijos provincijose, kaip ir kiekvieną rytą, mažyčiai varikliukai burzgia neraštingų šeimų vyrų ir moterų rankose, jie lieja prakaitą, kad patenkintų nuolat augančią pasaulinę paklausą. Jungtinėse Valstijose paklausa per pastaruosius metus stabilizavosi ar net sumažėjo, tačiau visai kitokie procesai vyksta Europoje, Australijoje, kai kuriose Azijos dalyse, Afrikoje ir labiausiai išsivysčiusiose Lotynų Amerikos šalyse – Čilėje, Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Meksikoje ir Kolumbijoje – čia paklausa per paskutinį dešimtmetį smarkiai išaugo.

Edgaras pakelia lapą, kurį praleido mašina, ir pagarbiai lyg neįkainojamą pašto ženklą laiko tarp smiliaus ir nykščio, tada švelniai sulenkia ir perplėšia į dvi dalis.

– Gerai plyšta. Liečiant turi priminti popierių. Jei minkštas lyg audinys – vadinasi, derlius nuimtas per anksti ir masė nesukietės taip, kaip turėtų. Niekas neperka prasto produkto. Kartą nepavyko sukietinti, todėl teko viską išmesti lauk. Mano šeimai tai buvo finansinės tragedija, nes turėjau sumokėti visiems ūkininkams, iš kurių pirkau lapus, taip pat daug pinigų išleidau chemikalams ir degalams. Tačiau jei gauni subrendusius lapus, sunku būtų ką nors sugadinti. Tai paprastas procesas.

Edgaras mitologinius kokos krūmo lapus paverčia kokos pasta, tai pirmoji ir daugiausia darbo reikalaujanti, tačiau mažiausiai pelno duodanti kokaino grandinės dalis. Jis parduoda pastą vietiniams pirkėjams, besiglaudžiantiems po partizanų arba sukarintų grupuočių sparnu, o šie perkelia ją į modernesnes laboratorijas – cocinas, dažniausiai įsikūrusias strategiškai patogiose vietose netoliese išėjimo – kur vyksta paskutiniai gamybos proceso etapai. Paskui karteliai transportuoja la mercancía (gėrybes) – tai vienintelis čia vartojamas terminas – šiuolaikinei mafijai, kuri platina naujojoje ir senojoje rinkose.

Dėl prasidėjusio karo prieš narkotikus regione nebeįmanoma auginti didelių plantacijų, todėl hierarchiją sudaro tinklas, susidedantis iš tūkstančių smulkiųjų augintojų ir gamintojų. Nors Edgaro ir jo kolegų žemiausio lygio darbas yra labai svarbus šioje sistemoje, finansinis narkotikų piramidės pasiskirstymas yra žiaurus. Mažiau nei 1 procentas galutinės kainos atsiduria kokos augintojų kišenėse. 4 procentai keliauja grupėms, susijusioms su miltelių perdirbimu, 20 procentų kontrabandininkams, tačiau didžiausią pelną susišluoja žmonės, kontroliuojantys pardavimus JAV ir Europos rinkose. Būtent čia ir išplaunama daugiausia pinigų: 75 procentai žvėriškos pridėtinės vertės, kurią sukuria kokainas, lieka šalyje, kur produktas parduodamas.

Norint pagaminti gramą kokaino, reikia 1,2 gramo grynosios kokos pastos, pagal šiandieninę gatvės kainą Europoje ir JAV kasdieninis mažytis Edgaro derlius yra vertas apytiksliai 21 000 JAV dolerių. Jo dviejų dienų uždarbis, atskaičius lapų kainą, išlaidas kurui ir chemikalams, yra 50 000 pesų, arba 27 JAV doleriai. Tai apytiksliai 1,5 JAV dolerio per valandą. Tačiau jis patenkintas.

– Taip, labai. Tai keturis kartus daugiau, nei gaunu už kitus augalus. Joks produktas neneša tiek pelno kiek koka. Kartais pasirodo valdžia, surenka visus kaimo gyventojus ir bando mus įtikinti, kad yra kitų augalų, kurie gali duoti didesnį pelną, tačiau tai netiesa. Jei auginčiau ananasus arba jukas, niekas nenorėtų jų pirkti. Kokos pastą galiu parduoti per penkias minutes.

Putumajas – tamsiosios šiuolaikinės kokaino istorijos epicentras. Atoki provincija, iki pat devintojo dešimtmečio buvusi neapgyventa džiunglių teritorija, žmonių pritraukusi tik per kokaino bumą; tačiau XXI a. pirmajame dešimtmetyje ji tapo svarbiausiu JAV vykdomo karo prieš narkotikus taikiniu. Keletą metų prieš ateinant naujajam tūkstantmečiui beveik pusė šalies kokos plantacijų plytėjo būtent čia, tai paaiškina, kodėl provincija tapo strateginiu didžiausios kokos naikinimo kampanijos taikiniu. Planas „Kolumbija“ – JAV vadovaujama kampanija, kurios tikslas buvo per penkerius metus išnaikinti visas kokos plantacijas Putumajuje purškiant herbicidus.

BANANŲ LAPAI BRAUKIA per ploną laboratorijos stogą, kai Estera, liesutė moteris dideliais batais, įžengia tempdama milžinišką krūvą žalumos, jos spėjimu – apie 20 kilogramų. Estera – penktoji, atėjusi parduoti Edgarui kokos lapų. Šis pasveria prekę ir pažada užmokėti, kai tik parduos pastą.

Žalieji lapai čeža lyg dolerių kupiūros, Edgarui kratant Esteros atitempto maišo turinį ant medinių grindų. Prieš aštuonerius metus, kai Amerikos ir Kolumbijos armijos pradėjo purkšti herbicidus Putumajuje, jis, kaip ir kiti, pasirašė kontraktą, kuriuo pažadėjo nebeauginti kokos. Tačiau kontraktai, susitarimai, formos ir parašai yra svarbūs tik sostinės biurokratams; neraštingiems fermeriams, kurių gyvenimas priklauso nuo ekonomikos, grindžiamos vien lojalumu tam, kas reikiamu momentu turi ginklą, šie valstybės tarnautojų žaidimai tėra miglotos sąvokos. Edgaras ir jo šeima – žmona Nelcy ir jų keturi vaikai – 2007-aisiais pardavė bulių, kad galėtų investuoti į DMG, tuo metu didžiulio populiarumo sulaukusią pinigų plovimo piramidės schemą, keletą metų iki žlugimo lėmusią didelį sujudimą regione. Visi prarado pinigus. Todėl dabar mano, kad tai Dievo palaiminimas, jog jie gali užauginti vienintelį derlių, kuris kompensuoja praradimus ir neša greitą pelną.

Pasaulinės kokaino paklausos pasekmės jaučiamos net pačioje kokaino hierarchijos apačioje. Vos spėji pagaminti kelis kilogramus kokaino pastos, ir pasaulinė narkotikų prekyba jau puola į Andų kaimo vietoves lyg aštuonkojis ir savo grėsmingais nelegaliais čiuptuvais iščiulpia žemdirbių darbo vaisius, o mainais pasiūlo nedaug, tačiau greitų šlamančiųjų.

Edgaras vėl paleidžia pjovimo mašiną.

– Es lo mismo acá. Koka čia – pinigų sinonimas.

Edgaro, kaip ir viso krašto, istorija yra spiralinė kronika, atspindinti karo su narkotikais sėkmes ir pralaimėjimus, ji parodo, kaip kokaino gamyba susijusi su kitais Kolumbiją kamuojančiais sunkumais: kaimo vietovių skurdu, ginkluotu konfliktu, valdžios veiksmų stoka ir kokos „ekonominio čiužinio“ efektu.

Devintajame dešimtmetyje Kolumbijoje buvo perdirbama kokos pasta, importuojama iš Bolivijos ir Peru. Tačiau dešimtmečiu vėliau, kai tose šalyse pradėjo veikti naikinimo kampanijos, plantacijų skaičius Kolumbijoje greitai išaugo. Dėl „baliono efekto“ – kai yra paklausa, spaudžiant vieną sritį, visada atsiranda naujų – ėmė kurtis naujos auginimo zonos, tokios kaip Putumajas – džiunglėse įsikūręs miestelis, kur dėl blėstančio naftos bumo žmonės liko be darbo ir nebegalėjo aprūpinti savo šeimų.

Naftos bumo laikotarpiu užsienio bendrovės, žinoma, padedamos Kolumbijos vyriausybės, susišlavė visą pelną, o šiam pasibaigus jos pasitraukė nepalikdamos jokių ilgalaikių socialinių investicijų. Tai buvo žinomas socialinis ekonominis šablonas – resursams išsekus, vietiniai gyventojai paliekami skursti. Valstybinės institucijos, kurios jau prieš šiuos įvykius turėjo labai nedaug galios, dabar liko visai bejėgės, ir partizanai pasiūlė kur kas patikimesnį regiono valdymą, galintį suteikti apsaugą vilties netekusiems gyventojams, atradusiems naują pragyvenimo šaltinį – kokos auginimą.

Gandas, kad pakrantėse upės, žyminčios sieną su Ekvadoru, galima rasti baltojo aukso, pasklido po gretimas provincijas lyg ugnis, ir vos per penkiolika metų Putumajo populiacija patrigubėjo. Edgaro žmona Nelcy, kaip ir dauguma krašto gyventojų, kilusi iš gretimos Narinjo provincijos. Tačiau gimtinėje nebuvo darbo, todėl 1997 m. ji kartu su vyriausiomis dukterimis pabėgo į Putumają. Čia jos galėjo raspar – skinti kokos lapus ir taip išgyventi. Edgaras taip pat iš Narinjo, jis atvyko 1996 m. su broliu ir keletu draugų. Pieš sutikdamas Nelcy jis irgi dirbo lapų skynėju, tačiau suvieniję jėgas jie įstengė nusipirkti porą hektarų žemės ir patys ėmėsi auginti. Netrukus susilaukė dviejų vaikų.

Esteros maršrutas į Putumają buvo kiek kitoks, tačiau nė kiek ne mažiau įprastas. Ji ir jos šeši vaikai per kokos bumą imigravo į Putumają iš Huilos, centrinio kalnų regiono provincijos. Kaip ir kiti naujakuriai, Esteros šeima apsigyveno giliai džiunglėse, tačiau kai vyriausiajam sūnui suėjo aštuoniolika ir jį pašaukė į kariuomenę, teko spręsti vieną iš įprastų problemų, kamuojančių Kolumbijos kaimo vietoves. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Putumają kontroliavo FARC, todėl kiekviena šeima, bendradarbiaujanti su kariuomene, buvo teisėtas partizanų taikinys. Tūkstančiai matė, kaip dėl šios priežasties sukilėliai baudė, dažnai net žudė jų mylimus artimuosius, dabar atėjo Esteros šeimos eilė. Tai buvo įprasta partizanų praktika: sūnus, išvykęs tarnauti karinėse pajėgose, tapdavo sapo – skundiku, informatoriumi, ir jam būdavo liepiama skubiai grįžti namo ir prisidėti prie partizanų, antraip jo šeima per dvidešimt keturias valandas bus išžudyta. Estera susirinko vaikus ir jiems pavyko pabėgti, spėjo pasiimti tik keletą drabužių, visa kita teko palikti – namus, žemę, gyvulius, baldus ir žaislus. Tačiau jie neįstengė nusigauti toliau nei iki kito Putumajo krašto. Įsikūrė netoli Edgaro šeimos ir vėl galėjo užsiimti vienintele jiems įprasta veikla – kokos auginimu.

José, žmogus, kuris ištiesė Edgarui pagalbos ranką, atvyko 1981 m. ir dabar yra neatskiriama mito, supančio Putumają ir žaliąjį auksą, dalis. Dar 1952 m. rašytojas Williamas S. Burroughsas, tuo metu Putumajuje ieškojęs yajé – vienos mėgstamiausių bytnikų kartos psichotropinių medžiagų, – savo laiške Allenui Ginsbergui nurodė amžinąją šio krašto bėdą. „Tiesą sakant, – rašė Burroughsas pasakodamas apie žemdirbių gyvenimą, – žemė Putumajo regione yra prasta ir joje neįmanoma nieko išauginti.“ José atvyko čia dar būdamas jaunas, pasak jo, vietovės raidą nulėmė kelių trūkumas. Kai žemdirbiams pavykdavo išauginti bananų, jukų, kukurūzų ar kitų produktų perteklių, jis tiesiog likdavo pūti, nes nebuvo įmanoma nugabenti produktų pirkėjams. Nuo to laiko prasto dirvožemio ir pardavimo rinkos stokos derinys geriausiai apibūdina kiekvieną kokaino industrijos atstovams strategiškai patrauklią vietovę.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, jau blėstant marihuanos ir prasidedant kokaino bumui, atvyko naujakuriai iš šiaurės ir atvežė nuostabių augalų, kurie iškart išsprendė problemas: koka gerai auga prastame dirvožemyje, duoda keturis derlius per metus ir svarbiausia – turi tokią paklausą, kad pirkėjai patys prisistato prie durų paimti produkto. Žemdirbiams nė nereikėjo pirkti sėklų, jas gaudavo iš atsitiktinių geradarių. Didžiausios nevilties metais atrodė, tarsi Dievas būtų atsakęs į jų maldas.

Netrukus Putumajo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Lijo pinigais. Milžiniška kokaino vertė neseniai globalizuotuose didmiesčiuose turėjo ekstremalių pasekmių: pasikeitė neturtingų žemdirbių supratimas apie lapus, po kuriuos jie braidė. Iš kokos auginimo gaunami pinigai atvėrė vartus kapitalui, o plataus vartojimo prekės, iki tol nematytos skurstantiems krašto gyventojams, tapo prieinamos. Pasak švedų antropologo Oscaro Janssono, knygos „The Cursed Leaf“ („Prakeiktas lapas“) autoriaus, ūkininkams atrodė, kad doleriai – drabužiai, laikrodžiai, įrankiai, motociklai, alus, televizoriai, alkoholis, vakarėliai, muzika ir grynas džiaugsmas – auga ant jų kokos krūmų šakų.

„Rodėsi, lyg pati gamta būtų sąvadautoja, pasiūliusi ryšį tarp jų troškimo ir objekto. Lapas buvo „žaliasis auksas“, o kokos pasta – „baltasis auksas“. Vargšams pionieriams, ieškojusiems žemės lopinėlio ir kolonizavusiems Putumają, tai buvo dangaus dovana, ir jie džiūgavo ja naudodamiesi.“

Tačiau visi geri dalykai baigiasi. Putumajas patyrė tai, ką mokslininkai vadina „kosmetiniu modernizavimu“ – ir šitai buvo organizuotų tarptautinių nusikalstamų grupuočių rankose, o devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo pagirios. Žmonės tapo godūs ir ėmė pirkti ginklus, siekdami apsaugoti savo pinigų krūvas, tarp fermerių paplito įprotis rūkyti kokos pastą – basuco; galiausiai nutiko neišvengiama – kilo smurto banga. Nuo 1987-ųjų Putumajas buvo lyg knyginis pavyzdys šiuolaikinio Kolumbijos konflikto, vėliau išplisiančio visoje šalyje. Tačiau dabar, kitaip nei praeityje, viskas sukosi apie kokainą. Narkotikų industrija yra nelegali, todėl ji reikalauja tam tikrų smurtinių priemonių. Tokios santvarkos formos įvairiose valstybėse gali skirtis, tačiau Kolumbijoje narkotikų mafija sugebėjo augti laisva ir netrukdoma. Netrukus ji tapo pagrindine valstybinių institucijų ir politinės sistemos korupcijos varomąja jėga.

Kai 1987 m. Magdalenos slėnyje policija surengė Medeljino karteliui priklausančių plantacijų ataką, grupuotė pradėjo steigti naujas plantacijas atokiose Putumajo vietovėse, o lapų rinkėjams mokėjo kokos pasta. Netoli nuo vietos, kur dabar gyvena Edgaras, kartelis pastatė garsiąją El Azul, didžiulę laboratoriją, joje buvo perdirbama šiame krašte pagaminta ir iš Peru ir Bolivijos atskraidinta pasta. Kiekvieną savaitę laboratorijoje buvo pagaminama tona aukštos kokybės kokaino. Tačiau vos po kelių mėnesių FARC, kontroliuojanti šią teritoriją, iškėlė savo reikalavimus – kartelis gavo ginkluotą apsaugą su sąlyga, kad bus laikomasi tam tikrų taisyklių: narkotikų magnatai turi gerbti FARC ginklų gabenimo monopolį jūroje, mokėti partizanams nustatytą mokestį ir liautis mokėję laboratorijų darbuotojams kokos pasta. Pastaroji sąlyga labai džiugino vietos gyventojus, nes daugybė šeimų matė, kaip jų artimieji tapo pastos aukomis.

Kurį laiką susitarimą šalys gerbė, tačiau netrukus kapitalizmo įstatymai nugalėjo vietinius sandorius. Medeljino kartelio atstovai – Pablo Escobaras, José Rodríguezas Gacha, Fabio Ochoa ir Carlosas Lehderas – ėmė laikyti FARC ekonominiais parazitais; partizanai apkrovė juos eksporto „mokesčiais“, kurie, kaip ir pajamos, augo lyg ant mielių. Nors pelnas buvo didžiulis, kartelis manė, kad pinigų sumos, atitenkančios partizanams, per didelės, ir narkotikų baronai norėjo sumažinti išlaidas. Kai kurios militarizuotos Gachos grupuotės iš Magdalenos Medio buvo perkeltos į Putumają, ir 1988 m. čia gimė Kolumbijos mafijos karo prieš partizanus tradicija. Plačiai žinomas Escobaro prielankumas kairiųjų pažiūrų politinėms jėgoms ir įvairioms partizanų grupėms baigėsi. Los Masetos ir Los Combos, privačios kartelio armijos, pradėjo žudyti FARC vyrus, ir neilgai trukus Putumajas tapo besiplečiančia karo zona. Nors FARC iš tiesų buvo dėlės, siurbiančios kraują iš pelningo, tačiau nelegalaus verslo, privačios armijos griežtai saugojo šeimininkų interesus. Narkotikų varomame kare Kolumbijoje išsikerojo klasikinis marksistinis konfliktas, kuris iki pat šių dienų yra nepaprastai svarbus bandant suprasti, kas vyksta ir kodėl tai niekada nesibaigia. Partizanai ne tik rinko mokesčius, kad įstengtų nusipirkti ginklų, bet ir didino išlaidas. Jie atliko tiek profesinės sąjungos vaidmenį mėgindami derėtis dėl darbininkų darbo sąlygų, tiek valstybės funkcijas – investuodami į infrastruktūrą. Sukarintų grupuočių veikla buvo ir vis dar yra visai kitokia – jie siekia eliminuoti visa, kas galėtų padidinti gamybos išlaidas. Ši įtampa tarp darbininkų klasės ir kapitalistų, prasidėjusi Putumajuje, metams bėgant stiprėjo ir šiandien turi didelę įtaką santykiams tarp mafijos, sukarintų grupuočių, partizanų ir kokos augintojų.