Štai taip tu ją prarandi

– Dieve, Juniorai, aš drėkstu.

Nebuvau nelaimingas ir nelaksčiau paskui kitas mergas kaip kai kurie nigeriai. Žinoma, nužvelgdavau kitas moteris, net šokdavau su jomis, kai išeidavau pasilinksminti, tačiau nerinkau telefono numerių, nieko panašaus.

Aišku, nėra taip, kad kai matai savo žmogų vos kartą per savaitę, reikalai neatšąla. Atšąla dar ir kaip. To nepastebi, kol nauja pupa dideliu užpakaliu ir aštriu liežuviu nepasirodo darbe. Tokia, kuri iškart kone lipa ant tavęs, vis liečiasi ir dejuoja apie kažkokį moreno42, su kuriuo susitikinėja ir kuris šūdinai su ja elgiasi. Pasak jos, juodi bičai niekada nesupras ispanių.

Kasandra. Ji organizuodavo futbolo lažybas ir spręsdavo kryžiažodžius kalbėdama telefonu, dar labai mėgo džinsinius sijonus. Įpratome eiti kartu pietauti ir vis įsitraukdavome į tą patį pokalbį. Aš jai patarinėdavau mesti moreno, ji man – susirasti merginą, kuri mokėtų dulkintis. Pirmąją mūsų pažinties savaitę padariau klaidą prasižiodamas, kad mūsų su Magda seksas nebuvo pirmos rūšies.

– Dieve, kaip man tavęs gaila, – juokdavosi Kasandra, – iš Ruperto bent jau gaunu A klasės pimpalą.

Pirmąją naktį, kai tai padarėm (buvo gerai, mergytė neskalambijo be reikalo), jaučiausi taip šūdinai, kad negalėjau miegoti. Nepadėjo nė tai, kad ji buvo viena iš tų sesių, kurių kūnai tobulai dera prie tavojo. Aš vis galvojau: „Ji žino.“ Dar būdamas lovoje paskambinau Magdai paklausti, ar viskas gerai.

– Tu skambi keistai, – pasakė ji.

Prisimenu Kasandrą, spaudžiančią mano koją tarp savųjų, ir kaip atsakiau Magdai:

– Tiesiog pasiilgau tavęs.

Dar viena tobula diena Karibuose, o vienintelis dalykas, kurį man Magda pratarė, yra: „paduok losjoną.“ Šįvakar bus vakarėlis. Visi kurorto svečiai kviečiami. Pageidaujama dėvėti kostiumą, tačiau neturiu nei tinkamų drabužių, nei energijos puoštis. O Magdai nekyla tokių problemų – įsispraudžia į itin aptemptas auksines kelnes ir užsimeta prie jų derančią palaidinę, iš po kurios žybčioja jos auskaras bamboje. Magdos plaukai tokie žėrintys ir tamsūs, prisimenu, kaip pirmą kartą pabučiavau tas garbanas klausdamas:

– Kur yra žvaigždės?

O ji atsakė:

– Truputį žemiau, papi43.

Pagaliau mes abu priešais veidrodį. Aš dėviu laisvas kelnes ir apsiglamžiusius marškinius. Ji dažosi lūpas. Visada tikėjau, kad raudona spalva buvo išrasta joms, Latinas44.

– Gerai atrodom, – sako ji.

Tai tiesa. Mano optimizmas po truputį grįžta. Galvoju: „Tai bus susitaikymo naktis.“ Apkabinu, o ji nė nemirktelėdama meta bombą: „Šią naktį man reikia erdvės.“

Mano rankos nukąra.

– Žinojau, kad tai tave sunervins, – sako.

– Žinai, esi kalė.

– Nenorėjau čia važiuoti. Tu privertei mane.

– Jei nenorėjai čia važiuoti, kodėl, po velnių, neužteko drąsos taip ir pasakyti?

Tai tęsėsi kurį laiką, kol galiausiai nebeiškenčiau:

– Velniop, išeinu.

Jaučiuosi atrištas ir neturiu žalio supratimo, kas dabar bus. Tai žaidimo pabaiga ir, užuot griebęsis visų įmanomų priemonių, užuot pongándome más chivo que un chivo45, tiesiog gailiuosi savęs, como un parigüayo sin suerte46. Vis galvoju: „Nesu blogas bičas, nesu blogas.“

„Cacique“ klubas sausakimšas. Ieškau tos merginos, Liusės. Bet sutinku tik viceprezidentą ir Barbarą. Ramiame baro kampe jie gurkšnoja konjaką ir ginčijasi, ar pagrindinėse futbolo lygose yra penkiasdešimt šeši ar penkiasdešimt septyni dominikiečiai. Jie duoda man šiek tiek vietos ir patapšnoja per petį.

– Šita vieta mane žudo, – sakau.

– Kaip dramatiška. – Viceprezidentas ieško raktų kostiumo kišenėje. Jis dėvi tuos odinius itališkus batus, kurie atrodo lyg pintos šlepetės. – Ar norėtum su mumis pasivažinėti?

– Žinoma, – atsakau. – Kodėl gi ne, po velnių.

– Norėčiau tau parodyti vietą, kur gimė mūsų tauta.

Prieš išeidamas dar užmetu akį į minią. Atvyko Liusė. Ji viena baro gale, vilki lengvą juodą suknelę. Susijaudinusi nusišypso, pakelia ranką, galiu matyti blogai nuskustą juodą plotą jos pažastyje. Ant drabužių ryškėja prakaito dėmės, jos gražios rankos nusėtos uodų įkandimais. Galvoju, kad turėčiau pasilikti, tačiau kojos neša mane iš klubo.

Visi trys susigrūdame į juodą diplomatų BMW. Aš su Barbaru dalijuosi užpakalinę sėdynę, viceprezidentas vairuoja. Kasa de Kampo ir La Romanijos beprotybė lieka už mūsų, netrukus viskas ima kvepėti perdirbamomis nendrėmis. Keliai tamsūs – turiu omeny, visiškai jokių sušiktų šviesų – automobilio žibintuose lyg biblinė rykštė sklando vabalų spiečiai. Siunčiame ratu konjaką. Aš su viceprezidentu, pagalvoju: „Kas per šūdas?“

Viceprezidentas kalba apie dienas, praleistas šiauriniame Niujorke, Barbaras irgi kalba. Jo kostiumas susiglamžęs, cigaretę laikanti ranka dreba. Tikras sušiktas apsauginis. Pasakoja man apie savo vaikystę San Chuane, šalia sienos su Haičiu. Liborijos kaimą.

– Norėjau būti inžinieriumi, – sako, – norėjau statyti mokyklas ir ligonines savo pueblo47.

Nesiklausau jo; galvoju apie Magdą, apie tai, kaip tikriausiai niekada daugiau neberagausiu jos chocha48.

Išlipę iš automobilio keberiojamės šlaitu aukštyn, braunamės pro krūmus, guineo49 ir bambukus, uodai ryja mus taip, lyg būtume pagrindinis dienos patiekalas. Barbaras turi milžinišką žibintuvėlį – tamsos naikintoją. Viceprezidentas keikiasi mindamas taką ir vis kartoja, kad jau turėtų būti kažkur čia ir kad štai ką jis gauna po tiek laiko, praleisto savo poste. Tik tuomet pastebiu, kad Barbaras laiko didžiulį automatą ir jo rankos jau nebedreba. Jis nežiūri nei į mane, nei į viceprezidentą, klausosi. Nebijau, tačiau viskas darosi pernelyg keista.

– Koks čia ginklas? – paklausiu kasdieniškai.

– AP-90.

– Kas per velnias?

– Iš seno padaryta nauja.

„Puiku, – galvoju, – filosofas.“ Tuo metu viceprezidentas šūkteli mums. Paėjėju arčiau ir pamatau jį stovint virš duobės. Žemė raudona. Boksitas. Duobė juodesnė už bet kurį mūsų.

– Čia – Jagua urvas, – praneša viceprezidentas giliu, pagarbiu balsu, – vieta, kur gimė Taínos50.

Kilsteliu antakį:

– Maniau, jie iš Pietų Amerikos.

– Čia kalbam mitologiškai.

Barbaras nukreipia žibintuvėlį gilyn į urvą, tačiau tai ne ką tepadeda.

– Norėtum pamatyti, kas viduje? – paklausia manęs viceprezidentas.

Numanau, kad turėjau atsakyti „taip“, nes Barbaras paduoda man žibintuvėlį, jiedu griebia mane už kojų ir nuleidžia galva žemyn į duobę, iš kišenių išbyra monetos. Bendiciones51. Beveik nieko nematau, tik keistų spalvų sudūlėjusias urvo sienas. Girdžiu viceprezidentą šaukiant man žemyn:

– Argi ten ne gražu?

Čia tobula vieta įžvalgoms, tobula vieta tapti kažkuo geresniam. Viceprezidentas turbūt ir pats matė savo ateitį kabėdamas šioje tamsoje – kaip stums vargšus iš jų pašiūrių, taip pat ir Barbaras turėjo matyti, kaip pirks namą savo motinai, kaip mokys ją naudotis oro kondicionieriumi. Tik ne aš. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti ten kabėdamas, buvo pats pirmasis mūsų su Magda pokalbis. Radžerse. Mes laukiame E autobuso Džordžo gatvėje, ji vilki purpurinės spalvos drabužius. Įvairiausius purpurinės atspalvius.

Štai tuomet supratau, kad viskas baigta. Kai pradedi galvoti apie pradžią, žinai, kad tai – pabaiga.

Verkiu, kai jie ištraukia mane, viceprezidentas pasipiktina:

– Jėzau, nebūk gi tokia merga.

Tai turėjo būti kažkokie rimti salos vudu burtai – pabaiga, kurią mačiau urve, atėjo iš tikrųjų. Kitą dieną grįžome į Valstijas. Po penkių mėnesių gavau laišką iš savo buvusios. Tuo metu jau susitikinėjau su kita, bet Magdos raštas vis vien išsprogdino kiekvieną oro molekulę mano plaučiuose.

Pasirodo, ji taip pat su kažkuo susitikinėjo. Labai mielas vaikinas – dominikietis, visai kaip aš. „Tik šitas iš tiesų mane myli“, – rašė ji.

Bet jau šuoliuoju su savo pasakojimu per toli. Turėčiau baigti atskleisdamas jums, koks didelis kvailys buvau.

Kai tą naktį grįžau į trobelę, Magda jau laukė manęs viską susipakavusi. Atrodė, lyg būtų raudojusi.

– Rytoj važiuoju namo, – pasakė.

Atsisėdau šalia. Paėmiau jos ranką.

– Mums dar gali pavykti, tereikia pasistengti.

Nilda

Nilda buvo mano brolio mergina.

Šitaip prasideda visos istorijos.

Domikietė, vietinė, ji turėjo labai ilgus plaukus, kokius nešioja konservatyvios krikščionės, ir dar tokią krūtinę, kad jūs nepatikėtumėte – turiu omeny aukščiausios klasės. Kai motina užmigdavo, jiedu su Rafa nusliūkindavo į mūsų miegamąjį rūsyje ir tvatindavosi plyšaujant radijui. Ir manęs negalėjo vyti lauk, nes jei motina būtų išgirdusi kažką krebždant viršuje ant sofos, visų šiknos kaip reikiant degtų. Kadangi nesinorėjo praleisti nakties lauke po krūmu, nebuvo kitos išeities.

Rafa neleisdavo kone jokio garso, girdėdavosi tik kažkas panašaus į sunkų kvėpavimą. Triukšmadarė buvo Nilda. Atrodydavo, lyg ji iš visų jėgų bandytų sulaikyti verksmą. Buvo pasiutusiai keista to klausytis. Nilda, su kuria užaugau, buvo viena tyliausių mergaičių, kokias tik gali sutikti. Ji nuleisdavo plaukų sieną sau ant veido ir skaitydavo „Naujuosius mutantus“, niekada į nieką tiesiai nepažvelgdavo, išskyrus tada, kai žiūrėdavo pro langą.

Bet taip buvo prieš jai užsiauginant krūtinę. Prieš juodiems plaukams pavirstant iš autobuse tampomų kasų į tamsoje kedenamas garbanas. Naujoji Nilda dėvėjo aptemptas kelnes ir „Iron Maden“ marškinėlius; ji pabėgo nuo savo motinos ir apsigyveno globos namuose; miegojo su Toniu, Nestoru ir mažuoju Entoniu iš Parkvudo – vyresniais vyrukais. Nilda daug laiko leido mūsų namuose, nes nekentė savo motinos – kaimynystėje pagarsėjusios borracha52. Rytais, kad nesusidurtų su mūsų motina, išsliūkindavo dar prieš jai atsibundant. Laukdavo autobuso įprastinėje stotelėje, kad atrodytų, lyg važiuoja iš savo namų. Vakarykščiai drabužiai, riebaluoti plaukai – visi laikė ją apskretėle. Laukdavo mano brolio ir su niekuo nesikalbėdavo, niekas nesikalbėdavo su ja, visada buvo iš tų tylių, šiek tiek atsilikusių mergaičių, kurios, jei prakalbėtų, būtinai įtrauktų pašnekovą į nesibaigiančių kvailų istorijų liūną. Jei Rafa nuspręsdavo neiti į mokyklą, ji lūkuriuodavo prie mūsų buto, kol motina išeidavo į darbą. Kartais Rafa ją iškart įleisdavo. Kartais jis ilgai miegodavo, o Nilda laukdavo kitoje gatvės pusėje dėliodama raides iš akmenukų, kol pamatydavo jį svetainėje.

Ji turėjo dideles kvailas lūpas, liūdną mėnulio veidą ir pačią sausiausią odą. Nuolat tepdavo ją losjonu ir keikdavo moreno53 tėvą, iš kurio ją paveldėjo.

Atrodė, lyg ji nuolat lauktų mano brolio. Kai naktimis pasibelsdavo – įleisdavau, sėdėdavome ant sofos, kol Rafai baigdavosi darbas kilimų fabrike ar kol jis grįš iš sporto salės. Parodydavau savo naujausius komiksus, ir ji labai atidžiai juos skaitydavo, bet vos pro duris įžengus Rafai, Nilda šveisdavo komiksus man ant kelių ir puldavo jam į glėbį. „Pasiilgau tavęs“, – sakydavo mažos mergaitės balsu, Rafa juokdavosi. Kad būtumėte jį matę tais laikais – veido kaulai lyg šventojo. Tada atsiverdavo Mami54 kambario durys, Rafa prieidavo prie jos kaubojaus žingsniu ir klausdavo: „Turi ko nors man užvalgyt, vieja55?“ – „Claro que sí “ 56, – atsakydavo ji dėdamasi akinius.

Jis valdė mus visus. Valdė taip, kaip gali tik gražus nigeris.

Kartą, kai Rafa vėlavo grįžti iš darbo ir mes ilgai sėdėjome bute vieni, paklausiau apie globos namus. Buvo likę trys savaitės iki mokslo metų pabaigos ir visi jau buvo įžengę į nieko neveikimo periodą. Man buvo keturiolika, skaičiau „Dalgreną“57 jau antrą kartą. Turėjau IQ, kuriuo galėjau visus ištaškyti, tačiau nė nemirktelėjęs būčiau keitęs jį į nors pusėtinai patrauklų veidą.

– Buvo visai neblogai, – pasakė. Ji vis tampė berankovės palaidinės viršų, vėdindama krūtinę. – Maistas prastas, tačiau gyvenau su daugybe simpatiškų vyrukų, visi ten manęs norėjo.

Ėmė kramtyti nagą.

– Net tie, kurie ten dirbo, skambinėjo, kai išvažiavau.

Vienintelė priežastis, kodėl Rafa norėjo Nildos, buvo ta, kad jo paskutinė rimta mergina grįžo į Gajaną. Ji buvo pusiau afrikietė, pusiau indė, turėjo vieną didžiulį suaugusį antakį ir nuostabią odą. Na, o Nilda tiesiog prilipo prie jo. Nors buvo vos pora mėnesių kaip grįžusi, spėjo pelnyti cuero58 reputaciją. Dauguma dominikiečių merginų čia buvo akylai saugomos, matėme jas autobuse ir mokykloje, kartais prekybos centre, tačiau jų šeimoms buvo ne paslaptis, kas per tigueres trainiojosi gatvėmis, todėl joms buvo uždrausta leisti su mumis laiką. Nildos niekas nesaugojo. Ji buvo viena iš tų, kurias vadinome rudosiomis šiukšlėmis. Jos mama buvo rimtai įklimpusi alkoholikė, nuolat šmirinėdavo po Pietų Embėjų su savo baltaisiais draugužiais. Nilda galėjo daryti ką panorėjusi, ir, patikėkite, darė. Ji tyrinėjo pasaulį, vyrai pravažiuojančiuose automobiliuose tyrinėjo ją. Dar iki man sužinant, kad grįžo iš globos namų, ją jau prigavo toks pagyvenęs nigeris iš galinio buto, laikė ant savo pimpalo gerus keturis mėnesius. Išvežiodamas laikraščius matydavau jį suskretusiame surūdijusiame „Pontiake“. Tam kiauliasnukiui buvo kokie trys šimtai metų, bet jis turėjo mašiną, įrašų kolekciją ir kalną fotografijos albumų iš Vietnamo karo laikų. Be to, pirkdavo Nildai drabužius, kad ši galėtų išlįsti iš savo senųjų skarmalų, todėl mergužėlė buvo kaip reikiant jį įsižiūrėjusi.

Nekenčiau šito Nigerio visa savo esybe, bet apie jos vyrus su Magda niekada nekalbėdavome. Kartais paklausdavau, kaip einasi su raukšlėtuoju pimpalu, o ji užsiraukdavo ir nepratardavo man nė žodžio. Tada gaudavau raštelį: „Noriu, kad gerbtum mano vyrą.“ – „Aha“, – atrašydavau. O tada tas senis ėmė ir atšoko nuo jos, niekas nežinojo, kur jis dingo – įprastas scenarijus šiame rajone. Pora mėnesių ji tampėsi su tomis katėmis iš Parkvudo. Ketvirtadieniais – komiksų dienomis – užsukdavo pasižiūrėti, ką naujo nusipirkau, ir pasakodavo, kokia buvo nelaiminga. Mes sėdėdavome kartu iki sutemų, o tada supypsėdavo pranešimų gaviklis, ir ji sakydavo turinti eiti. Kartais pavykdavo sugriebti ir pasodinti atgal ant sofos, ir mes dar ilgai sėdėdavome, aš laukdavau, kol ji įsimylės mane, ji laukdavo bet ko. Kitais kartais Nilda būdavo rimčiau nusiteikusi.

– Turiu eiti pasimatyti su savo vyru, – sakydavo.

Vieną tokią komiksų dieną ji sutiko mano brolį, grįžtantį iš bėgimo treniruotės. Tu metu Rafa vis dar boksavosi, jo kūnas buvo kaip nulietas, ištreniruoti krūtinės ir pilvo raumenys atrodė kaip iš Frazeto piešinių. Jis atkreipė dėmesį į Nildą dėl jos absurdiškų šortų ir mažyčių marškinėlių, iš po kurių kyšojo plonytė pilvo riebalų raukšlelė. Rafa nusišypsojo, ji iškart surimtėjo ir, atrodo, pasijuto nepatogiai. Jis paprašė paruošti šaltos arbatos, o ji atkirto, kad gali pasiruošti pats.

– Esi čia viešnia, – skėlė Rafa, – turi užsidirbti savo dalį.

Vos tik jam nuėjus į dušą, Nilda puolė maišyti arbatos, liepiau liautis, bet ji nesiklausė. Viską išgėrėme.

Norėjau perspėti ją, papasakoti, koks monstras yra Rafa, tačiau Nilda jau krito jam po kojomis šviesos greičiu.

Kitą dieną sugedo Rafos automobilis (koks sutapimas), taigi į mokyklą jis važiavo autobusu. Eidamas pro mus griebė Nildai už rankos ir pastatė ją ant kojų.

– Atsiknisk.

Jos akys buvo nudelbtos į grindis.

– Tik noriu tau kai ką parodyti, – pasakė Rafa.

Ji bandė ištraukti ranką, tačiau visas kūnas rodė, kad yra pasiruošusi sekti paskui mano brolį.

– Nagi, einam, – dar patempė, ir galų gale Nilda nuėjo su juo.

– Pasaugok mano vietą, – tarstelėjo ji per petį.

– Nesuk dėl to galvos, – atsakiau.

Dar prieš autobusui įsukant į 516-ąjį Nilda jau sėdėjo mano broliui ant kelių, Rafos ranka buvo taip giliai jai po sijonu, kad atrodė, lyg atliktų kokią chirurginę operaciją. Išlipant iš autobuso Rafa pasivedė mane į šoną ir prikišo savo pirštus man prie nosies.

– Pauostyk, – pasakė, – štai kas blogai su moterimis.

Tą dieną nebuvo įmanoma prisiartinti prie Nildos. Ji atmetė plaukus ir išdidžiai triumfavo. Net baltosios mergytės buvo girdėjusios apie mano pernelyg raumeningą beveik dvyliktoką brolį ir juo žavėjosi. Nilda sėdėjo kitame pietų stalo gale ir kažką šnabždėjosi su merginomis, mes su draugais valgėme šūdinus sumuštinius ir kalbėjomės apie X-menus (tai buvo dar tie laikai, kai kalbėti apie X-menus buvo visai normalu). Kad ir kaip nesinorėtų, tenka pripažinti siaubingą, bet akivaizdžią tiesą: visos dėmesio vertos mergos veržėsi pas gimnazistus kaip uodai į šviesą, ir ne mūsų, jaunėlių, jėgoms buvo ką nors pakeisti. Vienas mano draugų – José Negrón, kitaip Jonas Juodis, – priėmė visą šitą Nildos reikalą itin jautriai, manė, kad turėjo su ja rimtų šansų. Iškart po to, kai Nilda grįžo iš globos namų, Juodis laikydavo jos ranką autobuse, ir nors Nilda susitikinėdavo su kitais, jis niekada nepamiršdavo to specialaus judviejų ryšio.

Buvau rūsyje, kai trečiąją naktį jie tai padarė. Tą pirmą kartą nė vienas neišleido jokio garso.

Jie susitikinėjo visą vasarą, nepamenu, kad kas svarbaus būtų įvykę per tą laiką. Su savo apgailėtina gauja kopdavome į Morgan Kriką ir maudėmės vandenyje, persismelkusiame sąvartyno kvapo; kaip tik tuo metu prasidėjo mūsų eksperimentai su alkoholiu, Juodis vogdavo butelius iš tėvo barelio, o tada tuštindavome juos ant sūpynių už namo. Dėl karščio ir dėl to keisto jausmo, kuris labai dažnai užguldavo krūtinę, tiesiog sėdėdavau namuose su broliu ir Nilda. Rafa visą laiką būdavo pavargęs ir išblyškęs: buvo dienų klausimas, kada tai nutiks. Sakydavau:

– Pasižiūrėk į save, baltasis vaike.

O jis atkirsdavo:

– Pats pasižiūrėk, juodas šlykštus nigeri.

Jam nesinorėjo nieko daryti, be to, automobilis irgi visiškai subyrėjo, tad dažniausiai tiesiog sėdėdavome oro kondicionieriaus vėsinamame kambaryje ir žiūrėdavome televizorių. Rafa nusprendė, kad negrįš į mokyklą, jo perkalbėti neįstengė nė sielvartaujanti motina, kuri kasdien po penkis kartus bandydavo įkrėsti jam proto. Rafa buvo nepajudinamas. Mokslai niekada nebuvo jo stiprioji pusė, o po to, kai tėvukas paliko mus dėl dvidešimt penkerių metų pupos, Rafa nusprendė, kad nebėra jokios prasmės apsimetinėti.

– Norėčiau išvažiuoti į ilgą kelionę, pamatyti Kaliforniją prieš jai nuskęstant vandenyne.

– Kalifornija.

– Jo, Kalifornija. Nigeris ten gali kaip reikiant pasidraskyti.

– Ir aš norėčiau, – įsiterpė Nilda, bet Rafa jai nieko neatsakė, tik užsimerkė, galėjai matyti kaip stipriai jam skauda.

Retai tesikalbėjome apie tėvą. Paprasčiausiai džiaugiausi, kad nebegaunu į šikną, bet kai pačioje Paskutinio Didžiojo Dingimo pradžioje paklausiau Rafos, kur, jo galva, gali būti tėvas, tas atrėžė:

– Lyg man rūpėtų.

Pokalbio pabaiga. Pasaulis be pabaigos.

Tomis dienomis, kai būdavo taip nuobodu, kad nigeriai jau visai eidavo iš proto, traukdavome į baseiną, kur mus įleisdavo nemokamai, nes Rafa pažinojo vieną gelbėtoją. Aš plaukiodavau, o Nilda traukdavo į žygius aplink baseiną vien tam, kad galėtų pasirodyti įsispraudusi į savo ankštą bikinį. Rafa drybsodavo pavėsyje ir viską stebėdavo. Kartais pasikviesdavo mane ir kurį laiką sėdėdavome kartu, jis užsimerkdavo, o aš žiūrėdavau, kaip nuo mano baltų kojų džiūsta vanduo, tada liepdavo grįžti į baseiną. Kai Nilda baigdavo savo žygį, atsiklaupdavo šalia Rafos, o jis ilgai ją bučiuodavo bėgiodamas rankomis per nugarą. „Nėra nieko geresnio už penkiolikmetę barškinti tinkamame kūne“, – sakė tos rankos ar bent jau man taip atrodė.

Juodis juos visą laiką stebėdavo.

– Kokia puiki, mielai laižyčiau jos šiknaskylę ir paskui viską pasakočiau jums, nigeriai, – sakydavo.

Gal ir galvočiau, kad tiedu labai mieli, jei nebūčiau žinojęs, kas Rafa per vienas. Jis galėjo atrodyti enamorao59, tačiau orbitoje be Nildos visada sukosi dar bent kelios išprotėjusios mergos. Pavyzdžiui, ta baltoji šiukšlė iš Sajerevilio arba juodukė iš Amsterdamo kaimo, kuri kartais likdavo nakvoti. Kai jie dulkindavosi, garsas primindavo krovininį traukinį. Niekaip negaliu prisiminti, kuo ji vardu, tačiau vis dar matau, kaip nuo cheminio šukavimo išsipūtusi galva švyti nakties prieblandoje.

Rugpjūtį Rafa metė darbą kilimų fabrike, sakė, kad jaučiasi pernelyg pavargęs. Kartais rytais jam taip skaudėdavo kojų kaulus, kad nepajėgdavo iš karto pakilti iš lovos.

– Romėnai sutrupindavo tokias metalinėmis kuokomis, – pasakiau masažuodamas jo blauzdas, – skausmas iškart tave nužudytų.

– Puiku, pralinksmink mane, sušiktas šunsnuki.

Vieną dieną Mami nuvežė jį į ligoninę pasitikrinti, kai grįžo, radau sėdinčius ant sofos, žiūrėjo televiziją, lyg nieko nebūtų nutikę. Jie laikėsi už rankų, o Mami atrodė tokia mažutė šalia Rafos.

– Na?

– Gydytojas mano, kad man anemija, – truktelėjo pečiais Rafa.

– Anemija nėra taip jau blogai.

– Jo, – atsakė karčiai, – ačiū Dievui už „Medicaidą“60.

Televizoriaus šviesoje jis atrodė siaubingai.

Tai buvo vasara, kada viskas, kuo tapsime, jau pradėjo sklandyti mums virš galvų. Merginos ėmė pastebėti mane; buvau neišvaizdus, bet mokėjau klausytis ir turėjau boksininko raumenis. Kitame gyvenime iš manęs gal ir būtų kas išėję – išprotėjusios novias61, darbai ir meilės jūra, tačiau čia turėjau nuo vėžio mirštantį brolį ir manęs laukiančią didelę tamsią gyvenimo dėmę – mylią juodo ledo priešaky.

Vieną naktį, likus maždaug porai savaičių iki mokslo metų pradžios, Nilda pradėjo pasakoti Rafai savo ateities planus (tikriausiai jie manė, kad miegu). Manau, net ji žinojo, kas tuoj nutiks. Klausytis Nildos pasakojimo buvo bene liūdniausias dalykas, kokį tik gali įsivaizduoti. Ji norėjo ištrūkti iš motinos namų ir atidaryti prieglaudą pabėgusiems vaikams. Ten būtų išties puiku – vieta normaliems vaikams, turintiems problemų. Tikriausiai labai jį mylėjo, nes vis kalbėjo ir kalbėjo. Žmonės dažnai pasakoja apie tokį nenutrūkstamą srautą, bet tą naktį aš tikrai jį girdėjau, tai buvo taip vientisa, viskas kovojo ir tobulai derėjo tuo pat metu. Rafa nieko nesakė. Nežinau, ar buvo panardinęs rankas Nildos plaukuose, ar ignoravo ją. Kai Nilda baigė, jis nė neištarė „oho“. Man norėjosi nusižudyti iš gėdos. Maždaug po pusvalandžio ji atsikėlė ir apsirengė. Jei būtų galėjusi mane matyti, būtų supratusi, kokia graži man atrodė. Įšoko į kelnes ir užsitraukė jas vienu judesiu, įtraukė pilvą, kol sagstėsi sagas.

– Iki greito, – pasakė.

– Mhm, – atsakė jis.

Kai Nilda išėjo, Rafa įsijungė radiją ir pradėjo daužyti kriaušę. Lioviausi apsimetinėjęs, kad miegu. Atsisėdau ir įsistebeilijau į jį.

– Susipykot ar ką?

– Ne, – papurtė galvą.

– Kodėl ji išėjo?

Atsisėdo ant mano lovos krašto. Jo krūtinė prakaitavo.

– Nes turėjo išeiti.

– Bet kur ji eis?

– Nežinau, – jis labai švelniai uždėjo delną man ant veido, – ko nežiūri savų reikalų?

Po savaitės Rafa jau susitikinėjo su kažkokia kita mergina. Ji buvo iš Trinidado, coco pañyol62, turėjo tokį pasiutusiai nenatūralų britišką akcentą. Tada visi mes tokie buvome. Nė vienas nenorėjome būti nigeris. Nė už ką.

Manau, praėjo kokie dveji metai. Mano brolio jau nebebuvo, o aš sėkmingai yriausi visiško nukvaišimo link. Nuolat praleidinėjau pamokas, neturėjau draugų, daugiausia sėdėdavau namuose ir žiūrėdavau Univisión63 arba eidavau į šiukšlyną ir iki apakimo rūkydavau mota64, kurią šiaip jau turėjau pardavinėti. Nildai irgi ėjosi ne per geriausiai. Nors daugelis dalykų, kurie jai nutiko, neturėjo nieko bendra nei su manimi, nei su mano broliu. Dar porą kartų įsimylėjo, ypač rimtas reikalas buvo su tokiu moreno sunkvežimio vairuotoju, kuris nusivežė ją į Manalapaną ir metė vasaros pabaigoje. Turėjau važiuoti pasiimti. Namas atrodė it dėžutė su penkiasdešimties centų vertės veja ir absoliučiai jokio žavesio. Nilda elgėsi lyg kokia itališka kalė, pasiūlė man pačiulpti automobilyje, uždėjau delną jai ant rankos ir liepiau liautis. Grįžusi atgal vėl pradėjo tampytis su įvairiais nigeriais, idiotais, atsikrausčiusiais čia iš miesto. Tie bičai buvo gryna bėda, jų merginos keletą kartų sumušė Nildą, darbelis atliktas Briksičio65 stiliumi – išmušė du apatinius priekinius dantis. Kurį laiką epizodiškai lankė mokyklą, kol buvo paskirtas mokymas namuose ir ji galutinai iškrito.

Kai buvau vienuoliktoje klasėje, Nilda ėmėsi išnešioti laikraščius, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų, nes nemažai laiko leidau gatvėje, vis matydavau ją tai šen, tai ten. Draskė širdį. Ji dar nebuvo nusiritusi iki žemiausio lygio, tačiau judėjo to link dideliu greičiu. Kai prasilenkdavome, ji visada nusišypsodavo ir pasisveikindavo. Buvo pradedanti priaugti svorio, nusikirpo plaukus, ir dabar jos mėnulio formos veidas atrodė toks sunkus ir vienišas. Visada paklausdavau, kaip jai sekasi, ir pasiūlydavau cigarečių, kai turėdavau. Ji, kaip ir kelios kitos Rafos merginos, atėjo į laidotuves. Segėjo sijoną, kuriuo, atrodė, dar bandė jam kažką įrodyti. Pabučiavo motiną, tačiau ta jos neatpažino. Pakeliui namo turėjau paaiškinti Mami, kas tokia Nilda, tačiau motina teprisiminė, kad ji ta, kuri skaniai kvepėdavo. Kol Mami nepasakė, niekada apie tai nepagalvojau.